Valdas Vitas


Print

Daug triukšmo dėl Viktoro Cygankovo

Pirmasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininkas, su kuriuo artimiau susipažinau, buvo Valdas Vitas. Nors jis dirbo ne AOTD, bet KASP (Krašto apsaugos savanorių pajėgos) Imuniteto tarnyboje, kitaip tariant, turėjo kur kas mažesnius įgaliojimus, nei tie, kurie dirbo AOTD, draugystė su juo buvo ilgalaikė ir produktyvi. Mūsų bendradarbiavimui neprieštaravo ir tuometinis KASP vadas plk. Arvydas Pocius, kuriam V. Vitas buvo tiesiogiai pavaldus. Mano supratimu, tuomet plk. A. Pocius buvo patikimas, principingas, sąžiningas karininkas, nemėgstantis „prosovietinių, prorusiškų palkanų“. Jis stengėsi, kad „Valstiečių laikraštis“ kuo daugiau ir kuo išsamiau rašytų apie savanorių pajėgas (kviesdavosi į reikšmingesnes  pratybas, mokymus). Redaktorius irgi visokeriopai skatino tokį bendradarbiavimą, ir man nebuvo sunku kas mėnesį skirti bent po keletą rašinių savanorių šiokiadieniams. Tuo pačiu per V. Vitą KASP vadas tarsi netyčia pamėtėdavo informacijos, demaskuojančios kai kuriuos, jo supratimu,  nepatikimus žmones, įsitrynusius į krašto apsaugą, ypač į savanorių pajėgas. Šio bendradarbiavimo modelis maždaug toks: plk. A.Pocius nori atsikratyti, pavyzdžiui, leitenantu Viktoru Cygankovu, po tragiškų sausio 13-osios įvykių perėjusiu tarnauti kolaborantams, tačiau A. Pociaus rekomendacijoms nepritaria ministerijos šulai. Padėtis be išeities? Toli gražu ne taip. Man skambina V. Vitas ir pakviečia susitikti vienoje iš Viršuliškių gatvėje esančių kavinių. Ten begurkšnojant degtinę V.Vitas perduoda V. Cygankovą kompromituojančio dokumento kopiją. Jau po savaitės „Valstiečių laikraštyje“ pasirodo rašinys, ką Lietuvoje iš tiesų veikė V.Cygankovas iškart po sausio 13-osios tragedijos. V. Cygankovo bendrams ministerijoje ar gynybos štabe nėra kur dėtis – jie negali jo atvirai ginti. Nepatikimas leitenantas perkeliamas į rezervą, kol bus ištirtos visos jo bendradarbiavimo su sovietinėmis struktūromis po nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės.
Būtent V. Vito dėka 2003 metų spalį spaudoje pasirodė straipsnis „Viktoras Cygankovas tebetarnauja Lietuvos kariuomenėje“. Štai nedidelė ištrauka iš to rašinio:

„…2000 metų gruodžio mėnesį buvo rašyta apie incidentą Krašto apsaugos savanorių pajėgų atskirojoje aviacijos eskadrilėje Kyviškėse, kai laikinai vado pareigas einantis vyresnysis leitenantas Viktoras Cygankovas į karinio dalinio teritoriją įsileido du pašalinius asmenis ir, nesuderinęs skrydžio su tuometiniu KASP vadu pulkininku Arvydu Pociumi, leido vienam pašaliečiui paskraidyti kariniu orlaiviu JAK.

Už šiurkštų nusižengimą tarnybinėms instrukcijoms vyr. ltn. V. Cygankovas gavo papeikimą. Bet ar tai – ne per maža bausmė? Šis klausimas – ne retorinis. Mat esama žmonių, kurie įsitikinę, jog „tokie specialistai kaip V.Cygankovas“ iš viso negali tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Šiuos įtarimus sustiprina Lietuvos karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje saugomas dokumentas. Dokumente, kurį rašė į priešų gretas inkorporuotas mūsų kontržvalgybos pareigūnas, teigiama:
„1991 metų pavasarį Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubą (dabartinę  eskadrilę) okupavo sovietų armija. Mūsų bazėje darbą pradėjo Maskvos statytiniai, vadovaujami L. Trukšino. Išvaryti juos iš aerodromo pavyko tik po 1991 metų rugpjūčio pučo. Paskutiniu metu teko girdėti, kad dalis kolaborantų bando rasti sau vietą krašto apsaugos sistemoje. Vilniaus Dariaus ir Girėno eskadrilės darbuotojai mano, kad žmonės, kurie kartu su sovietų armija bei OMONu užėmė aeroklubą, tuo aiškiai parodydami savo priešišką nusistatymą laisvos Lietuvos atžvilgiu, negali dirbti jokiose Lietuvos krašto apsaugos struktūrose. Todėl prašome Jūsų atkreipti dėmesį į šių kolaborantų pavardes: Leonidas Trukšinas, Mačakas Slavomiras, Sockij P., Cygankov Viktor…“ Mūsų vadinamojo slapuko pranešimų pagrindu parengtą dokumentą pasirašė tuometinis eskadrilės štabo viršininkas R. Noreika.

Komentuodamas savo praeitį, V.Cygankovas jau kartą teisinosi, esą, dirbdamas eskadrilę okupavusiems sovietų kariškiams, bendradarbiavo su Lietuvos karine kontržvalgyba (melavo), be to, šitaip pasielgti jį privertusi sunki materialinė padėtis.

Gaila, bet visų smulkmenų, kaip Lietuvai lemtingomis dienomis elgėsi V. Cygankovas, dabar jau nesužinosime. Miręs tų įvykių liudininkas Antanas Jovaiša. Nors jo pavardė slaptajame raporte irgi paminėta, jis iš tiesų dirbo mūsų kontržvalgybai. Į Kyviškes stebėti antivalstybininkų elgesio A. Jovaiša buvo specialiai komandiruotas. Tik jo dėka mūsų valdžia žinojo, kas iš tiesų dedasi Kyviškėse.

Kai šios detalės iškilo viešumon, imta svarstyti, ar Lietuvos kariuomenei nereikėtų atsisakyti V. Cygankovo paslaugų. Šiaip ar taip Lietuvai karinių lakūnų šiandien tikrai netrūksta. O V. Cygankovas, kaip jį begintum ar bandytum pateisinti, išdavė Lietuvą. Išdavė besikuriančią valstybę jai ypač sunkiu metu. Ir pasiteisinimai   dėl sunkios materialinės padėties nepakankami. Jam niekas negrasino – nei kankinimais, nei mirtimi.

V.Cygankovas buvo išleistas į aktyvųjį rezervą. Bet po kelerius metus trukusių svarstymų vyresnysis leitenantas vis dėlto surado užtarėjų Krašto apsaugos ministerijoje. Šiandien jis sugrąžintas į tarnybą. Jam net laipsnis pakeltas. Dabar jis – kapitonas. Jis tarnauja tose pačiose Kyviškėse. Ar tie, kurie paliko V. Cygankovą mūsų kariuomenėje, garantuoja, jog šis karininkas kada nors ir vėl neparduos valstybės?

Beje, bandėme aiškintis, kas ir kodėl paliko V.Cygankovą mūsų kariuomenėje. Tačiau mums taip ir nepavyko sužinoti, kas gi yra tikrieji kapitono globėjai“.

Arvydas Pocius suprato spaudos reikšmę

Panašaus pobūdžio straipsnių V. Vito ir jo kolegų dėka pavyko parengti ir daugiau. Ir vis dėlto istorija su V. Cygankovu – iškalbingiausia. Ilgainiui KAMo ir Gynybos štabo vadai perprato šią A. Pociaus gudrybę ir ėmė nuolat priekaištauti dėl pernelyg didelės draugystės su spauda. Tada pulkininkas pasirinko kiek kitokį, tačiau panašų modelį. Plk. A.Pocius įtaria, kad ministerija jam neleis atsikratyti vienu ar kitu karininku, kokias neigiamas rekomendacijas apie juos jis berašytų. Todėl prieš kreipdamasis į ministeriją A. Pocius pirma šaukdavosi pagalbos į „Valstiečių laikraštį“ (per V. Vitą). Pirma čia pasirodydavo nepalanki publikacija apie, sakykim, Rimgaudą Kazėną, o tik po to A. Pocius prašydavo ministerijos pritarimo pažeminti arba išleisti į atsargą R. Kazėną. Viešumas – didelis ginklas, ir ministerija, kad ir labai nenoriai, būdavo priversta sutikti su A. Pociaus rekomendacijomis, bent jau svarstydavo tokias rekomendacijas. KAMo vadovybė puikiai suprato: priešingu atveju spaudoje pasirodys dar daugiau skandalingų faktų.

Pakaunės įvykiai, J. Abromavičiaus žūtis ir kitos painios istorijos

Tiesa, kai kurie sovietinės, prorusiškos pakraipos karininkai turėjo svarių kontrargumentų. Jeigu apie savanorius rašiau kaip apie patriotiškai, tautiškai, valstybiškai nusiteikusią jėgą, kai kuriuose kituose to meto leidiniuose pasirodydavo savanorių reikalingumu abejojančių „ekspertų“ išvados. Jeigu plk. A. Pocių laikiau padoriu, sąžiningu, karinius reikalus išmanančiu karininku, tai mano oponentai A. Pociaus veikloje ieškodavo nuodėmių (A. Pociui buvo mėginama prikišti, sakykim, vadinamuosius pakaunės įvykius). Kai kuriais momentais žiniasklaidos kova tapdavo itin arši – „Valstiečių laikraštis“ gynė versiją, esą savanorių maištą organizavo Rusijos specialiosios tarnybos, kai kurie kiti leidiniai – kad nepaklusnumo akcija buvo naudinga vadinamiesiems landsbergininkams, 1992-aisiais pralaimėjusiems rinkimus LDDP partijai. Jeigu aš apie buvusį savanorį Jurą Abromavičių rašiau kaip apie įtartiną, taikiai savanorių nepaklusnumo akcijos sureguliuoti nenorėjusį, akivaizdžiai savanorius su sovietų kariškiais (ir tarpusavyje) kiršinusį asmenį, tai to meto „Kauno diena“, „Ūkininko patarėjas“ skleisdavo įtarimus, esą „Jurą susprogdino dešinieji, mat šis buvo bebaigiąs demaskuoti tikruosius maišto organizatorius“. Ši kova laikraščių puslapiuose man buvo naudinga tuo, kad privertė rimtai gilintis į priežastis, kodėl 1993-aisiais KAMo vadovybė išleido Ginklų koncentravimo įstatymą, kodėl savanoriai pamanė, kad šitaip juos bandoma nuginkluoti, kodėl nutarė, jog vienintelis protesto būdas – pasitraukti į miškus netoli Kauno. V. Vitas man perdavė kelias šūsnis su pakaunės įvykiais ir J.Abromavičiaus nužudymo aplinkybėmis susijusius dokumentų, pareiškimų, laikraščių iškarpų. Šią medžiagą leido perduoti mano tėvui Vytautui Visockui, kuris trejetą mėnesių ją rūšiavo, analizavo, grupavo ir galų gale parengė beveik 100 kompiuterinių puslapių ataskaitą (ji paskelbta internetiniame leidinyje Slaptai.Lt). Tų išvadų esmė tokia: čia tikrai koją buvo įkišusios Rusijos specialiosios tarnybos, tačiau įtartiniausi yra ne savanoriai, atsisakę nusiginkluoti, bet tie, kurie parengė vadinamąjį savanorių nuginklavimo įstatymą, tie, kurie stūmė savanorius rengti nepaklusnumo akciją.

Besigilindamas į šią temą, bendravau su dešimčia to meto liudininkų: Rimgaudu Kazėnu, Arūnu Stašaičiu, Šarūnu Adamoniu, Jonu Pangoniu, Arvydu Pociumi, Antanu Plieskiu, Algirdu Patacku, Jonu Juodžiu… Su kai kuriais – ne po vieną sykį. Kai kurie rašiniai šia tema pasirodė spaudoje, kai kurie – ne. Kodėl „ne“ sunku vienareikšmiškai pasakyti. J. Švobai tarsi ir patiko mano pasirinkta linija. Tačiau mano oponentai lįsdavo pas J. Švobą konfidencialiems pokalbiams ir įrodinėdavo priešingai. Jau rašiau, kad tuometinis mano redaktorius turėjo bjaurią savybę – mylėjo ir naudojosi skundikais. Tačiau turiu dar sykį pasikartoti. J. Švoba išties labai mėgo skundikus. Pikčiausia, kad jis niekad nepasakydavo į akis, kokie mano veiklos faktai jam kelia abejonių.

Kaip sužinojau apie J. Kronkaičio sekretorės verbavimą?

V. Vitui esu dėkingas ir už dar vieną itin svarbų faktą. Tiesa, šios informacijos jis man nenorėjo duoti. Ją sužinojau atsitiktinai. Vieša paslaptis, kad V. Vitas kartą per kelis mėnesius leisdavo sau atsipalaiduoti – pagurkšnodavo degtinės priešais KASP štabą esančiose Viršuliškių kavinėse. Atsipalaiduoti jis kviesdavosi ir mane, ir mes kartais išgerdavome daugiau nei priklausytų. Taip atsitiko ir tą sykį. V. Vitas ryte paskambino į mobilųjį telefoną ir pakvietė pasėdėti „Židinyje“. Atvažiavau maždaug po pusvalandžio. Supratau, kad kontržvalgybos karininkas praėjusią naktį taurelę kilnojo dažnai. Kartu su juo buvo moteriškė iš jo skyriaus. Ji irgi buvo įšilusi. V. Vito garbei reikia pasakyti, kad net ir stipriai išgėręs jis būdavo labai atsargiai. Prie pašalinių akių – jokio nereikalingo žodžio. Taip jis elgėsi ir tada. Tačiau man teko ne kartą eiti prie baro užsakyti užkandžių ir gėrimų, ir vieną sykį, artėdamas prie savo sugėrovų, nugirdau reikšmingą jų pokalbio detalę. Kelių sekundžių užteko, kad suvokčiau esmę: kažkoks AOTD karininkas bandė verbuoti kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio sekretorę, šis verbavimas – neteisėtas, AOTD vadas Gintaras Bagdonas, siekdamas šnipinėti J. Kronkaitį, elgiasi ne tik negarbingai, bet ir antiįstatymiškai.

Tuomet V. Vitas tikriausiai nė neįtarė, kad prieš jo valią išgirdau slaptų dalykų. Suprato kiek vėliau, tos pačios dienos popietę, kai aš, V. Vito neperspėjęs, nuskubėjau pas tuometinį J. Kronkaičio adjutantą pasidomėti, kodėl AOTD verbavo kariuomenės vado sekretorę. Adjutantas buvo didžiai nustebęs, net išsigando, kad žurnalistui žinomi tokie dalykai. Pagrindinis jo reikalavimas – niekam apie tai neužsiminti. Tačiau verbavimo faktą jis patvirtino. O ir pati sekretorė neslėpė, jog vaikino iš AOTD kvietimai susitikti jai priminė ne merginimą, o norą nuolat gauti informacijos apie pas J. Kronkaitį besilankančius žmones, apie jo nuotaikas, apie jo darbotvarkę. Šia tema kiek vėliau teko kalbėti ir su pačiu J. Kronkaičiu. Kariuomenės vadas buvo atsargesnis: jis neneigė, jog sekretorė jam papasakojo apie keistą susitikimą su AOTD karininku, tačiau tas susitikimas esą greičiau reiškė kavalierišką žestą, ne daugiau. Bent jau tuomet taip teigė atsargusis J. Kronkaitis.

Pirmą kartą buvau išbartas

Tos pačios dienos pavakarę paskambino V. Vitas ir mane pirmą sykį piktai išbarė, kodėl su juo nepasitaręs ėmiau gilintis į kariuomenės vado sekretorės verbavimo aplinkybes. Jam bandžiau priminti mūsų džentelmenišką susitarimą: informaciją, kurią gaunu iš jo, kuri akivaizdžiai susijusi su savanoriais, skelbiu tik suderinęs su juo. Tačiau V. Vitas nesikiša į informacijos, kurią gaunu savais keliais, panaudojimo reikalus. KASP kontržvalgybos karininkas vis tiek priekaištavo, nes, matyt, nujautė, iš ko išgirdau apie kariuomenės vado sekretorės ir AOTD karininko slaptąjį susitikimą.
Šis tarsi ir nereikšmingas, atsitiktinai išgirstas faktas vėliau leido spaudoje daryti plačius apibendrinimus: tarp kariuomenės vado Jono Kronkaičio ir krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus – dideli nesutarimai. Visa karinė žvalgyba ir kontržvalgyba – ne J. Kronkaičio pusėje. Bandydama šnipinėti J. Kronkaitį, AOTD veikia neteisėtai. Sunku įsivaizduoti, kad J. Kronkaitis turėtų rimtų nuodėmių, būtų įtartinas ar kaip nors susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Tad kam iš tiesų dirba mūsų AOTD, kokius interesus gina šios įstaigos vadovas Gintaras Bagdonas? Tuomet mano vertinimai buvo tokie: J. Kronkaitis – JAV pilietybę turintis lietuvis, Amerikoje iškopęs į dideles karines aukštumas, todėl nepasitikėti juo – absurdas. Nemėgti amerikono J. Kronkaičio gali nebent Rusijos interesus Lietuvoje ginantys asmenys.

Jeigu esu teisingai informuotas, po šios žinios pasirodymo internetiniame portale slaptai.lt kilo didelis triukšmas. Ant kojų buvo sukelta visa Lietuvos karinė kontržvalgyba –  kontržvalgams duotas įsakymas bet kokia kaina sužinoti, kas šią informaciją išplepėjo žurnalistui.


Prisijunkite prie diskusijos