Roberto Li Džonsono likimas – tragiškas. Šis JAV armijos karininkas mirė ne sava mirtimi. Ir net ne mūšio lauke. Džonsoną nužudė jo paties sūnus. Mirtinas smūgis buvo suduotas viename iš Amerikos kalėjimų, kuriame Džonsonas tuo metu kalėjo. Amerikietiškoji Temidė poną Džonsoną buvo pasmerkusi ilgus metus kalėti už tai, kad šis slapta bendradarbiavo su sovietų slaptosiomis tarnybomis ir tokiu būdu pamynė JAV interesus.
Sūnus dėl tėvo išdavystės labai pergyveno, visaip norėjo išpirkti tėvo kaltę. Pavyzdžiui, įstojo į JAV armiją ir savanoriu išvyko į karo liepsnų apimtą tuometinį Vietnamą. Vis tik negalėdamas susitaikyti su mintimi, kad tėvas – išdavikas, sūnus galų gale griebėsi pačios drastiškiausios priemonės. Nupsrendė aplankyti kalėjime uždarytą tėvą. Bet aplankyti sumanė ne tam, kad paguostų. Sūnus nutarė tėvą nužudyti. Kalėjimo pasimatymų kambaryje peiliu smogė vienui vienintelį smūgį. Mirtiną smūgį.
O juk Roberto Li Džonstono karjeros pradžia atrodė labai perspektyvi. Niekas ilgai nė neįtarė, jog tas simpatiškas Amerikos kariškis 1950- 1960-aisiais metais intensyviai talkino sovietų slaptosioms tarnyboms. Sovietų karinės žvalgybos agentu amerikietis Džonsonas tapo Berlyne. Netrukus buvo perkeltas į Austriją, kur susipažino su vietine mergina. Ši jam pagimdė sūnų.
Po sūnaus gimino Džonsonas dar labiau užsimanė paaukštinimo pareigose ir didesnio nei iki tol atlyginimo. Tačiau vadovybė kažkodėl neskubėjo pakelti jo karinio laipsnio ir nė nesiruošė padidinti atlyginimo. Tada Džonsonas, beje, būdamas impulsyvus, staiga prakeikė viską, kas amerikietiška, ir nusprendė kardinaliai keisti savo gyvenimą. Tai reiškė, kad Džonsonas tapo dideliu tuometinės Sovietų Sąjungos gerbėjumi ir tvirtai nusprendė prašyti politinio prieglobsčio.
Savo mylimosios pagalba užmezgė pirmuosius kontaktus su rytų Berlyne dirbusiais sovietiniais GRU karininkais. GRU vadovybė Džonsonui pateikė palankų atsakymą: ji priimanti jo paslaugas ir tikinti jo nuoširdumu. Tačiau 1953-aisiais metais, kai įvyko galutiniai pasitarimai dėl bendradarbiavimo, Džonsonas sulaukė netikėto pasiūlymo – pasilikti Amerikos ginkluotosiose pajėgose ir intensyviai teikti slaptas žinias Maskvai tiesiai iš karinių JAV dalinių. Žodžiu, GRU vadovybė pasiūlė Džonsonui nebėgti į SSRS.
Džonsonas sutiko. Jis vedė austrę, pagimdžiusią jam sūnų. Likimo ironija: vos tik tapęs GRU žvalgybai talkinančiu šnipu Džonsonas sulaukė pirmojo paaukštinimo. Karinio dalinio vadovybė jį paskyrė tarnauti iš pėstininkų dalinio į slaptąją dalį, kuri buvo dislokuota amerikiečių kontroliuojamoje Berlyno dalyje.
Tačiau nusistatymo tarnauti sovietams Džonsonas jau nebekeitė. Specialaus fotoaparato pagalba vogčiomis fotografavo visus dokumentus, kurie jam pasirodė svarbūs. O neišryškintas juosteles žmona perduodavo sovietų žvalgybos darbuotojui, pasivadinusiam Kuratoriumi. Kai į slaptąją dalį tarnauti buvo atsiųstas senas Džonsono bičiulis Džeimsas A.Mintkenbau, abu bičiuliai nusprendė aplaistyti susitikimą vienoje iš Berlyno užeigų. Ten Džonsonas įkalbėjo poną Džeimsą taip pat pereiti į sovietų pusę. Taigi karinės Amerikos paslaptys po tų linksmybių vienoje iš Berlyno užeigų jau plaukte plaukė į Maskvą.
1956-aisiais metais Džonsonas pasijuto labai pavargęs nuo įtampos ir paprašė perkeliamas į Sovietų Sąjungą. Bet SSRS slaptųjų tarnybų agentai jį ir vėl įkalbėjo pasilikti rikiuotėje. GRU darbuotojai pažadėjo mokėti po 500 amerikietiškų dolerių kiekvieną mėnesį, ir Džonsonas, būdamas godus pinigams, sutiko dar padirbėti mažiausiai keletą metų.
Ilgainiui jo slaptoji dalis buvo perkelta į Orlio miestelį netoli Paryžiaus. Dirbdamas Paryžiaus priemestyje Džonsonas tiekė sovietams išskirtinai naudingą ir visiškai slaptą informaciją. Pavyzdžiui, slaptuosius šifravimo aparatų kodus, kurių pagalba sovietai galėjo perskaityti slaptus amerikiečių pranešimus. Džonsonas perdavė Maskvai ir dokumentus, kuriuose buvo smulkiai išguldyti planai, kaip amerikiečiai elgsis kilus rimtam konfliktui su SSRS. Džonsono išdavysčių dėka to meto GRU vadovybei tapo žinomi ir kai kurie itin slapti NATO planai Vakarų Europoje bei 6-ojo Amerikos karinio jūrų laivyno tikslai Viduržemio jūroje.
Sovietų žvalgybos dėka Džonsonas galėjo net patekti į ypatingai slaptą kabinetą, kuriame buvo saugomi slapti pranešimai, atkeliavę tiesiai iš Vašingtono. Specialaus įrenginio dėka Džonsonui pavyko pasidaryti durų raktų kopiją bei išsiaiškinti slaptąjame kambaryje stovėjusio seifo šifrą.
Pirmą sykį slaptąjį seifą Džonsonas atidarė 1962-aisiais metais lapkričio mėnesį. Iki 1963-ųjų metų balandžio Džonstonas nuolat vogčiomis atidarydavo seifą ir ten gulėjusius dokumetus nufotografuodavo, o juostelę sutartu laiku ir sutartoje vietoje atiduodavo jį kuravusiam agentui.
Tarp dokumentų, kuriuos sovietams perdavė Džonsonas, buvo ir ypatingai svarbus dokumentas Nr. 100 – 6. Tame dokumente buvo surašyta, kaip konkrečiai elgsis NATO, jei Europos teritorijoje kils karas su rusais. Dokumente buvo pažymėti ir visi objektai, kuriuos karo su rusais atveju NATO buvo pasiruošusi sunaikinti branduolinį užtaisą nešančiomis taktinėmis raketomis. Beje, šie dokumentai Maskvai labai padėjo rengiant propagandines atakas prieš amerikiečius: “tik pažiūrėkite, kokie iš tiesų agresyvūs tie jankiai”.
Maždaug 1955-aisiais metais išdavikas Džonsonas buvo atšauktas atgal į JAV, ir jo šnipinėjimo karjera buvo baigta. Tiksliau tariant, Džonsonas išėjo į atsargą ir nebuvo demaskuotas kaip sovietų šnipas. Tačiau jis vis tik labai bijojo, jog vieną gražią dieną gali būti išaiškinta tikroji jo praeitis. Todėl nuolat keitė savo gyvenamąsias vietas. Keliavo iš valstijos į valstiją, iš miesto į miestą. Tačiau nepakęsdamas nuolatinės baimės ir griaužiamas sąžinės Džonsonas 1956-aisiais metais ryžosi prisipažinti Amerikos kontržvalgybai, ką iš tiesų veikė penktąjame ir šeštąjame dešimtmečiais. Prisipažinęs čia pat papasakojo, kuo iš tikrųjų užsiima jo bičiulis Dž. A.Mintkenbau.
Tiek Džonsoną, tiek Mintkenbau teisė JAV karinis teismas. Abiems už išdavystę atseikėjo po 25-erius metus kalėjimo.
1972-ųjų gegužės 19-ąją Džonsoną federaliniame kalėjime (Pensilvanijos valstija) aplankė sūnus Džonsonas Li Džonsonas – jaunesysis. Tėvas ir sūnus nematė vienas kito ilgus metus. Bet šis pasimatymas nežadėjo nieko gero. Tėvas norėjo sūnui atverti širdį. Tačiau sūnus buvo nusiteikęs kategoriškai negatyviai. Sūnus labai giliai pergyveno dėl tėvo išdavystės, todėl, pagautas įniršio, iš kišenės išsitraukė peilį ir smogė tėvui į kaklą.
Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knygoje “Šnipinėjimo enciklopedija” neparašyta, kaip po to susiklostė paties Džonsono – jaunesniojo likimas.
Nuotraukoje: Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knygos “Šnipinėjimo enciklopedija” viršelis.
2011.11.14
