Tomaševskis nekaltas


Print

Mūsų nereikia vesti į Lietuvą. Mes čia gyvename nuo amžių, tai jūs, lietuviai, turite integruotis į šį kraštą, – teigia lenkas Valdemaras Tomaševskis, šliūkštelėjęs brangaus A – 95 markės benzino į per 20 metų gerokai prigesusį lenkų autonomijos idėjos Vilniaus ir Šalčininkų krašte laužą.

Liepsna plykstelėjo labai aukštai, o man atrodo, jog, nepaisant amžinai surūgusio, amžinai pikto ir nepatenkinto veido, Tomaševskis patyliukais linksmai kikena: tikslas pasiektas, lietuviai ūžia lyg bičių avilys, o lenkai (?), turintys paranojinių aspiracijų šiame krašte, dar labiau pamils savo vadą. O vadas dar plačiau išskleis savo sparnus.  Jau pačioje sostinėje skleidžia.

Štai čia ir reikėtų kalbėti ne apie tai, kas kokias aistras kursto, ir kam visa tai naudinga, nes savaime suprantama, kam, o apie visų Lietuvos valdžių nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo veiklą šiame krašte. Tiksliau, apie neveiklą.

Šis kraštas dažniausiai prisimenamas tik kas ketverius metus, prieš rinkimus.

Dar sovietiniais laikais, atlikdamas praktiką Šalčininkų organe „Lenino priesakai“, pamenu, pasiguodžiau redaktoriui Gotoveckiui (atrodo, buvo lenkas, tiksliau, tuteišas, ir šio žodžio nereikia bijoti), jog jaučiuos čia lyg užsienyje, nes nemoku šitų žmonių kalbos (lenkų šiek tiek mokėjau, o tuteišų – ne), o jis, mano nuostabai, atsakė: tai gerai, jūs, lietuviai, važiuokite čia ne tik praktiką atlikti, bet dirbkite čia, gyvenkite, auginkite vaikus ir taip lietuvinkite šį kraštą. Ironijos tada jo balse neišgirdau.

Tiesą sakant, jau tada, daugiau nei prieš 20 metų, buvo galimybių integruoti šį kraštą, niekas netrukdė, tačiau, dėl suprantamų priežasčių, tai mažai kam rūpėjo. Lietuva buvo okupuota, etninės lietuvių žemės buvo ištirpusios tiek žmonių sąmonės, tiek geografinėje plotmėje.

Tačiau kas trukdė aiškinti Lietuvos politikos tikslus šiame krašte per 20 Nepriklausomybės metų? Stiprinti švietimą, kultūrą, kurti įmones su „lietuvišku“, o ne „lenkišku“ kapitalu. Jau tada priimti naująjį švietimo įstatymą…

Prieš keletą metų rinkimų į laisvą Seimo nario vietą Šalčininkų rinkiminėje apygardoje metu teko būti stebėtoju. Buvo mestas nemažas desantas, tikintis, jog, stebint, ar neklastojami rinkėjų biuleteniai, laimės ne lenkų kandidatas. Bet ten nėra reikalo ką nors klastoti.

Taip manyti buvo lygiai taip pat naivu, kaip tikėtis, jog lietuviškai ne tik nemokantis vietinis gyventojas, bet ir retai kada čia bematąs ne lenkų kilmės politiką iš sostinės, balsuos priešingai.

Šiame krašte žmonės jaučia dosnią Varšuvos, o gal ir ne tik, ranką. Valdžia jais rūpinasi. Ko daugiau reikia? Nors daugelio kieme, teneįsižeidžia, metų metais neiškopiamos mėšlo krūvos. Na, bet čia jau gal toks ūkininkavimo stilius.

Įsiminė vaizdas dieviškai gražaus pavadinimo Dieveniškėse. Užeiname į trobą, vos prasilenkę su prie pat durų „suštabeliuota“ šviežia kiauliena, ant pečiaus kojas, apautas kerziniais batais, nuleidęs sėdi toks senas senas diedas ir bamba ant žmonos: kaip duosiu tau, boba, tai žinosi… O ta boba, lyg niekur nieko, sėdi prie stalo ir erzinasi: tai duok, kad šneki…

Kol taip yra, Tomaševskiui čia – platūs veiklos horizontai, nereikalaujantys didelių pastangų: tik beri sėklą, ir ji dygsta. O jo ganomosios avelės vargu ar skaitė Nobelio premijos laureto Česlovo Milošo prisipažinimą: „…kai 1940 metais Vilniuje gavau pasą, tautybės grafoje buvo įrašyta „lenkas“. Kaip lenkas, turėjau rinktis iš vertybių, kurias siūlė lenkų kultūra. Anksti pasirinkau priešiškumą lenkų nacionalizmui“.

2011.05.03


Prisijunkite prie diskusijos