Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos


Print

Maždaug prieš savaitę visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Vytauto Visocko interviu su rašytoju Valentinu Sventicku, išleidusiu įdomią, prasmingą knygą apie poetą Justiną Marcinkevičių.

Knyga pavadinta “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Interviu pavadinimas: “Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)”. Tikslus internetinis pokalbio adresas: http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4950-sventickas-apie-justina-marcinkeviciu.html).

Šiandien skelbiame ištrauką iš mus sudominusios rašytojo Valentino Sventicko knygos “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius, 2011-ieji metai). Ištrauką parinko pats autorius. Ištraukos pavadinimas: “Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos”.

XXX

Iš Viktorijos Daujotytės įvadinio straipsnio Justino Marcinkevičiaus dvitomiui „Poezija“ (Vilnius: Vaga, 2000), p. 7–8:

„Atgimimo“ savaitraštis klausė skaitytojų, kas, jų nuomone, 1998 metais labiausiai prisidėjo prie kultūros ir dvasinių vertybių propagavimo. Daugiausia balsų gavo Just. Marcinkevičius… Šis vardas dažnai pirmuoju minimas, kai ieškoma autoriteto, dvasinės atramos. Be abejonės, gana ryški ir kita tendencija – reikšmės menkinimo, netgi žeminimo. Abi šios tendencijos rodo reikšmės buvimą, jos neapeinamumą.“

„Just. Marcinkevičiaus kūryba buvo ir nelaisvos visuomenės laisvė, paremta žinojimu, kad svarbu ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nepasakoma ir kodėl. Ši slapta dvasinė laisvė (įskaitant ir laisvę tikėti) buvo vieša (taip, neišvengiamas paradoksas), ji apėmė nepalyginti daugiau žmonių negu slaptosios knygos.“

*

Yra žinių, kad pirmą savo rinkinį Marcinkevičius ketino pavadinti „Mano rytas“*. Turėtų priminti Salomėjos Nėries „Anksti rytą“ – pirmą jos knygą, išleistą 1927-aisiais. Turbūt taip 1955 metų debiutantas norėjo parodyti ryšį su ja. Pavadinimą turėjo pakeisti („Prašau žodžio“), bet ryšys su Salomėja Nėrimi tikrai išliko.

Žinią užrašiau iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos poetų sekcijos susirinkimo protokolo (1954 11 24). Tame susirinkime Marcinkevičiaus pirmosios knygos rankraštis buvo „apsvarstytas“, dalyvavo ir leidyklos atstovai. Vertintojai pasakė tikrai nuostabių minčių: epocha atsispindi siaurokai… plėsti tematiką… didesnio kontakto su gyvenimu!.. komjaunimui skirtų eilėraščių per mažai… Yra vertintojų pavardės. Bet šiaip – įvertinta „pozityviai“.

*

Laikydamas rankose naują sidabrinės spalvos Justino Marcinkevičiaus knygą „Carmina minora“ (2000 metai), suskaičiavau – tai 148-oji jo knyga. Pamėginau sudėti visas, išleistas lietuviškai, vertimus į dvi dešimtis pasaulio kalbų, taip pat knygas vaikams. Bendras jų tiražas – 4 milijonai egzempliorių. Dar beveik keturis milijonus reikėtų pridėti, jeigu teiksimės pripažinti jo poemos „Homo sum“ leidimą rusų kalba kartu su kitų poetų poemomis. Šešios dešimtys spektaklių ir inscenizacijų.

2000 kovas

*

Kritiškų minčių kritikas paprastai parašo „rakinėdamas“ konkrečius tekstus. Tokių replikų ir suabejojimų čia skaitėte.

Bendresnes bėdas ar pretenzijas tegalima pasakyti nuo konkretybių tolstant, matant kūrėją literatūros visumos, jos tendencijų, kintančios meno kalbėsenos terpėje. „Pažiūrėkime užsimerkę“ – dabar čia prisiminiau, kad taip pats pasivadino mano knygos apie Aidą Marčėną vienas straipsnis.

Justino Marcinkevičiaus kūrybos problemiškoji ypatybė yra prašmatni retorika, puikiai ištobulinta, kažin kaip susijusi su senų lietuviškų dainų puošybos ornamentais. Keletą dešimtmečių ji tikrai mažai kam galėjo kliūti, pasigėrėjimas šiuo būdu išsakomomis reikšmėmis buvo stipresnis už galimas abejones. Tačiau poetas buvo prisirišęs prie jos ilgiau nei ji tesėjo veikti. Pakitusioje literatūros dabartyje.

Kita kolizija yra „eilėraščiai iš dienoraščio“ (taip buvo pavadinęs vieną knygą, bet čia ne tik apie ją) – įvykių, konkrečių socialinių patirčių, matytų ir girdėtų dalykų inspiruotos eilės. Nemaža jų dalis nusipelnė didelio populiarumo, atliko misiją. Dėl to vienu kartu reikia sakyti dvi tiesas – recepcijos požiūriu tai vertingi eilėraščiai; tai eilėraščiai, negalintys prilygti aukščiausių įtampų ir gražiausių meninių dermių jo kūriniams. Pats poetas duodavo kokių nors ženklų, kad tai kas kita.

Tekstų gausa (kūrybos profesionalo duona) irgi kelia vertybinių klausimų. Metams ir dešimtmečiams bėgant ryškėja nuolat besikartojančios vaizdo struktūros, intonacijos posūkiai, skaitantis pradeda lengvai nuspėti, į kokias realijas ir balso gaidas kryps kūrinys po ką tik perskaitytų žodžių ar ištarto klausimo. Tiesa, šią priekabę tegali ištarti visų tekstų skaitytojas, įdėmus, nuolatinis. Žmonėms, kurie su kūryba susitinka tik retkarčiais (jie turbūt dauguma) tai neturi jokios reikšmės. Marcinkevičius, pasižymintis puikia savivoka, šiuos pavojus jautė ir natūraliai transformuodavo savo meninę kalbą. Paskutinė permaina įvyko sulaukus garbaus amžiaus, kai iš kūrėjo to dažniausiai jau nesitikima. Kalbu apie „Pasivaikščiojimų“ ciklus, knygą „Carmina minora“, kai ką iš dar vėlesnės kūrybos (negebėčiau trumpai apibrėžti). Tačiau pastraipos pradžioje fiksuoto reiškinio ši permaina neužstojo, labiausiai tai matyti skaitant visa, kas nėra eilėraščiai.

Dar viena permaina artėjo, bet nutrūko kartu su gyvenimo siūlu. 

*

Poezija – neturėdama nei seimo, nei vyriausybės, nei ministerijų – gali kurti valstybę.

2000

*

Jaučiame Justino Marcinkevičiaus patį buvimą. Ar tyli, ar sako ką, – vis tiek sklinda bangos.

2000 balandis 

*

Visgi svarbu, kai iškart atpažįstame. Viena eilutė – ašara Dievo aky – ir: Marcinkevičius.

2005 

*

Kas dažniau klausydavosi užsienio „balsų“, atrodo, 1981-aisiais man sakė, kad Marcinkevičius pristatytas Nobelio premijai.

Kas galėjo pristatyti?

Daug vėliau, kai buvau Rašytojų sąjungos pirmininkas, to „pristatymo“ taisykles sužinojau. Trumpai tariant taip: premijų komitetas parašo laiškus rašytojų organizacijų, PEN centrų vadovams – prašom siūlyti; siūlymo teisę taip pat turi ankstesni nobelistai.

Ar galėjo būti toks raštas atsiųstas tarybinei Lietuvos TSR rašytojų sąjungai? TSRS rašytojų sąjungai? Nežinau, vargiai, gal. Jei ne taip, tai kas?

Nepriklausomybės metais tokie mandagūs Nobelio premijų komiteto raštai ateidavo, iš jų galima buvo spręsti, kad siūlyti turi rašytojų organizacijos pirmininkas (nes komitetas reikalauja siūlymo konfidencialumo), bet nuo tų laikų, kai pirmininkavo demokratiškumo hiperbolė Vytautas Martinkus, pasitardavome valdybos posėdyje. Dėl konfidencialumo susitardavome, bet 2002 metais, kai Lietuva buvo oficiali Frankfurto knygų mugės viešnia ir „ta proga“ kai kam šmėstelėjo vilčių (gal ir tikrų; buvau Frankfurte ir turėjau atsakinėti mugę supantiems pasaulio žurnalistams, kas iš mūsiškių kokiame viešbutyje gyvena, jie klausinėjo apie Sigitą Gedą ir Tomą Venclovą turbūt ne šiaip sau), viskas išėjo į Lietuvos spaudą, kuriai pažeisti taisykles yra vienas iš didesnių malonumų. Taigi konfidencialumas žlugo.

Taip, Lietuvos rašytojų sąjunga iki paminėto laiko buvo teikusi Justino Marcinkevičiaus (anksčiau) ir Sigito Gedos (vėliau) kandidatūras. Ir ne kartą. Esu girdėjęs, kad kitų organizacijų ar asmenų buvusi teikta Tomo Venclovos, o daug anksčiau – gal ir Bernardo Brazdžionio kandidatūra.

Kadangi Nobelio literatūros premija kartais susiejama su politiniais valstybių gyvenimo poslinkiais, manau, jog didžiausia galimybė Lietuvai buvo 1990–1991 metais.

2003 

*

2002 metų spalio 11 dieną „Delfi“ svetainėje buvo pateiktas klausimas – kuris iš lietuvių rašytojų gali pretenduoti į Nobelio premiją? Atsakė 1651 lankytojas, 44 procentai iš jų nurodė Marcinkevičių, kita pavardė sulaukė 14 nuošimčių.

Interneto svetaines dažniausiai kol kas lanko jaunimas. Tai ko tada vertas Vytauto Ališausko viešai pasakytas teiginys, kad „jaunimui Marcinkevičius beveik nebeegzistuoja“?

2003 

*

Iš poemos „Heroika arba Prometėjo pasmerkimas“.

Dzeusas:

Nuo šiol privalot vienas kitą sekti:

pajusit ugnį smilkstant pas kaimyną –

praneškit man. Atlyginta bus dosniai.

Justinas Marcinkevičius, Raštai,
Vilnius: Vaga, 1982, t. 2, p. 393 

*

Artėjant Lietuvos rašytojų sąjungos 2002 metų suvažiavimui buvo štai kas sumanyta: tegul rašytojai išrenka dešimt, jų nuomone, geriausių XX amžiaus lietuvių rašytojų. Pagal anketinės apklausos rezultatus paskelbtas toks dešimtukas: Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Bernardas Brazdžionis, Maironis, Sigitas Geda, Vaižgantas, Jonas Aistis. Ta pačia proga Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas nominavo diplomo ir premijos už nuopelnus lietuvių literatūrai per pastaruosius ketverius metus kandidatus. Suskaičiavus minėto suvažiavimo dalyvių balsus, laimėtoju tapo Justinas Marcinkevičius. (Suvažiavime nebuvo sakyta, bet trejetuką „išduosiu“: Justinas Marcinkevičius gavo 49 balsus, Marcelijus Martinaitis – 27, Ričardas Gavelis – 26.)

Reakcija nubangavo.

Nepaisant supratimo, kad tokie veiksmai turi ir rimtumo, ir žaismės, kad tam tikro skaičiaus ir tam tikro laiko vienos organizacijos žmonių sprendimo nederėtų labai sureikšminti ir panašiai.

Dabar, iš naujo peržvelgęs Marcinkevičiaus vertinimo Nepriklausomybės laikotarpiu dinamiką, būčiau linkęs manyti, kad maždaug nuo 1991 iki 2002 metų jo oponentai jautėsi daugmaž užganėdinti. Ir še tau – apklausos reitingų viršūnėje!

Be abejo, buvo ir daugiau priežasčių atnaujinti pozicijas. Tarkim, projekto „Kas yra kas Lietuvoje“ apklausų rezultatai.

Nuodugniausią atkirtį parūpino žurnalas „Naujasis Židinys – Aidai“*. Išskirtinai nuodugnų. (Prašom susirasti 2003 metų ketvirtą numerį.) Užsakė tris didelius straipsnius ir surengė pokalbį redakcijoje. Filosofijos daktarė Dalia Zabielaitė „sutvarkė“ labiausiai draminę trilogiją (simptomiška, kad didesnę dalį įgėlimų filosofė apipavidalino kaip retorinius klausimus, pavyzdžiui: „Ir ar nebuvo taip, kad nekritiškas santykis su praeitimi reiškė ir nekritišką santykį su sovietine tikrove?“, p. 162). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Rima Malickaitė kruopščiai įvykdė užsakymą papriekabiauti prie rimavimo, poetinės sintaksės ir įvaizdžių (trumpai tariant – joks meistras, vis kyšo sovietinė sąmonė). Humanitarinių mokslų daktaras, Religijos studijų ir tyrimo centro bendradarbis, „Mažosios studijos“ ir „Laisvosios Europos radijo“ apžvalgininkas Paulius Subačius padovanojo tautai straipsnį „Mito pradžia“, kuris baigiamas tokiu sakiniu: „Pakankamai tikra, kad taptų sovietinės kultūros čiabuvių šventaisiais tekstais.“ (p. 179) Čiabuviai tai labai man patiko.

Atvirai tariant, ilgokai svarsčiau, trypdamas niekaip neišnykstantį sniegą Antakalnio pušynuose, ar verta dabar pasakoti apie tą publikaciją. Klampojau kovo pradžioje (kažkaip nepatogu rašyti apie tai poetui ką tik mirus), slydinėjau kovui baigiantis (nutylėjimas yra solidus poelgis), o ledo vis dar buvo.

Nusprendžiau, kad visgi verta, verta bent paminėti išspausdintą straipsnių ciklą (visi jie atrodė kaip ganėtinai mokslingi, du iš jų balansavo tarp „taip“ ir „ne“) ir paprasčiausiai pacituoti, ką kalbėjo „Naujojo Židinio – Aidų“ sušauktos diskusijos dalyviai.

Kad sužinotų apie požiūrius jų nežinantieji, kad būtų sąmonėje platus požiūrių laukas – tolydžio tai įgyja objektyvios reikšmės, kad būtų aiškiau, kokių vertinimų apsuptyje pastaraisiais dešimtmečiais gyveno ir kūrė Marcinkevičius (jie inspiravo kai kuriuos poezijos ir pasisakymų motyvus) ir dėl ko šioje mano knygoje yra polemiškų gaidų.

Pašnekesį vedė žurnalo tuometinis vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, filosofas, eseistas ir tekstologas Vytautas Ališauskas. Iš jo pasisakymų:

„Marcinkevičius, jei imsime jį kaip visumą, buvo vienas talentingiausių, vienas rafinuočiausių sovietinės ideologijos skleidėjų.“

„[…] skaitai apie gerumą, širdį, Komuniją, prilipusią gomury, kvepiančius laukus, arklio akis. Man tie dalykai keldavo šleikštulį, nes matant visą tą, tiesą sakant, mėšlą aplink, atrodė, kad tai yra apsimetinėjimas ir, kaip sakydavo komunistai, noras atitraukti žmones nuo klasių kovos.“

Dr. Eligijus Raila (leidinio metrikoje jis nurodomas tarp žurnalo talkininkų):

„Marcinkevičiaus kūryba yra neskaitančios visuomenės simbolis.“

(Norėta pasakyti, kad jį skaito tie, kurie kitko neskaito, kažkodėl bijo skaityti kitokią literatūrą.)

„Mano nuomone, Marcinkevičius yra didelis iliuzionistas, o cirko meną daugelis mėgsta.“

„Marcinkevičiaus poezija iš tiesų yra tokios pat vertės – turiu galvoje populiarumo prasme – kaip kokie horoskopai ar „Vakaro žinios“.“

„[…] labai daug žmonių (čia ir save priskirčiau), per daug žmonių Lietuvoje buvo įtraukta į Marcinkevičiaus kūrybos erdvę.“

Kunigas Julius Sasnauskas:

„Režimui buvo labai svarbu demonstruoti, kad rašytojai, tie ypatingos sielos žmonės, yra kartu su tarybų valdžia. Ir Marcinkevičiui buvo skirta atlikti tą patį vaidmenį.“

„Marcinkevičius, kaip ir absoliuti dauguma kitų tarybinių rašytojų, be jokios atgailos, be jokio atsiprašymo peršoko į trispalvių jūrą […]“

Dėl to, kad Marcinkevičius pavadinamas tautos sąžine:

„Rašytojai, kuriuos galėčiau vadinti „tautos sąžine“, arba žuvo, arba atsidūrė kalėjimuose, arba emigravo, arba tylėjo.“

Pranas Morkus (kino scenarijų autorius, radijo žurnalistas, eseistas):

„Justino Marcinkevičiaus fenomenas – visuomenės deformacijų apraiška. Juo labiau visuomenei šiandien labai leng­va su tuo žmogumi ir jo kūryba identifikuotis.“

Buvau šios diskusijos, įvykusios 2003 m. balandžio 16 d. žurnalo redakcijoje, dalyvis, į kai kuriuos teiginius reagavau (kiek buvo įmanoma tokioje aplinkoje), savo argumentų čia nekartosiu. Visgi pacituosiu, ką, diskusijai įsibėgėjus, turėjau pasakyti: „Man pasirodė, jūsų klausantis, jog tai yra kokia bėda, kad yra Marcinkevičius. Lyg ir būtų buvę geriau, kad jo nebūtų, kad nebūtų buvę apskritai mūsų gyvenimo tais laikais.“

Kas dar minėtina, tai šios planingos publikacijų visumos pavadinimas: „Marcinkevičiaus fenomenas“.

*

Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virgilijus Čepaitis turėjo prisipažinti buvęs KGB informatorius. Kitos politinės žinios apie jį, ilgai žinotą kaip vertėją (beje, išvertusį į rusų kalbą daug gerų lietuvių prozos kūrinių): Kovo 11-osios Akto sig­nataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio tarybos narys ir atsakingasis sekretorius, vienas Nepriklausomybės partijos įkūrėjų, iki 1992 m. jos pirmininkas.

1992 m. kovo 5 d. „Lietuvos ryte“ pasirodė straipsnis „Draugo Juozo“ byla“. Pranešama, kad tai sutrumpinta išeivijos mėnraščio „Akiračiai“ publikacija, to mėnraščio redakcija prakalbinusi „jo artimus draugus Aleksandrą Štromą ir Tomą Venclovą“.

Labai įdomūs Štromo samprotavimai apie vadinamąjį Azefo kompleksą. Azefas buvęs vienas iš Rusijos eserų partijos vadų ir tos partijos teroristinio tinklo vadovas. Ir kartu – caro ochrankos agentas. Jis sėkmingai vykdė antivyriausybinius teroro aktus, kad niekas nė nepagalvotų jį esant ochrankos agentą. Bet apie kai kuriuos  rengiamus teroro išpuolius pranešdavo ochrankai, ir ši sudorodavo jo partijos draugus. Toliau Štromas sako: „Tačiau su kuo susidoroti vyriausybėje, o su kuo jo paties partijoje, nuspręsdavo tik pats Azefas, kuriam tokiu būdu atrodė, kad jis iš esmės vadovauja abiem šioms organizacijoms ir kad jis jas abi naudoja savo paties tikslams. Gal galėjo šitaip atrodyti ir Čepaičiui, kuris tos savo dvigubos rolės dėka tikriausiai pasijuto esąs galingesnis bei protingesnis ir už tarybų valdžią, ir už savo draugus, Lietuvos ir Rusijos disidentus.“

Abu – ir Štromas, ir Venclova – prisipažįsta labai nustebinti žinios apie Čepaičio bendradarbiavimą, sako neturėję jokių įtarimų, abu prisimena įsidėmėję jo skepticizmą visam kam, smerkia buvusį, kaip tada atrodė, bendražygį.

Bet žinios apie Azefo kompleksą tikrai ypatingos.

Politinio romano siužeto atšaka?

Pakartokime čia visas tris minėtas pavardes (žinoma, išskyrus Azefą), atminty atkurkime jų kovingos jaunystės bičiulių ratą. Prisiminkime vėl 1991 m. birželio 6 d. „Kranto“ laidą ir jos dalyvius. Neužmirškime, kad 1990–1991 metais Pranas Morkus buvo Lietuvos televizijos programų direktorius.

*

2011 m. vasario  28 d. interneto svetainė „Delfi“ paskelbė Jurgio Jurgelio apmąstymus, pavadintus „KGB kompromatų pabaiga?“

Literatūros kritikas šį lakonišką straipsnį priskirtų vertingiems kritinio realizmo pavyzdžiams. Jurgelis prisimena tą laiką, kai buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) KGB veiklai tirti komisijos narys. Citata: „Kartą paklausiau vieno komisijos nario: „Kodėl, gerbiamasis, sau artimus KGB agentus stengiesi nuslėpti, o priešininkų stovyklos agentus demaskuoji?“ Mano pašnekovas nė nemirktelėjęs atsakė: „ir tu taip daryk“, suprask, savus slėpk, oponentus demaskuok, ir bus lygiosios. Bet lygiųjų būti nebegalėjo – KGB archyvus jau buvo užvaldę mano pašnekovo žmonės. […] Kolegos labai kaltinti negalėjau – juk žmogus juodą darbą dirbo iš idėjos. O kai dirbi iš idėjos, tai ir ne agentą gali pripažinti agentu. KGB buvo palikęs įvairių popierių, kuriuos galėjai interpretuoti kaip nori. O norų buvo.“

Toliau Jurgelis pasakoja, kad kompros suaktyvėdavo prieš rinkimus. Buvo jų ir artėjant pirmiesiems Prezidento rinkimams. Kadangi Egidijaus Bičkausko kaip politiko reitingai tada buvo aukšti, jis, kaip galimas kandidatas į Prezidentus, „profilaktiškai buvo apdorotas“. Toliau straipsnyje: „Maždaug tuo pačiu metu buvo išmesta kompra ir prieš neseniai mus palikusį poetą Justiną Marcinkevičių.“ Ir jis, – rašo Jurgelis, – buvo apdorotas profilaktiškai. Jurgelis pasakoja turėjęs galimybių bendrauti su poetu ir iš jo paties girdėjęs, kad nė neketina kandidatuoti į Prezidentus („Prezidentas nuo žmonių, poetas nuo Dievo“). Pasirodo, dabar jis perskaitęs „Taburetę virš galvos“, anksčiau žinojęs apie Marcinkevičiaus išgyvenimus. Dar viena citata: „Poe­tas sako nežinąs, kieno ranka laiko užsimojusi taburete virš jo galvos. Gal ir ramiau, kad Poetas nežinojo. Ir mums nėra ko čia spėlioti, nes bespėliojant galima prisispėlioti, kad tą taburetę laikanti ranka pati paženklinta smulkaus KGB agento slapyvardžiu.“

Tekstų analitikas privalo pasakyti, kad Jurgis Jurgelis, daugiausia kalbėdamas apie konkretų laikotarpį, visgi rašo remdamasis visa vėlesne savo politine patirtimi. Šitai turėtų suprasti jo apmąstymų skaitytojai. Reikia konstatuoti, kad jis pasakė pakankamai. Nei daugiau, nei mažiau.

Tiek to, visiškai nutoldamas nuo šių konkretybių, prisipažinsiu, kas mane stulbina.

Štai mūsų politikos veikėjai, kurie patys save įtikina padarysią ką nors taip gudriai, kad niekas tų gudrybių nesupras. O bus padaryta.

Štai ilgametė pasaulio politikos istorija, kupina tokio paties galvojimo, ir daug kas seniausiai atskleista.

Ir ką JIE sau mano, – kad dabartiniai lietuvių rašytojai neturi supratimo apie VISA TAI?

Kad Vinco Kudirkos, Jono Biliūno, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Vaižganto, Balio Sruogos, Kazio Borutos, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, daugybės kitų „įdirbis“ nuėjęs perniek?

Nenuėjo, mielos ponios ir ponai, tikrai nenuėjo. Nei išmanymo, nei psichologinio įžvalgumo nestinga. Yra kas mato, supranta, nesiaiškindami be vargo atspėja. Parašys.

Bet gal ir šitai nejaudina. Svarbu susitvarkyti dabar. 

*

Iš naujo skaitant visa, ką Marcinkevičiaus oponentai yra pasakę per du pastaruosius dešimtmečius, yra tiesiog stulbinantis neistoriško požiūrio įspūdis. Pastangos dabartines kūrybinės raiškos galimybes ir dabartinį žinojimą perkelti į aną laiką. (Mano anūkas, kai žiūrime kartu senus detektyvinius filmus, vis paklausia: „O kodėl jis nepaskambino „mobiliaku?“)

Kadangi sunku patikėti, jog kaltintojai nieko neišmano apie istoriškumą, tenka daryti išvadą – nusvėrė tendencija, „satisfakcijų“ troškimas. Pasitaikė oponentų, kuriems šis procesas buvo puiki proga „užtrenkti“ savąsias praeities bėdas.

Kultūros bendruomenėje atsirado keista žmonių grupė: tie, kurie gėdijasi, kad žavėjosi Marcinkevičiumi. Kaip jie dabar sunaikins tuos patirtus jausmus, jau „įvykusį“ jų poveikį?

Tekstai yra išdavikai. Štai norima sutrinti į miltus, o tekste prasprūsta „per daug talentingas“, „per daug žmonių jį skaitė“ ir pan.

Įdomu lyginti talentingo kritiko Vytauto Kubiliaus ankstesnius ir vėlesnius straipsnius apie Justiną Marcinkevičių. Kitimas akivaizdus. Tačiau negalima nė lyginti su minėtais „Naujojo Židinio – Aidų“ talkininkais. Taip, Kubilius pasako skaudžių vertinimų („jis šoko poetizuoti pagrindinių socialistinės pasaulėžiūros kategorijų“, jo optimizmas „atliepė lituanizuojamos kompartijos“ tikslus), bet jis suvokia Marcinkevičiaus kūrybą laiko ir visuomenės procesų tėkmėje, mato kitimų trajektoriją ir konstatuoja „nacionalinių vertybių reiškėjo ir tautinės savimonės žadintojo autoritetą ir populiarumą“. Savo literatūros istorijos veikalo puslapius, skirtus šiam poetui, užbaigia taip: „Natūralu, kad Marcinkevičiui buvo suteikta teisė atidaryti 1988 m. steigiamąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą.“* 

*

Svarbesni skaitymų įspūdžiai vis tūno literatūros žmogaus sąmonėje, ypač tie, su kuriais kol kas nežinai ką daryti, nors jauti, kad turėtum, nes tavo pagalvojimams atitaria.

Taip tūnojo atmintyje kai kurios Marcinkevičiaus mintys, nesulaukdamos raiškesnių apybraižų (išskyrus lėkštas). Bet štai 2010 metais pasirodė Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų knyga „Mes gyvenome“. Nesunku pajusti, kad jos paprastas pavadinimas yra reikšmingas. Tie Marcinkevičiaus svarstymai, kuriuos miniu, irgi primarginti žodžio „gyvenimas“.

Kol kas apie tuos svarstymus tebus tiek, nes reikia pridėti, kad į suklususią kritiko sąmonę pradėjo kristi kasdieninio gyvenimo sėklos. Viskas susipynė.

Rytais, iki išeinu į darbus, esu Lietuvos radijo klausytojas. Pradėjo gulti atmintin tie laidų siužetai, kuriuose dabarties žmonės kokia nors proga kalbinami apie sovietmetį. Jie prisimena, pasakoja, graudenasi, juokauja, vertina, gretina. Jie nori apie tą metą viešai kalbėti. Taip, jie viską pasako apie bjaurią komunistinę sistemą, bet kartu pasakoja, kaip tvarkėsi šeima ir giminė, kokius ir kaip darbus dirbo (profesinės savigarbos motyvas tikrai ryškus), kiek uždirbdavo ir kaip pragyvendavo, kokių patirdavo ideologinių spaudimų ir kaip juos apeidavo (antras ryškus motyvas), kaip sugebėjo išlikti, kas juos guodė ir palaikė (paprastai minima artimųjų aplinka, Bažnyčia, kultūra, Nepriklausomybės laiko prisiminimai). Įsidėmėjau, kad, metams bėgant, akcentai ir frazeologija keičiasi. Vis dažniau kalbama su liūdna supratinga šypsena.

Įspūdžiai, patirti klausantis radijo laidų, tėra metonimija. Dalis vietoj visumos, jeigu kam neaišku. Nes kiekvieno mūsų kasdienybė ir bendravimo laukas tokių pačių įspūdžių teikia daugiau.

Žmonėse jau susiformavo aiškus santykis su sovietmečiu. Politikos ir žiniasklaidos liūtų viešose refleksijose – dar ne.

Tai, kas jau suprasta ir ką tereikia adekvačiai pasakyti, viešo kalbėjimo profesionalus baugina. Bijoma kaltinimo sovietmečio nostalgija. Jis tikrai nemalonus. O gal liūtai nemoka suprasti?

Ir kaip dabar pasakyti, kad reiškinio apibrėžtis su ta prakeikta nostalgija neturi nieko bendra? Net visai prasilenkia, yra kitos suvokimo sistemos dalykas.

Koks tai reiškinys? Literatūros kritikas supranta, kad tėra pajėgus šį tą pasakyti savąja kalba, nei daugiau, nei mažiau.

Žmonės (taip, tie, kurie įstengė išlikti) nori pasakyti ir sako, kad ir sovietmečiu jie gyveno gyvenimą. Mylėjo, kūrė šeimas, gimdė vaikus, darbus dirbo, statė namus ir tiesė kelius, visokias dainas dainavo, mokėsi, ėmė į rankas knygą. Visa tai darydami, laikėsi tėvų ir protėvių įdiegtų taisyklių (šeima galingesnė už politines sistemas) ir koregavo jas, paklusdami realioms aplinkybėms. Taip, supratę, kam tenka paklusti, kam ne.

Žmonės savo sąmonėje jau yra įterpę pusšimtį sovietinių metų į ilgametę tautos ir valstybės istoriją, kurioje gyvenimo be kraujo ir laisvo savarankiško gyvenimo tarpsnių būta menkai. Žmonės gyveno gyvenimą ir prie rusų caro, ir prie lenkų, ir prie vokiečių, gyveno ir prie bolševikų. Išsilaikė, atsispyrė, išliko. Taip, ne visi.

Kada išmoksime tai pasakyti?

Šio potyrio šviesoje, kaip anuomet buvo įprasta netaisyklingai sakyti, grįžtu prie Marcinkevičiaus ir Martinaičio apmąstymų.

Bandau sudėti jų minčių kompendiumą beveik be komentarų.

Marcinkevičius*:

„– – – – – – – iš tikro, kiek reikės laiko, kad prakeiktumėm, pasmerktumėm „buvusį“ gyvenimą, atsižegnotumėm jo, kiek reikės laiko veidmainingiems įtikinėjimams (savęs ir ypač kitų), kad aš niekuo dėtas, kad aš nedalyvavau tame gyvenime (negyvenau?). […] Kiek reikės laiko, kad pamatytumėm, jog mes su krauju mėginam nuplėšti nuo kitų tai, kas dažnai yra ir mūsų pačių oda (ji daugiau ar mažiau lietė tą pasaulį – sykiais nudegdama, skaudžiai pūslėm nueidama, o kitais sykiais tik švelniai – maloniai sušildoma…).“ P. 97.

„Argi žmogaus veide nematome skausmo, vaidybos, apsimetimo, kančios ir vilties? Kultūra – tautos veidas. Mes negalime jo pasmerkti, nuplėšti, numesti, sutrypti, ištardami: nuo tada iki tada mes neturėjome kultūros, t. y. veido. Netiesa, turėjome, tiktai iškreiptą. Tačiau ir jį reikia pažinti, aiškinti, suprasti. Ką padarysi, gal jis, tas veidas, ne visada mums šiandien patinka, tačiau tai mūsų veidas – vakarykštis, užvakarykštis, devyniolikto, aštuoniolikto amžiaus veidas. Savo motinos veidą aš pažinsiu visur ir visokį, aš nenusigręšiu nuo jo ir krauju, ir purvu aptaškyto.“ P. 99.

„Lenkiuosi skausmui, didvyriškumui, mirčiai, praradimui. Bet aš lenkiuosi ir tiems, kurie dirbo Lietuvoje: lenkiuosi mokytojui, mokiusiam mus, o paskui – mūsų vaikus, gydytojui, gydžiusiam mūsų tėvus, kolūkiečiui, auginusiam mums duoną, simfoniniam orkestrui, atlikusiam mums Bethoveno IX-ąją, teatrui, pakvietusiam mus į premjerą… Lietuva, ačiū Dievui, netapo išdeginta žeme, čia dygo ir augo gyvenimas. Sakom, netikras gyvenimas. Taip, reikėjo ir apsimesti, ir meluoti, ir prisitaikyti. O ar mes žinom, kas yra tas  gyvenimas?“ P. 100.

Martinaitis (priminsiu, jis gimęs 1936-aisiais) minėtoje knygoje pasakoja apie savo vaikystę ir paauglystę. Štai rašo apie gimtąją triobikę – plūktinė molio asla, vata ir pakulom žiemą apkamšyti langeliai, užpečkyje karkia vištos, kerčioje strapinėja veršelis. Ir toliau:

„Keista, bet tai šiandien labai malonu prisiminti, net pajusti savotišką to meto jaukumą, kvapą, nuo galvijų sklindančią šilumą, aslos vėsą. Tai nebuvo skurdas, kaip šiandien pasakytume. Mes gyvenome, o tai ir buvo didžiausia laimė, nors tada dažnai pasigirsdavo susišaudymai, įsiplieksdavo gaisrai, į langus pabelsdavo neprašyti svečiai.“*

„Dabar įsigalėjo įprotis nekęsti ar atsisakyti savo gyvenimo iš tribūnų, laikraščiuose, knygose, prisiminimuose, jį slapstyti, bijoti įslaptintų dokumentų, laikyti nieko vertais tuos laikotarpius, kurie buvo susiję su politine priespauda, kada žmogus būdavo visaip žlugdomas, persekiojamas, niekinamas, verčiamas parsiduoti. Prisimenu vieno Sibire gimusio pažįstamo pasakojimą apie tai, kad jam vis sapnuojasi taiga, jos gamta, lygiai kaip mums mūsų gimtinės, nors tai buvo Sibiras, mūsų tautos kančių vaizdinys! Bet tremtyje įvyko svarbiausias dalykas – į pasaulį atėjo naujagimis. Juk ir Kristus vaizduojamas tokios pašiūrės prakartėlėje, ką mes kasmet ypač garbiname.“ P. 11.

(Neįstengiu nutylėti beveik sutapimo. Ir aš ne tik tai, kas buvo baisu, bet ir taigos didybę kartais sapnuoju. Ir mano tėvai tenai, Tomsko srity, prie penkių kartu išsivežtų vaikų pridėjo šeštą, mano jauniausią brolį, dabar jis miškų inspektorius Dzūkijoje.)

Ir dar vienas Martinaičio knygos vaizdas, man rodos, ypač reikšmingas:

„Gal čia verta įterpti prisiminimus, kurie beveik niekaip nesusiję su visu tuo, kas tada vyko su mumis, netoli mūsų, pasaulyje? Kodėl taip yra? Juk tuo metu aplink liejosi kraujas, žuvo žmonės, bet liko nepaliesti, neužgniaužti tokie trapūs, rodos, tokie nereikšmingi vaiko pojūčiai, kurie štai vis iškyla ir iškyla po daugelio metų: saulėlydžiai, prieblandos, atšvaitai, kvapai, žolė, gyvuliai, langai, kelias, takai… Visa tai liko atmintyje kaip kokie laimės ženklai. Gal dėl to, kad prieš tuos trapius pojūčius, vaizdus buvo bejėgė viską traiškanti pasaulio galia: geležis, dinamitas, ugnis, ginklai, badas? Tas garsų, kvapų, spalvų pasaulis yra nesunaikinamas.“ P. 30.

Kas sako, kad nieko nebuvo, tas sako, kad nebuvo saulėlydžių. 

*

Pagalvokime, ne, paskaičiuokime, kaip Marcinkevičius yra pasitarnavęs žmonėms ir valstybei. Šįkart – sąmoningai nutylėdami didžiąsias kūrybos vertes.

Kiek jo kūriniai sukūrė darbo vietų – tekstų rinkėjams, redaktoriams, korektoriams, iliustruotojams, maketuotojams, spaustuvininkams, spaudos medžiagų gamintojams ir tiekėjams, paskui vertėjams į kitas kalbas, kritikams ir literatūrologams, pedagogams, knygynų ir bibliotekų darbuotojams, eikime į kitas sritis – kompozitoriams, atlikėjams, prodiuseriams, spektaklių ir koncertų režisieriams, aktoriams, scenografams, aišku, ir rūbininkams, televizijų ir radijų, apskritai žiniasklaidos žmonėms, be abejo, fotografams ir t. t.

Žmonės dirbo, uždirbo, mokėjo mokesčius. O jo paties „darbo vieta“ ir „išmokymas talento“ niekam nekainavo!

Ką ir kalbėti, ne jis vienas taip pasitarnavo. Bet ginčuose su valdžia dėl menininkų socialinių reikalų ir autorių teisių būdavo paranku minėti Marcinkevičiaus pavyzdį. Nes jo kūrybos sklidimo laukas didžiulis (vien knygų per pusantro šimto) ir jos panaudojimo būdai įvairūs (teatras, muzika, mokykla ir t. t.). Produktyvus įdarbintojas!

Dabar – apie dar vieną jo paslaugą.

Beveik visiems aršiausiems Marcinkevičiaus kritikams gyvenimas sėkmingai susiklostė – kopia karjeros laiptais, tvirtina savo mokslines ir politines pozicijas. Pagavusiems permainų politikos putojančią bangą pravertė kaip tinkama paspirtis.

Nusišypsokime pakartoję vieną tezę: žmonių visuomenės akstinas galų gale yra ekonominis. Čia ne Karlo Markso, čia Zigmundo Froido išvada. 

*

1988 metų gegužės 28 dieną „Literatūroje ir mene“ Justinas Marcinkevičius paskelbė straipsnį „Reabilituota 1970 m.“ Apie Dalios Grinkevičiūtės, dabar sakytume – talentingiausios tremties rašytojos, – atsiminimus. Vėliau juos skaitėme, pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Ką netrukus išgirstu per „Amerikos balsą“? Pro privalomus traškesius klausausi, sakytume taip, emigravusio žinomo mūsų kultūros žmogaus, aiškinančio, kad, žinoma, publikacija atgimstančiai Lietuvai reikalinga, bet tie atsiminimai esą seniai žinomi, Marcinkevičiaus straipsnyje nutylėta ir šis, ir tas.

Seniai žinomi? Kam?

Taip, buvo šiek tiek juos skaičiusių žmonių, ir ne tik lietuviškai.

Tačiau – 1988-ųjų Tarybų Lietuvoje, – kiek tų skaičiusių? Sovietinės cenzūros sąlygomis? Kaip pasirodė tas straipsnis? Padavei – ir išspausdino?

Kas ir kodėl tuo pakalbėjimu iš tolo buvo norėta padaryti?

1988–2011 

*

Vėl atsiverčiu tą Marcinkevičiaus straipsnį. Kartoju, tai 1988-ieji, Tarybų Lietuva.

Nežinau, ar dabar visi gali tai realistiškai įsivaizduoti. Ne, tikriausiai ne.

Žymus tarybinis rašytojas pasakoja apie nepažįstamą moterį, užėjusią 1987 metų vasarą. (Kiek buvo Marcinkevičių lankiusių, kodėl ji – tai Dalia Grinkevičiūtė – atėjo pas jį?) Nepažįstamoji, taigi turėjo atrodyti – viena iš daugelio. Kol poetas neperskaitė: jos šeima išvežta 1941 metų birželio keturioliktąją. Straipsnio citata, antros pastraipos pradžia: „Pirmą kartą skaičiau tokio pobūdžio rašinį – buvusios tremtinės atsiminimus, kančių paliudijimą, sutrypto teisingumo šauksmą.“

Straipsnyje Marcinkevičius sako pats prisimenantis 1941-ųjų birželio keturioliktosios naktį. „Jaučiau, niekada mūsų gryčioje nebuvo tiek baimės.“ Antryt išgirdo: mokytoją išvežė. Ką reiškia „išvežė“? Vienuolikmečio klausimas. Kurį tegalime įvertinti dabar. Ką jis, kaimo vaikas, tada galėjo žinoti? Ką, visko nesupratęs, tada patyrė?

Vėl primenu. Tarybinio rašytojo (turėjo gi pagalvoti, kaip kas toliau gali būti) 1988-ųjų metų straipsnis. Kaip jis klostėsi? Mažosios tarybinės enciklopedijos aštunto tomo (rusų kalba) citata apie ištrėmimo sąvoką (su autoriaus šauktuku apie nuteistumą, kurio iš tiesų nebūdavo). Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos ketvirto tomo citata („Ištrėmimu nebaudžiami asmenys, iki nusikaltimo nesukakę 18 m.“), kurios „tiesą“ iš karto paneigė poeto lankytoja. Buvo straipsnyje ir citata iš „Lietuvos TSR istorijos“ (t. 5, p. 79): „kenksmingi profašistiniai elementai buvo represuoti, ištremti iš Lietuvos.“ Kad tebeveikiančiai sistemai būtų priimtiniau, Marcinkevičius mini žinomo tarybinio rusų poeto Aleksandro Tvardovskio šeimos ištrėmimą 1931-aisiais. Mini ir jaunų leningradiečių porą, atėjusią į lietuvių tremtinių baraką. Per Leningrado blokadą buvo miręs jų vaikas. Ir dabar jie atnešę trijų dienų duonos davinį badaujantiems lietuvių tremtinių vaikams.

Ar aišku, kaip reikėjo rašyti 1988-aisiais?

Marcinkevičius, pasakęs šias ir kitas tiesas, rašo išvadą:

„Vadinasi, išvežimus reikia laikyti neteisėtomis, antikonstitucinėmis akcijomis ir kvalifikuoti juos kaip stalinizmo nusikaltimus prieš lietuvių tautą.“ (Pabraukta Marcinkevičiaus).

Toliau jis cituoja – cituoja daug (suprasdamas, kad kol kas nėra kito būdo paskelbti) – tas Grinkevičiūtės atsiminimų pastraipas, kurias reikėtų laikyti pirmą kartą paskelbtomis tiesomis (sovietinės cenzūros sąlygomis) apie tautą, išvarytą į lagerius ir tremtį. Cituoja rinktinius sakinius, vis su faktais, skaičiais, šiurpinančiomis realijomis. „Skaičiau tos nepažįstamos moters atsiminimus rydamas ašaras ir vis klausdamas mintyse: už ką?“

Na taip, taip, poetas tartum apeliavo į „pertvarkos“ galimybes, ragino viską pasakyti apie stalinizmo aukas.

Taip. Lietuvos Nepriklausomybės jis dar nebuvo atkūręs.

Nebuvo atkūręs ir rašytojas Romas Gudaitis, tame pačiame savaitraštyje birželio 11 dieną paskelbęs dar vieną reikšmingą straipsnį apie tai – „Mes – iš peršautų dainų krašto“.

Kas buvo atkūręs, tas ir pasakė. Iš toli.

2011 kovas

*

Pirmasis apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ pavadinimas (rankraštyje) buvo „Žmonės išeina toli“. Čia verta pagalvoti apie žmones, kurie tapatinosi su apysakos prototipais, apie jų likimus.

1991

*

Nuostabus pasikartojimas.

Esu čia rašęs, kad Sigitas Geda neradęs Justino Marcinkevičiaus poezijoje nė dviejų eilučių, raginęs aktorių Laimoną Noreiką – gal jis surastų.

Kleopas Jurgelionis (1886–1963), kurį žinantys prisimena kaip poetą, vertėją ir kritiką, poezijos knygos „Glūdi liūdi“ (1916, perleista 1971) autorių, taigi tas Kleopas 1913 metais laikraštyje „Laisvoji mintis“ buvo paskelbęs tokią laisvą mintį: „Labai nedaug kuo iš Maironio galima gėrėtis. Aš nežinau nei vienų jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajausti, kad jis rašė iš „jausmo pilnatvės.“

*

Kai kritikuoja menininkas, jis norom nenorom apibūdina ir save.

Bėda, – kad tebėra daugybė skaitytojų, manančių, jog visa yra taip, kaip parašyta.

Čia nuo senų laikų.

– Iš kur žinai?

– Taigi gazieta parašė!

1989

*

Ar galėtumėt prisiminti, kad Marcinkevičius savo kalbose, pokalbiuose, straipsniuose būtų daužęs kurį nors iš dabarties rašytojų?

2009

*

Žakas Derida (Jacques Derrida) yra sakęs, kad tik ateityje praeitis įgyja suvoktos praeities pavidalą.

Buvau užsirašęs kaip autoriteto mintį. Ji siejosi su Marcinkevičiaus trilogijos supratimais skirtingu laiku.

Bet kokia banalybė ta mintis! Atsiprašau, mielas Žakai.

Žinoma, tiesa.

*

Tomas Venclova lankėsi Lietuvoje atsisveikinimo su Justinu Marcinkevičiumi dienomis, buvo atvykęs į Vilniaus knygų mugę.

Jį pakalbino laikraščio „15 min“ korespondentas jaunas poe­tas Mindaugas Nastaravičius ir štai ką užrašė (2011 02 21 publikacija):

„T. Venclova paminėjo tris iškilius lietuvių poetus, kurie tapo ne tik literatūros, bet ir istorijos figūromis – Maironį (1862–1932), Bernardą Brazdžionį (1907–2002) ir Just. Marcinkevičių (1930–2011). „Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B. Brazdžionis – pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Just. Marcinkevičius – antrosios Nepriklausomybės figūra.“

*

Katedros rūsiuose rinkdavosi tartis Lauryno Stuokos-Gucevičiaus laikų maištininkai. Jos požemiuose yra posėdžiavęs – mūsų laikais – ir Sąjūdis. Marcinkevičius sakė pradžios kalbą pirmajame Sąjūdžio suvažiavime. Antryt Katedra buvo grąžinta Bažnyčiai.

*

Štai stalčiuje tūno lapelis, kuriame brūkštelta apie pokalbį su Juozu Apučiu. Data neaiškiai užrašyta, du tūkstančiai penkti ar šešti. Ir iš viso – vos keli stenografiški sakiniai, ką ten kaime beužrašysi, yra ką veikti. Šnekučiavomės Mardasave, nesakau, kad tarp mudviejų stovėjo tik arbata. Įsikalbėjome ir apie sovietmečio pabaigą, Juozas susijausmino, prasitarė, kad ir aplink jį kagėbistai sukinėjosi. Paskui nusijuokė (kas bendravo, tas atsimena jo įraudusio juoką su grauduliu), sako: atsimenu, kaip aš po rašytojų namus vaikštinėjau ir šnekėjau, kad komunistams nagus lupsim. Ir papasakojo, kaip kartą atklydo, jau naktį, pas Marcinkevičių, su Saulium Šalteniu. Turbūt pagėrę, Justinas butelį pastatęs, viskas gerai, bet Saulius kad pradėjo šneką…

Tiek to, toliau nepasakosiu.

Tas lapelis paskatino vėl atsiversti šioje knygoje jau minėtą „Šiaurės Atėnų“ publikaciją „Krantas“ (1991 07 03). Saulius Šaltenis yra tikrai talentingas rašytojas, ir kaip savaitraščio redaktorius mokėjo „imti temą“, net iš dabartinių spaudos asų niekas negalėtų pradėti tokios publikacijos jautriau ir dygiau: „Pila lietus. Einu pas Justiną Marcinkevičių. O ten liūdnoka lyg klasėj, kur prieblandoj sėdi po pamokų paliktas vaikas.“ Bet čia, mielas Sauliau, gerbiamas redaktoriau, kas gi čia? „O Marcinkevičiui, be abejo, lengviau – po visų išgyvenimų parašys puikių eilėraščių, kuriuos mielai, kaip buvo susitarta, spausdins „Šiaurės Atėnai“.

Lengviau tai lengviau.

*

Ką užsirašiau knygos „Žingsnis“ (1998) sutiktuvėms Kaune.

Susitikimuose su poetais paprastai tikimasi nuotaikingo, skaidraus pasibuvimo. Nežinia, kaip šįsyk bus. Nes knyga nei linksma, nei lengva, nei autorius giedrai nusiteikęs.

Ir eilėraščių trajektorija – iš vasaros į rudenį. Rodant tokį gamtos ciklą. Tokią socialinių kitimų linkmę.

Gamtos kalba literatūroje yra gyvenimo ir išgyvenimų kalba. Tik ji – gamtos kalba – visad bendresnė už asmeniškumus, ji visa aprėpianti, įtraukianti ir mūsų, skaitančiųjų, jausmus, potyrius, regėjimus.

Yra graudžios poeto ironijos tikros meninės saviraiškos ardymui. Čia jau apie kūrybą. Apie žodžio susitikimus su kalbos manekenais.

Ciklai „Pasivaikščiojimai“ – kaip laisvėjimo, atgaivos erdvė.

1998

*

Apie literatūros vakaro dramaturgiją.

Štai Marcinkevičiaus skaitymai. Yra kūrinių seka, kintančių nuotaikų tėkmė, finalinė kulminacija, saiko jausmas.

Rodos, taip viskas paprasta. Bet kodėl ne visi taip… kodėl retai… savigarba… pagarba publikai…

1993 

*

Justinas Marcinkevičius scenoje.

Jis gerai atrodė ir gerai skaitė savo eilėraščius. Literatūros vakarui visada pasiruošdavo, turėdavo lapelį, kuriame parašyta „kas po ko“.

Daug eilėraščių, ypač ankstyvesnės kūrybos, mokėjo mintinai. Retas kuris mūsų poetas turėjo tokių gebėjimų. Buvo, man rodos, toks laikotarpis, kai skaitydavo beveik kaip artistas, bet paskui grįžo prie poeto, skaitančio savo eilėraščius. Visada sulaukdavo ovacijų. Yra buvę jo skaitymų, kurių aprašymams reikėtų remarkų „moterys ašaroja“, „pub­lika atsistoja“ ir pan.

Pastebėjau ypatingą jo elgesį, kai rašydavo autografus. Pasiteirauja vardo ir pavardės (ne vienas rašytojas taip daro), užrašo, bet – kas kelintą žmogų, nežinia kaip pasirinktą, ilgokai pakalbina, paskui kartais atsistoja, apkabina. Ir nesvarbu, kad laukia ilgoka eilė. 

*

Beveik šypsena. Ar įsiminėte šią Justino Marcinkevičiaus veido išraišką?

1993 balandis

*

Nuostabus yra vieno gebėjimas pamatyti, ką visi matyti galėjome.

Marcinkevičius pamatė ir pasakė, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ paskutinis žodis yra vargsim.

Kad vienintelis ryškus pasaulio literatūros kūrinys, prasidedantis žodžiu Lietuva, yra Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“: „Litwo! Ojczyzno moja!“

Kad ši Mickevičiaus eilutė „tarsi padiktavo“ Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, mūsų himno, pradžią: „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

Ar bereikia priminti, kad šiems ir kitiems panašiems pastebėjimams poetas akademikas suteikė simbolių reikšmę?

Bet reikia pasakyti, kad tokie „pamatymai“ yra vidinės parengties išraiška. 

*

Beje. Ar esame įsidėmėję, kad iš pasaulio poetų Justinas Marcinkevičius daugiausiai vertęs Adomo Mickevičiaus kūrybos? Ar įsiminėme, kaip jis atsakydavo į populiarų klausimą, kas esąs mylimiausias poetas? Nedvejodamas: Adomas Mickevičius. Ar dažnas dalykas toks aiškus atsakymas? Ar dažnas lietuvių poetas atsakytų taip?

Regis, nėra reikalo ilgai aiškinti: tai labai lietuviškas istoriją mąstančio poeto atsakymas.

*

Yra savybių, nykstančių kartu su gyvenimą baigiančiomis kartomis.

Marcinkevičius vis pasisakydavo jaučiąs pagonybę kaip ir savąją būseną. Vadindavo tai gamtameldyste. Ne kartą yra prisipažinęs, kad medžio ar žolės lietimas jį ramina ir teikia jėgų. Beržai ir pušys, kurias kasdien matydavo pro langą, buvo jo gyvenimo ir kūrybos sudėtinė dalis.

Tokius menininkų posakius dažnai išklausome ir perskaitome kaip „literatūrą“, kaip oracinę patetiką. Ir tikrai – yra daugybė atvejų, kai panašiai kalbama kuriant savąjį įvaizdį („esu jautrus, myliu gamtą“ ir pan.). O Marcinkevičiaus „gamtameldystę“ reikėtų suvokti kaip visiškai realų reiškinį (čia žolės glostymas nėra jokia metafora). Labai įdomu, kad toji gamtameldystė niekaip nepriešinama krikščionybei, atrodo atėjusi kažin kaip su ja.

Antras dalykas. Yra darbų, kuriuos vienos kartos dar dirbo, o kitoms, vėlesnėms, jau netenka (jei pabandoma, tai dėl pramogos). Iš reikalo dirbamas darbas gali liestis su dvasinėmis patirtimis ir vertybėmis. Marcinkevičius: „Pavyzdžiui, jaunystėje man labiausiai patikdavęs darbas buvo dirvos arimas. Eini paskui arklį versdamas vagą ir basomis kojomis lieti žemę, kurios syvai teka į tave. Tai nepakartojamas pojūtis, gebėjimas jį patirti ateina iš protėvių, gyvenusių tolimoje praeityje.“ (Cituota iš žurnalo „Kultūros barai“, 2011, Nr. 2, p. 41.)

Pakartosiu: tokius prisipažinimus reikia skirti nuo jų literatūrinio imitavimo, plintančio kaip gražbylystė.

Trečia. Samprotavimai apie Marcinkevičiaus ir jo kūrybos ryšius su liaudies dainomis jau tapę tokia banalybe, kad kartoti nepatogu. Ir visgi privalu paryškinti ne patetiškąją, o paprastą gyvenimiškąją tų ryšių pusę. Susijusią su kartos elgesiu. Reikia įsivaizduoti maždaug 1950 metų Vilnių, jaunimą, suvažiavusį iš visų pokarinės Lietuvos kampelių ir pasiryžusį studijuoti lituanistiką. Marcinkevičius pasakoja, kad su savo bendramoksliais dainuodavo visur – Filologijos fakulteto oktete, besikuriančiame Universiteto ansamblyje, akademiniame chore, tiesiog eidami Vilniaus gatve. Nusišypsodamas poetas sako, kad studijų metais buvo linkęs ne tiek į mokslą, kiek į dainavimą.

Ir štai išties reikšminga veiksmo „nuotrauka“ ir autoanalizės posūkis:

„Universiteto kieme per pertraukas ar kai nebūdavo paskaitos mes, berniukai, tuoj sutūpdavome į fontaną – vandens nebuvo, galėjai patogiai atsisėsti – ir dainuodavome.

Kai dabar apie tai pagalvoju, man pačiam kyla klausimas, kodėl mes taip daug dainavome? Manau, tuomet gal ir nesuvokėme, bet vis dėlto jautėme, kad čia pirmą kartą savo istorijoje, Vilniaus istorijoje, dainuoja lietuviai.“

(Cituota iš to paties „Kultūros barų“ numerio, p. 45.)

Štai kaip pakrypsta mintis. Iš visų Lietuvos kampelių suvažiavę jaunuoliai, kupini humanitarinių polėkių, tokiu būdu „atlietuvina“ Vilnių ir išreiškia save.

Gal ir ne viskas čia poeto pasakyta. Bet patys galime suprasti, ką reiškė garsiai skambanti lietuviška daina stalininio režimo, pokario kovų, prievartinės kolektyvizacijos, sovietiškų transparantų, karo griuvėsių (Vilniuje studentai kuopė ir juos) aplinkoje. Felinio kameros, žvelgiančios iš viršaus, vertas vaizdas – tas būrelis lituanistų, dainuojantis Vilniaus universiteto kieme 1949 metais. 

*

Justinas Marcinkevičius gimė 1930 metais. Jo motina Ieva mirė 1944-aisiais. Įvykis paliko pėdsakų ir jo pasaulėžiūroje (šitai tenka pabrėžti), ir kūryboje. Turėtume matyti daug subtilių tos prarasties pėdsakų.

Jautraus, kūrybiškos sielos paauglio netektį tegalime nujausti, pasiremdami vėlesniais jo tekstais. Tai buvęs labai sunkus gyvenimo smūgis, būsimąjį poetą ypatingai skaudinęs.

Galėčiau čia minėti kitus panašius įvykius, prisimindamas žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų biografijas. Bet suprantu, kad šie gretinimai, sutardami prarasčių panašumais, niekaip negalėtų perteikti skirtumų: Lietuva, 1944-ieji, karas, konkrečios šeimos gyvenimas (keturi vaikai), vaikas, kuris tikėjosi Dievo stebuklo. Visiškos konkretybės bendrybių lauke. Štai kas verta vertingiausių apmąstymų, – jie driekiasi tarp supratimų ir nežinios, nenuspėjamų pojūčių.

Marcinkevičiaus gyvenime ir apmąstymuose – tikrai išskirtinis ir tikrai reikšmingas įvykis – atsiranda pamotė. Geroji pamotė. Geroji – nesutapimas su paplitusiais įsivaizdavimais, net ir su mūsų tautosaka bei klasikine literatūra.

Prarastos motinos, kurios niekas negali atstoti, ir gerosios pamotės – tenka sakyti – literatūrinė kaimynystė yra labai svarbus, nors tartum atsitiktinis, reiškinys. Jis tiesiogiai ir netiesiogiai apibūdina Justino Marcinkevičiaus konkretų kūrybinį likimą. Susieja jį su epocha ir įgyja simboliškų reikšmių. Motiną poezija dažnai lygina su Tėvyne. Čia ir yra metaforiškųjų prasmių erdvė, kurioje šįsyk reikėtų suvokti esant ir pamotę.

Užsiminusi apie tokią erdvę, kritiko plunksna turi sustoti.

Pabaigos remarka

Štai žiupsnis lapelių, kuriuos pakilojau ir dedu atgal į stalčių.

Gal „istoriškas požiūris“ kartais gali ar turi būti ir toks. Kol kas istorijai nepasitarnaujantis. Pasitarnaujantis – santarvei?

Konformizmas, žinoma.

2011 kovas

XXX

* Rašytojas pokario metais: dokumentų rinkinys, Vilnius: Vaga, 1991, p. 382.

* Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje leidinys atestuojamas kaip religijos, kultūros ir visuomenės gyvenimo žurnalas, tęsiantis prieškario katalikų intelektualų mėnraščio Židinys ir išeivijos humanitarinės šviesuomenės kultūros leidinio Aidai tradicijas. Leidžiamas nuo 1991 m. Vilniuje. Įsteigė jį Lietuvos vyskupų konferencija. Vyriausiasis redaktorius (aptariamu laiku) Saulius

* Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 538. Drazdauskas.

* Visos citatos iš čia ne kartą minėtos knygos Pažadėtoji Žemė, po citatų nurodomas puslapis.

* Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 10. Toliau cituojama iš šios knygos, po citatos nurodomas puslapis.

Iš knygos – „Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011).

Antano Sutkaus nuotraukoje: rašytojas Valentinas Sventickas.

2011.11.26


Prisijunkite prie diskusijos