Valius Aleksa. Urėdijų reforma: kodėl valstiečiai ir žalieji nemėgsta miškininkų?


Print
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nemėgsta valdantieji ne tik miškininkų, tačiau ir žiniasklaidos, kultūros, švietimo, net sunku surasti sritį, kurią jie mėgtų, matyt, Lietuvos žmonių irgi nemėgsta. Turi valstiečiai žaliuosius ir vieni kitais džiaugiasi bei dar turi nei valstietį, nei žaliąjį premjerą, kuris džiaugiasi tik savimi ir savo profesionalų vyriausybe.

Bet miškininkų jie nemėgsta visi sutartinai už tai, kad liepia jiems užsimerkti ir šokti į šulinį, o tie neklauso. Neužsimerkia, nešoka ir netgi reikalauja valdančiųjų ištraukti iš maišo katę, pavadintą urėdijų reforma, ir visiems parodyti.

Urėdijų reformos idėja kilo ne šios kadencijos Seime, norėta pokyčių miškuose dar valdant socialdemokratams bei dar anksčiau, valdant konservatoriams. Tačiau įvyko atvirkščiai – situacija urėdijose buvo įšaldyta, įstatymu nustatytas urėdijų skaičius Lietuvoje, kuris tik įstatymu ir gali būti keičiamas. Tuomet reformos iniciatyvos irgi nebuvo be prieskonio. Aktyviai šiais kausimais besireiškusiai prezidentei kliuvo ne tiek urėdijos, kiek jų vadovai, daugelį metų tose pačiose pareigose dirbantys žmonės, kurie prezidentės norui, vadovaujančios grandies valstybės valdomose įmonėse ir tarnybose atsinaujinimui, nepritarė.

Nepritarimas buvo ne isteriškas, bet svarus ir argumentuotas. Tuometinis generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pateikė solidžios institucijos, Jeilio universiteto kiekvienais metais skelbiamą Aplinkos gerovės indeksą (EPI – Environmental Performance Index), kuris sudaromas išanalizavus 132 pasaulio valstybių aplinkosaugą. Vienas šio indekso rodiklių – miškų išsaugojimas. Lietuvai pagal šį rodiklį 2012 m. buvo pripažinta pirmoji vieta, tarkim, Suomijai – 53, o Švedijai – tik 64. Apie tai tuo metu rašė „Lietuvos žinios“, „Verslo žinios“ ir kt. nepriklausoma Lietuvos spauda. Jeilio pateikti Lietuvos miškų vertinimai nėra paneigti iki šiol.

Ar miškas turi Tėvynę?

Natūralu, kad kilo klausimas, kodėl reikia reformuoti sistemą, kuri puikai funkcionuoja bei keisti vadovus, kurie tokią sistemą sukūrė? Vengiant įvardinti konkrečiai, buvo kalbama apie interesų grupes, gijas, kurios tęsėsi toli už Lietuvos ribų iki pat skandinaviškos miškų apsaugos sistemos, o tiksliau, skandinaviško miškų eksploatavimo modelio, tiesa, nelabai sėkmingo, nes miškų jiems pritrūko.

Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visuomenės susirūpinimas buvo pamatuotas, tik miškininkai neretai juo piktnaudžiavo gindami savo interesus, keldami naujus nepatogius klausimus – ar nebus privatizuoti ir iškirsti Lietuvos miškai, turtas, kurį iki šiol pavyko valstybei išsaugoti. Buvo nuolat primenama, kad tai visų mūsų, šios valstybės piliečių turtas, kurio vertė siekė 2,5–3 mlrd. eurų. Ir platesnės visuomenės, ir miškininkų klausimai pagrįsti. Į juos neatsakyta iki šiol.

Neatsako į juos ir naujosios reformos iniciatoriai bei vykdytojai. Savo paskelbtoje vadinamoje urėdijų pertvarkos programoje „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, miškų išteklių pereikvojimas ir medieną eksploatuojančių Lietuvos ir užsienio bendrovių įtaka Lietuvos miškų valdymui, netgi neįvardijama kaip potenciali grėsmė.

Negi valdantieji politikai vis dar mano, kaip ir 1990-ais metais, kad ateis gerieji užsienio kapitalistai ir rūpinsis mūsų šalies turtais ir žmonėmis. Realybė parodė, kad verslas neturi tėvynės, o tiksliau, – jo tėvynė ten, kur didesnis pelnas.

Perlenkta lazda – tiesinama

Generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas neatlaikęs spaudimo pasitraukė. Konkurso būdu išrinktas naujas generalinis miškų urėdas, juo tapo dr. Rimantas Prūsaitis, jis pradėjo neradikalius, tačiau nuoseklius sisteminius pokyčius urėdijose. Tačiau socialdemokratų vadovaujama marga politinių jėgų koalicija Seime nusprendė sudėti papildomų saugiklių, kad būtų nepajudinami ne tik miškai, bet ir miškininkai, visa miškų valdymo sistema, ir įstatymu įteisino 42 urėdijas Lietuvoje bei atmetė prezidentės veto, kuri bandė šį beprecedentį ir beprasmišką sprendimą sustabdyti.

Panašu, kad primityvoki miškų ir miškininkų gerbėjai padarė meškos paslaugą ir miškams, ir miškininkams. Lazda buvo perlenkta ir kiekvienas, nors šiek tiek susidūręs su politinėmis realijomis suprato, kad kokia valdžia beateitų po naujų Seimo rinkimų, lazda bus tiesinama.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pralaimėjimų nemėgsta ir įžeidimų nepamiršta – tai jau ne kartą matėme mūsų šalies politinio gyvenimo veidrodyje. Po rinkimų į Seimą atėjusiems valstiečiams ir žaliesiems, prievolė vykdyti urėdijų reformą atiteko. Galima formuluoti taip, kad reforma buvo „nuleista iš viršaus“ – prezidentūros, bet tai būtų tik prielaida. Iš kitos pusės, prezidento institucija Lietuvoje yra tik politinė – moralinė, o ne institucinė valstybės ūkio valdymo struktūra, tad nesvarbu, iš kur ta iniciatyva atėjo, nebus klaida ją priskirti ir premjero Sauliais Skvernelio prerogatyvai, juolab, kad bent jau iš pradžių jis prezidentės palankumą ir palaikymą turėjo.

Spąstai užsidarė

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas apie reformą paskelbė 2017 metų pradžioje, o šiek tiek vėliau nei po mėnesio, reformai pritarė ir prezidentė. Anot šalies vadovės, urėdijų reforma pribrendo seniai, miškų sistemos reformavimas buvo atliktas praktiškai visoje Europoje. Pas kaimynus Latvijoje, Estijoje – 1999 metais. Mes vėluojame. Tiek urėdijų sistema, tiek geležinkeliai, tiek Registrų centras buvo naudojami kaip nomenklatūrinio valstybės valdymo įmonės, – prezidentės žodžius citavo BNS naujienų agentūra. Buvo įvardinti ir terminai. Pasak šalies vadovės, Seimas turėjo pritarti institucijų reformoms dar pavasario sesijoje. Taigi, tai ką matome dabar politinėje arenoje Seime ir už jo ribų, yra prezidentės noro ar reikalavimo vykdymas ir nustatytas terminas kaip tik baigiasi.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau be galo įdomus klausimas, kam metų pradžioje pritarė šalies vadovė? Reformos idėjai, poreikiui ar reformos turiniui? Visuomenei prieinami dokumentai – Miškų įstatymo pakeitimo projektas bei „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“ projektas, kuriame keliose skaidrėse pristatoma valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra po reformos, galima pavadinti neblogu studento bakalauriniu darbu, rizikuojant įžeisti studentus, kurie parašo geresnius bakalaurinius ir magistrinius. Tikėtina, kad prezidentė vieną kitą tokį darbą, ne apie urėdijas, bet apie ekonomiką, verslą, yra skaičiusi, todėl labai abejotina, kad galėjo pritarti bet kam – „kad tik būtų urėdijos reformuotos“, be to, projekto data – kovo mėnuo, o prezidentė reformai pritarė jau vasario mėnesį, kai šio „bakalaurinio“ dar galimai net nebuvo. Tad labiau tikėtina, kad šalies vadovė suteikė pasitikėjimo avansą aplinkos ministrui, pasitikėdama jo kompetencija ir padorumu. Ir pakliuvo į savo pačios pareiškimų paspęstus spąstus.

Prezidentei jos veto atmetimas tapo principo reikalu, todėl ji reikalavo reformos ir, suprantama, jai pritarė. O kai reali „reforma“ atsirado, paaiškėjo, kad ji visai ne tai, ką buvo galima įsivaizduoti – žymiai juokingiau arba, kaip prezidentė jau metiniame pranešime valstiečių ir žaliųjų reformas apibūdino, – parodija. Nepritarti šiai parodijai reiškė susitaikyti su savo pralaimėjimu prieš pasipūtusius socialdemokratų senbuvius, o pritarti – reiškė juoktis arba verkti žiūrinti į darbus, kurie su jos palaiminimu valstiečių ir žaliųjų daromi.

Tai, kas vyko nuo reformos paskelbimo iki šios dienos, taikliausiai ir apibūdintų pačios prezidentės metiniame pranešime Seime suformuluotas dabartinių reformų prilyginimas parodijoms.

Interesai

Koks valstietiškos arba žaliosios miškų reformos turinys ir kokia šio turinio įgyvendinimo forma? Kai Aplinkos ministras K. Navickas apie reformą pranešė – susidarė įspūdis, kad turinio dar nebuvo matęs. Buvo aiškinama, kad urėdijos dirba nuostolingai, kad ten – tai ir tedaroma, kad grobstomas turtas, o jei nereformuosime urėdijų – Lietuvos nepriims į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Galiausiai, ministras pasiguodė, kad būsiąs dėl šios reformos „kalamas prie kryžiaus“. Kadangi dar prieš pora savaičių naujai iškeptas ministras džiaugėsi urėdijų darbuotojų gyventojams dalijamomis eglės šakomis Kalėdinių švenčių išvakarėse, niekas prie kryžiaus ministro nekalė, priešingai, tvyrojo nejauki tyla, nes po ministro pareiškimo miškininkai išsižiojo iš nuostabos ir kelias savaites, bandydami suprasti, kas pasikeitė, neatgavo žado.

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tylą pirmieji nutraukė ne ministrą prie kryžiaus kalantys miškininkai, bet jį ginantys (nors niekas jo dar nepuolė) verslininkai. Praėjus kelioms dienoms po ministro pareiškimo, grynas.lt, kuriame savo pranešimus dažniausiai skelbia Aplinkos ministerija, pasirodė ministrą palaikantis straipsnis. Tad jeigu kalbėti, kas šia reforma suinteresuoti – tai suinteresuotieji nuo pat pradžių ir nebuvo slepiami. Reformas, apie kurių turinį dar nebuvo žinoma, bent jau visuomenė dar nieko nebuvo mačiusi, teigiamai vertino „Lietuvos medienos“ prezidentas „Grigeo Grigiškės“ vadovas Gintautas Pangonis, jam antrino Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas. Tie patys asmenys, kuriuos Seimo narys ir vienas iš prezidentės veto atmetimo iniciatorių Algimantas Salamakinas, jau pirmojo bandymo reformuoti urėdijas metu, pavadino medžio apdirbimo pramonės magnatais, papildydamas šį sąrašą, medienos produktų gamybos įmone „Juodeliai“ bei baldų pramonės gigantu IKEA.

Diskusijos „dėl paukščiuko“

Siužetas intrigų ir interesų siurealistiniame voratinklyje rutuliojosi. Miškininkai kėlė klausimus, valdantieji teigė, kad į juos atsako, tik klausimai esą nepagrįsti. Bandė miškininkus raminti, gąsdinti, žadėjo turtingą rytojų ir grasė kalėjimais, sistemingai traukė iš stalčių pažeidimus miškotvarkoje, kurių, be abejo, pasiėmus padidinimo stiklą, 42 valstybės įmonėse per visą Lietuvos teritoriją, surado. Tačiau į esminius klausimus, kurie rūpėjo ne tik miškininkams, bet visai Lietuvos visuomenei, taip iki šios dienos ir neatsakė.

Apie ką kalba tas „juokingas“ dokumentas vadinamas „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, Aplinkos ministerijos tinklapyje paskelbtas praėjus mėnesiui po pranešimo apie reformą ir pakartotinai paskelbtas dar kartą paskutinę birželio savaitę? Per tą laiką jame nepasikeitė nei viena eilutė, nors visą laiką dėl jo turinio vyko arši vieša kova žiniasklaidos priemonių puslapiuose ir nevieša kova valdžios kabinetuose. Kai dabar valdantieji tvirtina, kad diskutavo su mokslininkais, miškininkais, įsiklausė ir suprato – tai ir yra atsakymas. Išklausė, bet išeidami parodė užpakalį. Pokyčiai vyko tik kalbų lygyje, o reforma, kurios rėmas kažkurios valdžios kabinete greitai sukaltas, nei kablelio perkėlimu po tų diskusijų ir konsultacijų nepasikeitė. Ir visa tai dargi drįstama pavadinti „viešu reformos svarstymu“.

Mitai ir tiesos

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dokumentas, kuriame tikiesi pamatyti analizę, sprendimus, kas yra gerai, kas blogai ir kodėl po reformos bus dar geriau, primena propagandinį atsikalbinėjimą ir tendencingų faktų rinkinį, todėl tik dar labiau kaitina aistras. Nuogąstavimai, kuriuos visuomenė išsakė, pavadinami „mitais“, kurie neigiami vadinamosiomis „tiesomis“, pvz.: mitas – Urėdijų pertvarkos metu bus atleisti 3000 darbuotojų, o tiesa – Darbo neteks apie 400 specialistų (daugiausia bendrojo administravimo); mitas – Vykdant reformą siekiama privatizuoti valstybinius miškus ir urėdijas, o tiesa – VĮ statusas garantuoja valstybinių miškų įmonei apsaugą nuo privatizacijos; mitas – Reforma vykdoma stambiųjų pramonininkų užsakymu, siekiant sumažinti medienos kainas, o tiesa – Jokių išskirtinių sąlygų ir lengvatų medienos perdirbėjams nenumatoma, paliekama atvira prekybos apvaliąja mediena sistema (AMEPS); mitas – Rinka bus monopolizuota vienam stambiausiam tiekėjui reguliuojant medienos kainas, o tiesa – Prekybos mediena sistema (AMEPS) bus adaptuota, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas; mitas – Po pertvarkos suklestės korupcija, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nebus motyvacijos dirbti, nes pinigai suplauks į centrą, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nukentės regionai ir juose gyvenantys bei dirbantys žmonės, o tiesa – Įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą, dalis atleidžiamų specialistų įdarbinami centriniame padalinyje (ne Vilniuje), kitiems organizuojamas perkvalifikavimas ir t.t.

Reformos jovalas

Jau nekalbant apie tai, kam iš viso reformos esmę turėjusiame apibūdinti dokumente reikalingas propagandinis mitų ir tiesų mišinys, tačiau esmė tokia, kad visa tai, kuo ši reforma įtariama, pavadinti tik mitais, neužtenka. Ir jau tikrai mitai nepaneigiami bendromis frazėmis apie „darbuotojų motyvavimo sistemą“, VĮ statusą, darbuotojų iškeldinimą nežinoma kryptimi (bet tik ne į Vilnių), perkvalifikavimą, nors naujų darbo vietų nekuriama, o priešingai, jų mažinama ir t.t. Dokumente tokių kalambūrų pilna, tarkim, grėsme reformai įvardinami „galimi kaltinimai monopolistinėmis tendencijomis (viena įmonė aprėps daugiau nei 50 proc. apvaliosios medienos rinkos), kur grėsmę eliminuoja ta pati „tiesa“, kad „bus adaptuota dabartinė prekybos mediena AMEPS sistema, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas“.

Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net ir paviršutiniškai su ekonomika susipažinusiam asmeniui kyla klausimas, kokią kainą monopolistas padiktuos, juk tam monopolijos ir kuriamos, kad diktuotų savas, o ne vartotojams naudingas kainas. Didžiosioms įmonėms (medienos pirkėjoms) iš rinkos eliminuoti mažąsias, tereikės poros metų kryptingų pastangų. Jei jos ir turės praradimų „kainų karo“ laikotarpiu, po jo praradimus susigrąžins su kaupu. Visi tai matome ir patiriame didžiųjų prekybos centrų gyvu pavyzdžiu. Kad savivaldybės praras GPM, nes jose urėdijų iš viso nebeliks arba nebeliks ten registruotų juridinių asmenų ir GPM bus mokamas kažkokiame iki šiol nežinomame Lietuvos mieste, nepakanka atsakyti „įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą“.

Tikėtina, kad ta „galimybė“ ir teliks galimybe, nes vargu ar atsiras savižudis finansų ministras, kuris ryšis dėl išimties miškininkams sujaukti visą mokestinę sistemą Lietuvoje. Dėl Valstybinės įmonės (VĮ) statuso, kuris esą apsaugos miškus nuo privatizavimo, irgi į grėsmę neatsakyta. Iki šiol privatizuoti urėdijas iš tiesų buvo neįmanoma, o VĮ virsmas akcine arba uždarąja akcine bendrove, netgi užprogramuotas. Valstybines įmones reorganizuoti į ribotos civilinės atsakomybės bendroves rekomenduoja ta pati EBPO, tad reorganizacija labiau nei tikėtina, vadovaujantis „Europinės ir pasaulinės gerosios praktikos pavyzdžiais paremtais aukščiausiais valdymo efektyvumo ir skaidrumo standartais (EBPO reikalavimai valstybės valdomoms įmonėms). Kadangi miškų administravimas, nuo miškų resursų pardavimo (turto), gali būti atskirtas, atsivers galimybė į miškų administravimo sistemą prisitraukti užsienio kapitalą bei patarėjus, tokiu būdu atverti landą, apie kurią senai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų svajojama. Vadinamasis „konsolidavimas vienoje įmonėje“ būtų pirmas žingsnis ta kryptimi. Galima šiuos nuogąstavimus neigti, tikslinti, bet į juos argumentuotai atsakyti – privalu.

Griauti jau moka, o statyti dar mokosi

Apie reformą, kuri sugriautų, pasak tarptautinių ekspertų, vieną geriausią pasaulyje miškų valdymo sistemą, derėtų diskutuoti viešai ir išsamiai, o ne „po stalu“, juolab, kai kalbama apie 3 mlrd. eurų vertės Lietuvos piliečiams priklausančią nuosavybę. Tai visų piliečių, o ne K. Navicko, S. Skvernelio ar Aplinkos ministerijos turtas. Tai, kad bus atleista ne 3000, o tik 400 kvalifikuotų darbuotojų, kuriems bus įteiktas bilietas iš Lietuvos jų pačių pasirinkta kryptimi plušėti Skandinavijos braškių ar Ispanijos pomidorų plantacijose, irgi didele reformos nauda nevadintina. Reformą būtų galima sveikinti, jei po jos būtų įkurta 400 naujų darbo vietų Lietuvoje, atsivertų daugiau galimybių smulkiam verslui regionuose, miškai gausėtų vertinga mediena, bet apie tai reformatoriai nutyli, nes nėra kuo pasigirti. Sutaupyti galima dar daugiau, pvz., atleisti ne tuos 400, bet visus miškų sistemos darbuotojus. Tačiau, kaip bus lėšos ne sutaupytos, o uždirbtos, – argumentuotų atsakymų pateiktuose viešumai dokumentuose nerandame.

Žinoma, galima parduoti daugiau medienos, bus gauta daugiau pinigų, ką jau ir daro latviai, kur tokia monopolistinė įmonė įkurta. Tik pamirštama, kad miškas ne rugių laukas, bręsta 80 metų – tai reiškia, kad jo laikas apima 3 kartų žmonių gyvenimus. Mišką pasodina seneliai, o naudojasi jų darbo vaisiais – anūkai. Jei norima naudotis čia ir dabar – „ten ir rytoj“ nieko nebeliks.

Kodėl policininkas šauna sau į koją?

Apgailėtinos pasirodė ir valdančiųjų desperatiškos pastangos prieš reformos svarstymus Seime išpilti eilinę purvo statinę ant miškininkų ir išlaužyti rankas politiniams oponentams. Iš rankovės S. Skvernelis ištraukė 1300 pažeidimų miškininkystės sektoriuje, kurie esą buvo slepiami nuo Vyriausybės. Kadangi S. Svernelis prieš tai dirbo svarbiausiu Lietuvos policininku, norėtųsi paklausti, ką jo 1000 vadovaujamų policininkų veikė, kad nei 1 iš tų 1300 pažeidimų nepastebėjo? Ar tik ne sau koją šauna tokiais faktais švaistydamas premjeras? Šioje situacijoje netgi stebina drąsa ir ramybe pulsuojanti generalinio miškų urėdo dr. R. Prūsaičio elgsena. Žinodamas, ant kokios dalgės ašmenų sėdi ir suprasdamas, kad už menkiausią netiesos žodį, bus toli ir triukšmingai ištremtas iš miškotvarkos sistemos, jis ramiai paneiginėja premjero atradimus – tai kelia daugiau pasitikėjimo nei buvusio policijos komisaro atradimai, kurių nematė būnant policininku ir akys atsivėrė tik tapus politiku.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Seime sumanyta sudaryti komisiją, kuri tirs, kas priešinasi urėdijų reformai – tai reiškia, kad jeigu priešinatės valdančiųjų sukurtam juodojo humoro teatrui, tiesiog todėl, kad nesate jo gerbėjas, automatiškai tampate įtariamuoju. Mažai tikėtina, kad komisija, kurią sudarys valdantieji, nustatytų, kad žlugdo urėdijų reformą labiausiai jie patys, teikdami neparuoštus, neargumentuotus ir iš esmės destruktyvius reformų paketus. O gal nustatys, kad reformai priešinasi prezidentė ir inicijuos jos apkaltą? Pretekstas atsirado.

Kuris, kurį?

Šalies prezidentė nustebino. Vis dėlto peržengė savo žmogiškąsias ambicijas, kurios, kai jos veto praėjusios kadencijos valdantieji atmetė, turėjo būti užgautos. Po ilgos tylos savo nuomonę šalies vadovė išsakė: „Urėdijų ir, tiksliau, miškų reformos reikia, bet taip, kaip ji yra pradėta, kaip ji yra vykdoma, vėl yra ta pati klaida: nekalbama su žmonėmis, kišamas vienas variantas, nors kompromisų gali būti įvairių“, – prezidentės žodžius cituoja BNS naujienų agentūra. Šalies vadovės nuomone, tokiais savo veiksmais valdantieji urėdijų reformą griauna dar jei neprasidėjus.

S. Skvernelis sureagavo audringai, bet nenustebino, juk jis, „niekuo dėtas“, kaip jau tampa įprasta: „Nebent toliau norime tik bejėgiškai dūsauti ir skėsčioti rankomis dėl to, kad viskas valstybėje apleista ir iškreipta, kad veši nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas, grynųjų pinigų nešiojimas alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokštė kitų blogybių“, – socialiniuose tinkluose paskelbtą, su prezidentės kritika susijusią, premjero žinutę cituoja „Lietuvos rytas“. Teigiama, kad S. Skvernelis netgi graso atsistatydinti, jei Seimas šiai urėdijų reformos parodijai nepritars. Atviras klausimas, ar atsistatydins Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, jei Seimas pritars reformai, nes reformą atidėti iki rudens jis neapdairiai pažadėjo miškininkų profsąjungai.

Politinė atsakomybė – rinkimai

Kol kas neturime atsakymo, ar valstiečių ir žaliųjų valdžia nekenčia tik miškininkų, ar visų Lietuvos žmonių, ar tiesiog yra politiniai avantiūristai, nemąstantys nei apie dabartį, nei apie tolimesnę ateitį ir savo pačių politikoje, ir Lietuvos piliečių savo tėvynėje. Kai K. Navickas pareiškia, kad už urėdijų reformą jis pats drauge su vyriausybe prisiimsiąs politinę atsakomybę, galima tik paskaičiuoti, kad tą „politinės atsakomybės“ prisiėmimą jau matėme: 7 kartus Seimo ir net 17 kartų – Vyriausybės. Per kitus Seimo rinkimus, kaip visada nutinka, senąją valdžią pakeičia nauja, vieną vyriausybę – kita. Tuo „politinė atsakomybė“ ir baigiasi. Jei į miškus bus įžengta su kirviu ar buldozeriu, kurio valdymo principus valstiečių ir žaliųjų valdžia demonstruoja, miškai gali neatsigauti nei po 7, nei po 17, nei po 27 būsimų nepriklausomos Lietuvos valstybės metų.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reformą vertino profesionalūs ekspertai, tačiau jų nuomonės išsiskyrė: „Civittos“ (verslo valdymo, viešosios politikos ir plėtros konsultacinės bendrovės) ekspertai pateikė teigiamą išvadą dėl Vyriausybės teikiamo Miškų įstatymo projekto. Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) ekspertinėje išvadoje, kuri viešai paskelbta birželio 30 d. nurodoma, kad reforma nėra teigiamai vertintina vadybiniu ir viešojo administravimo požiūriu, kadangi įstatymo keitimas nėra pagrįstas tvirtais skaičiavimais, o paremtas teoriniais teiginiais. Tokios ekspertų išvados reiškia, kad juodojo humoro spektaklis, kurį jau pusę metų stebime, turės tęsinį, tik vis dar nežinia, kokia drama ir isterišku kvatojimu šis veiksmas avanscenoje baigsis.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.07.02; 08:30