Tom Bower knyga apie šnipus – verta didesnio dėmesio


Print

Seniai esu skaitęs tokią įdomią, kvapią gniaužiančią knygą apie žvalgus. Jos pavadinimas – “Raudonasis voratinklis: MI 6 ir KGB žvalgybų veikla Baltijos šalyse”.

Jos autorius – Tom BOWER. Pirmą sykį ši knyga anglų kalba išleista 1989 metais Londone pavadinimu “The Red Web”. 2000-aisiais į lietuvių kalbą ją išleido UAB “Europos lietuvis” (iš anglų kalbos vertė Alvydas Germanas).

Konkrečiau apie ją bijau ką nors ir pasakyti. Mat UAB “Europos lietuvis” pasilieka “visas vertimo autorines teises”. Ir net grasina: “Jokia šios knygos dalis negali būti išspausdinta ar panaudota kokia nors kita forma ar priemonėmis, elektroninėmis ar mechaninėmis, taip pat negali būti perfotografuojama, daromas knygos audioįrašas arba bet kokia informacijos kaupimo ir atkūrimo sistema, negavus raštiško UAB “Europos lietuvis” leidimo”. Į tokius perspėjimus dažniausiai žvelgiu skeptiškai. Jie išduoda leidėjų nekritišką požiūrį į savo darbą, esą jiems pavyko išleisti tikrai nepriekaištingą, nuostabų šedervrą. Nors dažnusyk būna atvirkščiai: kuo daugiau draudimų perspausdinti, tuo mažiau norinčiųjų persispausdinti.

Tačiau šį sykį tokia taisyklė, regis, negalioja. Knygos autorius Tom BOWER, remdamasis gausių liudininkų parodymais, atskleidžia tragišką ypač Baltijos valstybėms laikotarpį: kaip 1945 – 1953 metais Sovietų Sąjungos slaptosioms tarnyboms pavyko apmulkinti Didžiosios Britanijos ir JAV žvalgybas. Tiek MI 6, tiek CŽV manė, kad joms kuo puikiausiai sekasi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kurti galingą antisovietinį pogrindį, o vėliau paaiškėjo, kad tas pogrindis iš tikrųjų buvo kontroliuojamas ne Londone ir ne Vašingtone. Nuo pat pirmųjų jo susikūrimo akimirkų pirmuoju smuiku čia griežė KGB užverbuoti žmonės. Tokia skaudi realybė.

Anųjų dienų skaudi realybė labai panaši į šiandieną. Vakarai mus priėmė į NATO ir Europos Sąjungą. Ir amerikiečiai su europiečiais naiviai džiūgauja, kad mes, “pribaltai”, ištrūkę iš Blogio imperijos, išsivadavome ir nuo rusų specialiųjų tarnybų voratinklių. Jie naiviai viliasi, kad mes bent jau palaipsniui išsivaduosime iš Lubiankos Maskvoje intrigų. O, kad taip būtų?

Kokias knygas po 50 metų rašys T.Bower kolegos? Bijau tapti juoduoju pranašu, tačiau man atrodo, kad naujosios specialiųjų tarnybų darbą analizuojančios knygos bus dar liūdnesnės, nei “Raudonasis voratinklis”. Po pusės amžiaus istorikai narplios dar didesnes Rusijos apgaules, nei galėjo įsivaizduoti pati lakiausia tuometinių MI 6 ar CŽV bosų vaizduotė. Vakariečiai mano kontroliuojantys padėtį Baltijos kraštuose. Tačiau perskaičius T.Bower veikalą ir turint omenyje, jog Rusija mažai kuo skiriasi nuo Sovietų Sąjungos, norisi sušukti: ar tik nebus padėtis susiklosčiusi taip, kaip ji klostėsi 1945 – 1953-aisiais? Mes džiaugiamės, kad į vieną ar kitą Lietuvos specialiųjų tarnybų vadovo postą pavyko prastumti patikimą arba bent jau daugmaž patikimą pareigūną. Bet kas gali garantuoti, kad jis neina Juozo Markulio pėdomis?

Ar vėliau nebus gėda dėl savo sprendimų?

2011.05.23


Prisijunkite prie diskusijos