“Tovarišč” – tai niekingiausias žodis, žmonių bendravimą apibūdinantis pagal turto paiešką


Print

Mums trūksta visko: darbo, pinigų, geros valdžios, tiesos ir teisingumo, nesavanaudiškų draugų, sveikatos, jau trūksta gryno vandens ir gryno oro. Nutylime, kad trūksta darbštumo, taupumo, atsakomybės, tiesos ir teisingumo savo elgesyje, bendravimo kultūros ir pastangų bendrauti. Skundžiamės, kad skauda galvą, tačiau nutylime, kad joje stokojame sveiko proto ir išminties, pirmenybę atiduodame vienadieniams interesams, pamiršdami idealus, rūpinamės vien buitimi, nesusimąstydami apie būtį. Verkšlename dėl pasekmių, nenagrinėdami ir nešalindami priežasčių. Jaunimas veržiasi į užsienius, į kitokią, palankesnę save išreikšti aplinką, o pastangų keisti aplinką savo šalyje vengia. Ilgai trukusi “klasių kova“, “liaudies priešų“ paieška ir naikinimas, “proletariato diktatūra“, paniekinta krikščioniškoji artimo meilė iškreipė, sumaitojo žmonių santykius, nuvertino vieną didžiausių vertybių – bendravimą tarp žmonių.

Komunistinio bendravimo pagrinde net užuominos apie meilę nebuvo, tas bendravimas rėmėsi santykiu su materija – turtu, preke. Visi sovietiniai žmonės buvo “tovariščiai“. Anot rusų filosofo N. Berdiajevo, – tai niekingiausias žodis, reiškiantis žmonių bendravimą pagal turto paiešką, mainus bei dalybą (tovar išč – prekės ieškotojas).

Sugriuvus blogio imperijai ir jos ideologijai, sovietmečiu kurpti “tovariščių“ kolektyvai iširo, atsiskleidė slėptas susvetimėjimas, grubus individualizmas, visuomeniškumo, nes jis buvo dirbtinis ar prievartinis, neliko. Dabartinė karta nebeprisimena kaimų, bažnytkaimių gyvensenos Pirmojoje Lietuvos respublikoje, natūralaus bendruomeniškumo vykdant sunkesnius darbus (talkos), pagalbos nelaimės ištiktiems ar neįgaliems bendruomenės nariams, o mokytis bendravimo naujomis sąlygomis, pasirodo, – nelengva. Svarbiausiu procesu laikome pilietinės visuomenės, kuri yra valstybės pamatas ir turinys, ugdymą ir telkimą bendram reikalui. Šio proceso pradžia ir pagrindas yra žmonių bendravimas.

Įsigalėjusi biurokratija (valdininkų valdymas), partokratija (vienpartinis valdymas), timokratija (turtuolių valdymas) skatina visuomenę burtis į visuomenines organizacijas ir atremti tokias demokratijos grimasas, ydas. Lietuvoje visuomeninių organizacijų skaičius jau siekia kelis tūkstančiius, tačiau tokių, kurios tenkintų įvairius vietos gyventojų poreikius, atstovautų jų interesams santykiuose su valstybinėmis institucijomis, spręstų vietines problemas iki šiol nebuvo. Tačiau be paskatų “iš viršaus“ (geras pilietiškumo apraiškos ženklas) tokios organizacijos staiga pradėjo kurtis. Tai – seniūnijų ir parapijų bendruomenės – tikri, biurokratijai nepavaldūs visuomeniniai savivaldos židiniai. Šie visuomeniniai dariniai, laisvanoriškai susikūrę ir įregistruoti nustatyta tvarka, įgyja teises ir galią spręsti daugelį bendruomenės uždavinių, organizuoti bendruomenę sutartiniams veiksmams ar darbams, atstovauti bendruomenės reikalams savivaldybėse, kitose valstybės institucijose. Bendruomenė, sutelkusi savas ar pasitelkusi iš šalies teisininkų pajėgas, jau įveikia bendruomenės nariams statomus biurokratinius barjerus, išmintingesni, labiau politiškai išprusę bendruomenės nariai jau gali patarti rinkėjams, demaskuodami kandidatų į valdžias nerealius pažadus, informuoti bendruomenės narius apie naujus įstatymus, naujas galimybes pasinaudoti valstybės teikiama parama. Jei mokyklose pilietiniam ugdymui šioks toks dėmesys yra skiriamas, tai suaugusiems pilietiškumo mokyklų nėra. Vietos bendruomenė yra priimtiniausia, nieko nekainuojanti bendravimo erdvė, pilietiškumo mokykla.

Tokia padėtis administruojamos savivaldos, t. y. valdymo „iš viršaus“, šalininkus tenkina, nes, nesant opozicijos “iš apačios“, lengva visuomenės nuomone manipuliuoti, patogu ją administravimo būdu valdyti, trumpai tariant, biurokratiniu būdu savivaldą paversti diktatūra. Dėl pastarosios priežasties itin priešinamasi tiesioginiams seniūnų ir merų rinkimams, nors naujausia apklausa rodo, kad didžioji visuomenės dalis to pageidauja. Negalima, žinoma, tikėtis, kad visuomenė tikrai išsirinks tik labai gerus seniūnus bei merus; tai priklausys nuo visuomenės pilietiškumo, jos gebėjimo vertinti ir rinkti kandidatus ne rinkimų metu keliamų emocijų pagrindu, o atsižvelgus į jų dorovę, intelektą, visuomenei naudingą veiklą, lojalumą tautai ir jos valstybei.

Pradžioje minėta bendravimo reikšmė yra itin svarbi. Žinotina, kad ir tautos formavosi istorinio likimo bendrystėje; teisūs tie, kas tautos esminiu bruožu laiko istorinio likimo bendrystę. Kiekviena, istorinio likimo bendrystėje gimusi tauta, siekia valstybingumo, nes tik savoje, nepriklausomoje valstybėje ji pasiekia optimalią būseną, gali plėtoti savo etnokultūrą. Tautos, pasirinkusios demokratinį valdymą, savo valstybes kuria ir tvirtina pilietinės visuomenės pagrindu.

Tikriausias ir tiesiausias kelias į dorą, pareigą ir atsakomybę prisiimančią pilietinę visuomenę turi eiti per bendruomenių kūrimą bei telkimą, jų saviugdą. Bendravimas skatina bendrystę, iš bendrystės gimsta bendruomeniškumas, iš bendruomeniškumo – pilietiškumas, o iš pastarojo – pilietinė visuomenė, – demokratinės valstybės pagrindas ir turinys.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Algimantas Zolubas.

2010.04.10


Prisijunkite prie diskusijos