Turkiškoji versija: žvilgsnis į 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje

Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.

Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę”.

Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Slaptai.lt skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.

Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel” konferencijų salėje.

XXX

Turgut Kerem TUNCEL

PASIPRIEŠINIMAS DEZINFORMACIJAI GINANT MOKSLĄ IR KALBOS LAISVĘ

1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.

Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.

Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.

Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.

Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.

Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.

Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.

Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:

1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.

2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.

Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.

Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.

1) Dėl ko  ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?

Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.

Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.

Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.

Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:

1) actusreus (teisinė sudėtis);

2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).

Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).

Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.

Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – slaptai.lt informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.

Aukšta įrodymo kartelė

Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.

Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.

Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo

Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.

Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų

1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)

2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)

1948-ųjų Genocido konvencija

Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.

Asmeninė atsakomybė

Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti. 

Valstybinė atsakomybė

Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.

Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė

Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.

Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.

………..

Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.

Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.

Pasakojimai ir diskursas

Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.

Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.

1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.

Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.

Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.

Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.

2)Neigimas

Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.

Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.

Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.

3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.

Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją”.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)

Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Bauginimas ir dezinformacija

Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.

Nesutampančių nuomonių šmeižimas

Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.

Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.

Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.

Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.

Nesutampančių nuomonių atskyrimas

Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.

Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.

Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.

Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.

Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.

Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.

Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.

Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.

Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.

Noriu parodyti kelias nuotraukas.

Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!

Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.

Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.

Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.

Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.

3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu

Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.

Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.

Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.

Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.

Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.

Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.

Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.

2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.

 „Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.

Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.

Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.

Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.

Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.

Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija

Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.

Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.

Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.

Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:

Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.

Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.

Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:

 „Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.

Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.

Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.

Nesutampančių nuomonių kriminalizacija

Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.

Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.

Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.

2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.

Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:

1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.

2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.

3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.

4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.

5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.

6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.

Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.

2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje

2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.

Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.

Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.

Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.

Pabaiga

2019.12.18; 06:30