Valdininkas (delegatas) deleguoja funkcijas?


Print

Ar supratote, ką parašiau? Kodėl taip parašiau? Todėl, kad atsiranda madingų tarptautinių žodžių, jie pasitveriami ir imami vartoti ten, kur galima išsiversti vartojant lietuviškus jų atitikmenis. Taip atsitiko su veiksmažodžiu „deleguoti“ ir daiktavardžiu „funkcijos“.

Vieną gražią dieną didžioji dauguma bent kiek prakutusių, dirbančių valstybės tarnautojais, staiga ėmė ir pasidarė delegatais (atstovais), nes ėmė vienas kitą deleguoti, galbūt pasiklausę, kaip šneka politikai ir, nustvėrę madingą žodį, be gilesnio apmąstymo ėmė jį visur kaišioti. Kokie jie ten galėtų būti delegatai (atstovai) paprasčiausioje valstybės institucijoje?

Dabar jie vienas kitą beveik deleguoja net ir tada, kai reikia tik nunešti raštą iš vieno kabineto į kitą arba iš vienos ministerijos į kitą. Vaikšto koks pasipūtęs valdininkėlis ir jaučiasi dideliu žmogumi, pajutusiu galią deleguoti eidamas koridoriumi pas kolegą. Ar ne juokinga ir keista?

Dar keisčiau ir juokingiau būtų, jei šį žodį, nuėjusį į buitį, imtų vartoti kokia irgi prakutusi moterėlė, kuri savo vaiką deleguotų pas kaimynę parnešti druskos arba rytą deleguotų į lauką katiną, kuris naktį laikomas uždarytas.

Žodis „deleguoti“ iš ministerijų klerkų leksikono jau braunasi į raštus, taisykles, tvarkas ir net įstatymus. Tokiu būdu ministerijų klerkai ima atsitverti nuo visuomenės „gudrių ir didingų“, bet tam tikrai visuomenės daliai menkai tesuprantamų žodžių siena. Tada jie patys sau atrodo garbingesni, svarbesni, mokytesni, nes gali bet ką ir bet kur deleguoti, nors nė vienas tam neturi jokių itin didelių įgaliojimų.

Geri lietuviški žodžiai „siųsti“, „paskirti“, „atstovauti“ stumiami lauk iš vartosenos įsileidžiant nebūtinai reikalingą tarptautinį „deleguoti“. Šis žodis galbūt buvo reikalingas tada, kai Lietuva siųsdavo ką nors į kokį suvažiavimą. Labai panašu, kad tai sovietmečio atgyvena, kai gyvendavome pagal instrukcijas ir TSKP CK suvažiavimų, į kuriuos buvo siunčiami delegatai ir iš Lietuvos, nutarimus.

Įtariu, kad ir žodis „delegatas“ buvo sovietmečiu perimtas iš anglų arba vokiečių kalbos, kad įmantriau ir didingiau skambėtų, kaip ir daugelis šio laikotarpio pramonės ir žemės ūkio terminų, kurie buvo verčiami iš to laikotarpio mokslinės užsienio literatūros. Sovietmečiu vartojome „delegatą“, o dabar jau ir „deleguoti“ ėmėme beveik viską ir turbūt greitai vartosime visais atvejais.

Vietoj to, kad pagal pareigybės aprašymą toks valdininkas tinkamai atliktų jam nustatytas pareigas, jam pradėtos deleguoti funkcijos. Viso to padarinys – po pasirašytais raštais užrašomos tokios iškreiptos pareigos, pavyzdžiui: „direktoriaus pavaduotojas, vykdantis direktoriaus funkcijas“, užuot užrašius „direktoriaus pavaduotojas, l. e. direktoriaus pareigas“ arba „direktoriaus pavaduotojas, pavaduojantis direktorių.“

O kas tos funkcijos? Tiesiogine prasme tai yra organizmo veikla – aktyvi, priklausanti nuo paties žmogaus sugebėjimo atlikti veiksmus, ir pasyvi, priklausanti nuo jo organizmo funkcijų. Logiškai mąstant, valdininko aktyviosios funkcijos yra mąstymas, bendravimas su kolegomis atliekant pareigas, rašymas, darbas kompiuteriu, o pasyviosios – vien žmogaus organizmo funkcijos kaip virškinimas, kvėpavimas, regėjimas ir kt.

Imkim įvairius pareigybių aprašymus. Iš nežinia kurios ministerijos buvo „nuleisti“ bendrieji šių pareigybių aprašymų pavadinimai, tarp kurių puikuojasi „Darbuotojo (specialisto) funkcijos“. Tokiam specialistui, matyt, užtenka tik ranką pajudinti ir tai bus jo pagrindinė funkcija kurią nors dieną ar net ir savaitę. Neteisingai parinkus žodžius, kaip minėtu atveju „funkcijos“, iškreipiama tikroji darbo sąvokos ir suvokimo esmė ir nebelieka jokių pareigų: paprastai kalbant, darbo dirbti nebereikia.

Jau ne darbas dirbamas ar pareigos atliekamos, o apsiribojama funkcijomis ir dažnai žmogus nebežino, ką jam veikti. Taip gimsta funkcionieriai arba, kitaip tariant, pastumdėliai, kurie sudaro visą grandinę dykaduonių, besistumdančių ministerijose ir imituojančių darbą, kuris virtęs nežinia ką reiškiančiomis funkcijomis, kadangi ne tiesioginė, bet antrinė „funkcijų“ reikšmė yra tik tenkinti tam tikrus organizmo poreikius.

Kodėl lietuvių kalba yra prastinama? Juk tai paprasčiausias mūsų kalbos susinimo ir neveiklumo aplinkos kūrimo valstybėje pavyzdys.

Nuotraukoje: komentaro autorė Pranciška Regina Liubertaitė.

2012.02.23


Prisijunkite prie diskusijos