Tvari Tėvynės gyvybingumo gija


Print

Algis Lukas, Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys, Amerikos lietuvių kultūrinio paveldo komiteto pirmininkas ir fotoalbumo sudarytojas glaustai apibūdino didžiausias tris lietuvių emigracijos į Ameriką bangas, pabrėžė pirmosios (XIX a. pab. – XX a. pr.) ir antrosios (po Antrojo pasaulinio karo) bangos pastangas išsaugoti lietuvybę, gražiais žodžiais įvertino jų sukurtą kultūros paveldą, kurį lemta toliau išlaikyti trečiajai emigracijos bangai (1991-2009). Po to supažindino su fotoalbumo struktūra. Knygą sudaro įvadas, dešimt skyrių, didelė rodyklė ir šaltinių sąrašas. Knygoje publikuojama 300 nuotraukų. Visi tekstai ir užrašai po nuotraukomis yra lietuvių ir anglų kalbomis. Sudarytojas pabrėžė, jog šiuo fotoalbumu siekiama supažindinti tik su žymesniais Amerikos lietuvių kultūros paveldo pavyzdžiais, taip pat su architektais bei menininkais, prisidėjusiais prie to paveldo kūrimo. Be to, šiame albume supažindinama su kai kurių žymių lietuvių menininkų darbais, liudijančiais lietuvių įnašą į bendrą Amerikos kultūrą.

 

Irena Tumavičiūtė

Nepamirštamą pirmąją liepos savaitę šventiniai renginiai tūkstančiams viso pasaulio lietuvių ir svečiams padovanojo neblėstančių įspūdžių. Pakylėta nuotaika, minios besišypsančių žmonių, iš šimtų ir tūkstančių krūtinių skambančios širdžiai brangios dainos tarsi ant sparnų nešė mus iš vieno renginio į kitą.

Ant tų sparnų liepos 7 d. kaip reta gausus lietuvių kultūros mylėtojų būrys „suskrido“ į Lietuvos nacionalinio muziejaus salę – į fotoalbumo „Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje“ sutiktuves. Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, pasidžiaugusi gausiai susirinkusiais svečiais, gražiais žodžiais įvertino įvairių profesijų Amerikos lietuvių triūsą rengiant fotoalbumą. Ji ypač dėkojo jos sudarytojui inžinieriui Algiui Lukui, užsibrėžusiam ir įgyvendinusiam puikų tikslą – kaupti medžiagą apie lietuvių kultūros paveldą Amerikoje ir tai, ko negalima parvežti į Lietuvą, padovanoti knygos forma.

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė pasveikino susirinkusius ir pasidžiaugė „nežmoniškai didele dovana“ – Dainų švente, nuoširdžai padėkojo Algiui Lukui ir Kultūros tarybos pirmininkei Daliai Lukienei už atliktą šį didžiulį darbą. R. Narušienė labai nudžiugino susirinkusiuosius pranešdama, jog PLB planuoja Lietuvoje surengti kilnojamąją parodą, kurioje bus eksponuojami 41 šalies lietuvių darbai.

Algis Lukas, Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys, Amerikos lietuvių kultūrinio paveldo komiteto pirmininkas ir fotoalbumo sudarytojas glaustai apibūdino didžiausias tris lietuvių emigracijos į Ameriką bangas, pabrėžė pirmosios (XIX a. pab. – XX a. pr.) ir antrosios (po Antrojo pasaulinio karo) bangos pastangas išsaugoti lietuvybę, gražiais žodžiais įvertino jų sukurtą kultūros paveldą, kurį lemta toliau išlaikyti trečiajai emigracijos bangai (1991-2009). Po to supažindino su fotoalbumo struktūra. Knygą sudaro įvadas, dešimt skyrių, didelė rodyklė ir šaltinių sąrašas. Knygoje publikuojama 300 nuotraukų. Visi tekstai ir užrašai po nuotraukomis yra lietuvių ir anglų kalbomis.

Sudarytojas pabrėžė, jog šiuo fotoalbumu siekiama supažindinti tik su žymesniais Amerikos lietuvių kultūros paveldo pavyzdžiais, taip pat su architektais bei menininkais, prisidėjusiais prie to paveldo kūrimo. Be to, šiame albume supažindinama su kai kurių žymių lietuvių menininkų darbais, liudijančiais lietuvių įnašą į bendrą Amerikos kultūrą.

Nuoširdų Algio Luko pasakojimą ekrane lydėjo įspūdingos nuotraukos. Pats Algis Lukas parašė įvadą ir tris skyrius: „Pirmosios lietuvių bažnyčios Amerikoje“, „Bažnyčios ir jų architektūra po 1950 m.“ ir „Nekilnojamas menas“. Įvadą puošia keturios nuotraukos, kurių viena ypač informatyvi – ji vaizduoja gatvę ties Niujorko birža, kur buvo įsteigta pirmoji aukštesnioji Lotynų mokykla Naujajame Amsterdame jos pirmuoju rektoriumi 1659 m. (!) buvo lietuvių kilmės didikas Kuršius (Curtius).

Ilgiausią skyrių – istorinę lietuvių gyvenimo Amerikoje apžvalgą – parašė dr. Ramūnas Kondratas. Jame pateikiama įdomių detalių apie pirmuosius emigrantus iš Lietuvos, atvykusius į Ameriką XVII ir XVIII a., išsamiai supažindinama su istorinėmis aplinkybėmis, kurios XIX a. lėmė pirmąją masinę emigracijos į Ameriką bangą. Įdomu pastebėti, jog XIX a. pabaigoje maždaug tuo pat metu prasidėjo ne tik Europos, bet ir Amerikos lietuvių tautinis atgimimas – buvo statomos lietuviškos bažnyčios, steigiamos organizacijos, draugijos, leidžiama spauda. 1875 m. Mykolas Tvarauskas išleido pirmąją Amerikoje lietuvišką knygą – anglų-lietuvių kalbų žodyną, o 1879 m. pradėjo leisti laikraštį „Gazieta Lietuwiszka“. Tarp 1879 ir 1942 m. Amerikoje buvo išleista 225 pavadinimų lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Nors daugelis jų gyvavo trumpą laiką (tarp išimčių – dienraštis „Draugas“, kurio 100-ąjį gimtadienį pasitikome įspūdingu renginiu, liepos 8 d. subūrusiu į pilnutėlę Nacionalinės galerijos salę Lietuvos ir išeivijos lietuvius), bet jie informavo ir švietė emigrantus, žadino tautinės kultūros puoselėjimą, palaikė Tautinio atgimimo Lietuvoje judėjimą knygomis ir laikraščiais, kurie slaptais keliais pasiekdavo Lietuvą.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Amerikoje buvo maždaug 4000 lietuvių organizacijų. Manoma, jog tarp 1926 ir 1930 metų Amerikoje gyveno arti 700 000 lietuvių. Algis Lukas apibūdino lietuvių visuomenines draugijas, priminė, su kokiu užsidegimu aktyviausi Amerikos lietuviai nuo 1918 metų padėjo kurti Nepriklausomą Lietuvą. Malonų graudulį žadino nespalvotos mūsų prosenelių kartos nuotraukos: tuoktuvės, pirmosios sporto komandos, pučiamųjų orkestras, Juozas Žukauskas (pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas 1930 m.), tokie savi ir paprasti Darius ir Girėnas prie „Lituanikos“. Rodydamas antrosios lietuvių emigracijos bangos (1940-1980) vaizdus, sudarytojas pabrėžė jos politinį aktyvumą ir pastangas išlaisvinti Lietuvą iš sovietų okupacijos. Šių emigrantų veiklos išskirtinis bruožas buvo tai, kad jie, stengdamiesi išlaikyti lietuvybę ir tapatybę, iš dalies atgaivino veikusias Lietuvoje organizacijas, steigė mokslo ir kultūros institucijas, laikraščius, muziejus, bibliotekas, jaunimo stovyklas ir kt. Jie išsaugojo Lietuvos Respublikos ambasadą, su kurios istorija albume supažindino Audrius Brūzga.

Knygoje lakoniškai apibūdintos ir trečiosios emigracijos bangos priežastys ir aplinkybės, pabrėžiama, jog imigrantai iš Lietuvos tęsia savo vaidmenį Amerikos gyvenimo istorijoje. Pasidžiaugta, jog keli žymūs lietuviai – Valdas Adamkus, Jonas Kronkaitis – grįžo į Lietuvą padėti atsikuriančiai valstybei. (Labai gražiai šių iškilių vyrų duetą savita gaida papildytų publicistas Vilius Bražėnas, kuris aštria plunksna, šmaikščiais pastebėjimais nepailsdamas varo patriotizmo vagą, susitikdamas su lietuviais sausakimšose salėse yra paskatinęs ne vieną jautresnės sielos žmogų kažką daryti, kad aplink būtų šviesiau, švariau, jaukiau, kad įsigalėtų daugiau tiesos. – I.T.) Kalbėdamas apie lietuvių kultūros centrus, A. Lukas dėmesį sutelkė į plačią Pasaulio lietuvių centro Lemonte veiklą, pažymėjo, jog jame vyksta Lietuvių mokslo ir kultūros simpoziumai, šio centro pastangomis buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas Kaune. Albume su visų lietuvių kultūros centrų veikla supažindina ilgametė „Draugo“ redaktorė Danutė Bindokienė.

Spalvingi lietuvių pastatytų bažnyčių, jų sukurto interjero vaizdai, paminklai, koplytstulpiai ir kryžiai rodo, kad Vakaruose mokslus baigę menininkai, kurdami modernios architektūros formas, negalėjo pamiršti lietuvių liaudies architektūros bei dailės motyvų: iš raižinių ir vitražų skleidžia šviesą Aušros vartų, Šiluvos, Pažaislio Madonos, rymo susimąstę Rūpintojėliai. Po to tarsi gyvus ekrane išvydome įspūdingus lietuvių menininkų kūrinius, kurie puošia Paryžiaus, Vatikano, nelietuviškas Amerikos bažnyčias. Moterų ir vyrų vienuolijų vaidmenį kultūriniame, socialiniame, švietėjiškame ir religiniame gyvenime aptaria kunigas Antanas Saulaitis, SJ. Apie jaunimo stovyklas ir jų vaidmenį ugdant ir išsaugant lietuvybę rašo Romualdas Kriaučiūnas. Skyrių „Paminklai ir koplytstulpiai“ parašė dr. Milda B. Richardson, kartu su Algiu Luku ji dar parašė išsamią lietuvių kapinių Amerikoje apžvalgą.

A. Lukas priminė, jog Amerikoje palaidoti du Lietuvos prezidentai – Antanas Smetona ir dr. Kazys Grinius. Pakylėta šventinė nuotaika trykšte tryško iš kompetentingo knygos eksperto, prof. Domo Kauno žodžių.

Prisiminęs, jog lengva širdimi sutiko kalbėti apie aptariamą knygą, jis pasakė, jog šiandien „nebe taip tvirtai jaučiasi“, nes turi reikalą su vaizdu, ikonografija. Vaizdai patys byloja. D. Kaunas pasiūlė draugiškai išsišnekėti apie knygą, kurios paskirtis atspindėti materialiąją kultūrą.

Ši knyga – rūpinimosi kultūra išraiška, nes kultūros paveldas vis sparčiau tolsta nuo jo kūrėjų.

Norėtųsi savęs paklausti: ar teisingai suvokiame kūrybą ir kūrėją ir vertiname paveldą? Bandome vertinti pagal šių dienų reikalavimus ir įgeidžius, pamiršdami anų laikų realybę. O tai – jau nusižengimas istoriškumo principui.
Kalbėtojas pabrėžė, jog šiam įspūdingos apimties darbui buvo sutelkta įvairios kompetencijos žmonių. Aprėptis gerai apgalvota ir pagrįsta. Knygos ašis – kultūra ir svarbiausios jos raiškos sritys. Gal tik kiltų klausimas dėl šiandieninės Lietuvos ambasados vaizdavimo. Ji peržengia išeivių paveldo sąvoką. Bet ambasada – Lietuvos dalis.

Toliau D. Kaunas pabrėžė knygos informatyvumą, logišką struktūrą. Tekstas saikingas, lakoniškas, padeda suprasti vaizdą. Vienintelis priekaištas – vietovardžių ir asmenvardžių rašymas be galūnių (jų reikalauja lietuvių kalba). Kalbėtojo nuomone, gal reikėjo ryškiau akcentuoti socialinius ir revoliucinius judėjimus kaip emigracijos motyvus. Antai po 1848 m. Vokietijos revoliucijos į Ameriką bėgo taip pat daug Mažosios Lietuvos lietuvių.

Domas Kaunas ypač pabrėžė publikuotos ikonografijos kaip istorijos šaltinio svarbą. Pavyzdžiui, Lietuvos įstojimas į NATO – nuotrauka iš karto atsako į tris svarbiausius klausimus: kas, kur, kada? Po to jis pasakė, jog žvelgdamas į vaizdų galeriją „priekabus knyslys“ gali pateikti klausimą: ką albumo sudarytojai laiko paveldu?

Gal paveldą nusako laikas ir išliekamoji vertė? Knygotyros asas pažymėjo fotoalbumo skleidžiamą įtaigą: emocinę – stebiesi išeivijos pasiekimų mastais ir galia. Kodėl tokių dalykų nėra Tėvynėje? Naujos sąlygos ir galimybės keičia žmogų. Dalykinę įtaigą teikia duomenų kalba, kuria galima remtis ir daryti išvadas. Tai – Amerikos lietuvių kultūros istorija, perteikta ikonografijos kalba. Motyvuojanti įtaiga skatina rūpintis paveldu, prisidėti prie jo gyvybingumo palaikymo. Labai svarbu, kad lietuvių paveldo savitumą pripažintų daugiakultūrė Amerika.

Baigdamas D. Kaunas įtaigiai kalbėjo apie ateities uždavinius, paragino išleisti pirmosios imigrantų bangos ikonografinį paveldą. Apibendrindamas jis pabrėžė didžiulę išliekamąją leidinio vertę. Jis bus įtrauktas į studentams rekomenduojamų kultūros šaltinių sąrašą. Dėkodamas Amerikos lietuvių Kultūros tarybai, profesorius fotoalbumą įvertino kaip reikšmingą indėlį į Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą, kaip išeivijos ir Tėvynės gyvybingumo gijos tvarumo įrodymą.

Fotoalbumo reikšmę vertinęs profesorius akademikas Romualdas Grigas Amerikos lietuvių auditorijai seniai pažįstamas. „Dirvoje“ ir „Drauge“ skelbtus straipsnius jis sudėjo į knygą „Savasties ieškojimas“. Kaip visada aistringa kalba akademikas „kirto iš peties“ pabrėždamas, jog mūsų, lietuvių, pradžia istorijos ūkuose, o šaknys giliai įaugusios čia. Priminęs Gedimino laiškus, kalbėtojas pažymėjo, jog mūsų protėviai Visagalį suprato, tik nedrįso jo antropomorfizuoti, o darbą jie suprato kaip dalyvavimo Sutvėrėjo Kūrinijoje aktą.

R. Grigas pabrėžė, jog be išeivijos darbų mes būtume nevisavertė valstybė. Būtent per išeiviją pasaulis ateina į Lietuvą, o Lietuva – į pasaulį. Akademikas priminė, kaip sovietinės okupacijos metais džiaugdavomės, per trikdžius išgirdę „Amerikos balsą“. Aptariamą albumą jis pavadino dvasinės kultūros ir kančios dalele, kuri byloja, jog lietuvių tauta yra pasaulio bendruomenės sudedamoji dalis, o skausmo pagimdyta kūryba visada yra aukštesnės prabos. Nuotraukos rodo subalansuotą lietuvio elgseną, ištikimybę savo tapatybei. Kalbėtojas teigė, jog įspūdingos dainų šventės fone albumas dar neįgauna deramo svorio. Ši knyga yra įsimenantis įvykis mūsų ir pasaulio lietuvių gyvenime. Ji vertinga ne tik gausia vizualine, bet ir švietėjiška medžaga. Ir tokia jos gausa lėmė, kad akademikas vis grįždavo prie aktualių nūdienos temų. Jis džiaugėsi, kad šventės dienomis buvo demonstruojama neįtikėtina lietuvybė, bet ji taip pat „išryškino prarają tarp mūsų ir valdžios žmonių“. Nors laikai sunkūs, žmonės vyko į šventę savo lėšomis, veidai spindėjo šventiška nuotaika.

Kalbėdamas apie Lietuvai gresiančią demografinę katastrofą, Romualdas Grigas pabrėžė, jog visi turime jausti pareigą, skolą savo kraštui. Priminęs popiežiaus Benedikto XVI išsakytą mintį – „Pasaulį apniko dvasinės kultūros dykuma“, jis teigė, jog vartojimu, daiktais ir kosmopolitinės jėgos demonstravimu susirgęs pasaulis nenori žinoti šaltinių, maitinančių žmogaus dvasingumą ir suteikiančių jam savitesnį veidą. Vienas tokių šaltinių yra tautiškumas. Gamtajausmės kultūros protėviai VI amžiuje sugebėjo sutelkti Lietuvą. Todėl visi esame atsakingi už jos tvarumą ir tęstinumą. Tai ypač svarbu suprasti dėl to, kad amžius gyvenome valstybėse, kurios nepripažino lietuvybės, netgi ją naikino. Pasak kalbėtojo, „šis slogus paveldas tebegyvas, kaip valstybės tradicija! Kaip į visus kreipiasi valstybės vyrai: „Lietuvos žmonės“! O valdžios vyrams taip elgiantis yra patogiau – mažiau vargina dvasiniai, moralinai įsipareigojimai visuomenei.

Baigdamas Romualdas Grigas paragino visus veikti išvien, nes tvari, integrali ir ori valstybė gali funkcionuoti tik tvarios, orios tautos arba politinės nacijos pagrindu. Jis paragino taip pat kartu ieškoti būdų, kad ir Lietuvos valstybė sąžiningai ir išmintingai vykdytų savo misiją – deramai rūpintųsi ne tiek mažumomis, bet visos tautos tęstinumu, nacijos vienybe. Nes žmonija negali kitaip elgtis, kaip saugodama savo dvasinės kultūros įvairovę ir ją saistančius tinklus.

Patriotine gaida kalbėtojų mintis baigė Birutė Kulnyte: „Jei sakome – pilietiškumas, galvojame – lietuviškumas“.

Po kiekvienos kalbos aidėję nuoširdūs plojimai bylote bylojo: garbė kūrėjams, puoselėjusiems lietuviškas tradicijas, garbė kūrėjams, garsinusiems Lietuvos vardą pasaulyje, garbė Lietuvos dukroms ir sūnums, kurie savo vaikų ir vaikaičių širdyse pasėjo lietuvybės sėklą. Garbė žmonėms, prisidėjusiems prie šio fotoalbumo parengimo ir išleidimo. Sunku rasti žodžius, kuriais būtų galima padėkoti žmonėms, darbu ar pinigine auka prisidėjusiems prie šio patriotinio sumanymo įgyvendinimo, ypač Algiui Lukui. Jis ne tik sudarytojas ir atsakingasis sekretorius, jis taip pat pateikė didžiąją dalį nuotraukų. Anot Romualdo Grigo, šiose nuotraukose užfiksuotas menas yra pakilesnis. Šio fotoalbumo nepakanka vien tik pavartyti – nuotraukos žavi akį, malonios širdžiai, tekstas duoda peno protui. Komentarų padedamos, jos atskleidžia neįtikėtiną kūrybinį potencialą, kuriam istoriniai kataklizmai sukliudė skleistis Lietuvoje. Kuo ilgiau įsižiūri į šias nuotraukas, tuo giliau susimąstai – kiek kūrėjų širdies šilumos liko fotografų žvilgsnio sušildytuose bažnyčių mūruose, meniškuose altoriuose, kiek Tėvynės meilės, susirūpinimo dėl jos likimo įsirėžė į madonų veidus, žvelgiančius iš vitražų ir skulptūrų, į koplytėlėse ar altoriuose įamžintus rūpintojėlius?


Prisijunkite prie diskusijos