Valius Aleksa. Valdžios citadelė


Print
Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Jau ilgiau nei metus trunkantis Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio valdymas, koks jis juokingas ar žiaurus beatrodytų, nemažai daliai Lietuvos gyventojų yra visiškai patrauklus.

Akivaizdu, kad aiškiai suformuluotos alternatyvos esamai padėčiai nei Seime, nei visuomenėje neatsirado.

Vienintele oponuojančia jėga, reiškiančia nepasitenkinimą valdžios sprendimais, tampa žiniasklaida, tačiau jos funkcija – informuoti ir perduoti nuomones, o pati ji negali tapti naujų krypčių, strategijų kūrėja.

Todėl gal ir ne stiklo bokšto, bet stiklainio, į kurį laimėjusieji rinkimus noriai sulindo, sienelės storėja, stiklainio dangtis užspaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus laikomas, vis sandariau užsidaro.

Žiniasklaidos nepasitenkinimas

Žiniasklaidos nepasitenkinimą rinkimus laimėjusia populistų komanda ir jos gana aršų taršymą galima paaiškinti dviem objektyviais veiksniais: pirmasis jų – jau daugelį metų rašančiųjų įvairiomis politikos, ūkio, socialinėmis ir kt. temomis žurnalistų patirtis, o dažnai ir įgyto išsilavinimo visapusiškumas, gerokai lenkė į Seimą atėjusiųjų naujokų kompetencijas. O antrasis – žiniasklaidai žaidžiant rinkos ekonomikos sąlygomis, kaunantis dėl portalo tekstų peržiūrų skaičiaus internete ir popierinių leidinių tiražų, reikėjo informacijos, o jos iš naujojo Seimo nebuvo.

Nauji Seimo nariai vengė bendrauti su žiniasklaida, nes visiškai pagrįstai susirgo nepilnavertiškumo kompleksu, be to, nelabai ir turėjo ką pasakyti. Žiniasklaidos atstovai pyko. Kadangi informacijos apie krašto politiką skaitytojai vis vieną laukė – nueita populiariausiu keliu. Nebuvo informacijos apie politiką, ieškota jos apie politikus. Tokiu būdu, net ir valstybės masteliu bevertė istorija apie Gretą Kildišienę ir Ramūną Karbauskį buvo bemaž mėnesį transliuojama kaip pagrindinė politikos Lietuvoje tema, o šios istorijos ratilai ritasi dar ir iki šios dienos.

Žingsniai į tuštumą

Panašios reikšmės, nors ir palietęs žymiai gausesnę grupę žmonių, yra praėjusiomis savaitėmis nuvilnijęs triukšmas dėl receptinių vaistų. Kai Lietuvos politikos sandaros viršūnėje nebėra su kuo ir apie ką kalbėti strateginėmis politikos temomis – narstomos šalutinės, dažnai beprasmės ir bereikšmės temos, tokiu būdu jas sureikšminant vos ne iki nacionalinių tragedijų ar komedijų. Ir nors atsiras prieštaraujančių bei tvirtinančių, kad G. Kildišienės visureigio mecenavimo atvejis atskleidė politikos ir verslo amoralumo esmę, o kelių pavadinimų vaistų įsigijimo apribojimai pražudė daug ligotų pacientų, vargu ar tai bus arti tiesos. Jei tik tokios problemos Lietuvoje egzistuotų, būtume labai darni ir sveika visuomenė.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O esmė tokia, kad iš politinių disputų ir, apskritai, iš viešųjų diskusijų išnyksta esminiai valstybės ir jos piliečių ateities svarstymo klausimai. Į valdžią atėjusi siaurų pažiūrų ir menkos kompetencijos sekta, strateginiais valstybės klausimais jokios nuomonės neturi arba bijo ją reikšti, tad ir tyli, o atskiri balsai visuomenėje, nors ir pasigirsta, bet į dėmesio centrą neprasimuša, tik subanguoja ir nuskęsta smulkmenų, audrų stiklinėse ir kitokio triukšmo bei populiaraus šlamšto transliavimo srautuose. Bejėgiškumo jausmas suvokus, kad šalis niekur nebeina, nieko nebesiekia, o tik vegetuoja ir palengva apsipranta su spartėjančiu tautiečių išsivaikščiojimu – įsigali, užgožia racionalų pradą, įtraukia kiekvieną visuomenės narį ir palengva, bet kryptingai nuneša į nebūtį.

Kodėl taip atsitinka? Ar kito varianto išties nėra, ar jo tiesiog nebeieškoma?

Opozicijos nauda ir žala

Kad viešoji diskusija užsipildytų prasmingu turiniu, iš pradžių turėtų egzistuoti pati diskusija. Mūsų atveju, ji išnyksta dėl gana objektyvių priežasčių. Ko gero, viena svarbiausių – nebėra diskusijos Seime, nes Seime nebeliko opozicijos. Valstiečių ir žaliųjų sektantus ištiko dviguba nelaimė. Nusisamdę sumanius viešųjų ryšių specialistus jie visai to nenorėdami ir neplanuodami triuškinančiai laimėjo rinkimus – pirma nelaimė, o antra – jie liko vieniši ir netgi nebeturi tokių, kurie jų sprendimus kritiškai vertintų. Pozicijai, kuri turi savo viziją ir ją įgyvendina, opozicija dažniausiai trukdo, bet kai pozicija neturi nei vizijos, nei strategijos, nei programos, ėjo į Seimą tik planuodama „pabūti prie valdžios“ ir susitvarkyti vieną kitą savo asmeninį reikaliuką, o pelnė visą aukso puodą, veiksminga ir konstruktyvi opozicija galėtų padėti.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Tačiau opozicijos nėra. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai Seime buvo svarstomas kitų metų valstybės biudžetas. Visuomenė gerai išgirdo tik vieną žinią, kurią jai už jos pačios į biudžetą sumokėtus pinigus ištransliavo pozicijos veikiantysis organas – vyriausybė. Anot vyriausybės pagrindinio guru Sauliaus Skvernelio, kitų metų biudžetas yra „saugantis nuo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo ir kartu orientuotas į socialiai jautriausias visuomenės grupes“, – rašo „Respublika“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, nes vyriausybės pranešimas apie „socialiai orientuotą“ biudžetą iš esmės sėkmingai, tikslingai ir apgalvotai, per visur ir visiems išplatintas.

Mažo to, premjeras giriasi, kad 2018 m. biudžetas pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra planuojamas perteklinis – viešųjų finansų balansas bus teigiamas ir sudarys 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turinys kitas, bet žinia nei nauja, nei labai įdomi, nes analogišką pozityvią informaciją apie savo darbą, o ypač biudžeto suplanavimą, transliuodavo kiekviena vyriausybė, nors realiai kitais metais pamatydavome, kad pozityvius dalykus persverdavo negatyvūs – „nenumatyti“, ir Lietuva kaip ritosi, taip ir ritasi į pirmavimą Europoje pagal autsaiderystės, o ne pagal lyderystės rodiklius. Skirtumas šįkart toks, kad biudžeto svarstymas jokios rimtos, konstruktyvios, girdimos kritikos net ir nesulaukė.

O pretekstų kritikai buvo gana esminių, nes biudžetas, nors ir perteklinis, bet, pasak ekonomistų, kuriais Seimas negali pasigirti, iš pateikto biudžeto projekto matyti, kad centrinė valdžia išlaidaus daugiau nei surinks pajamų ir patirs deficitą, o bendrą šalies valdžios sektoriaus perteklių suneš regionai ir socialinis draudimas. Kitaip tariant, biudžeto perteklius paremtas iš visų dirbančiųjų fizinių asmenų surinktais pinigais, tuo tarpu valstybės aparatas, nors ir skelbė taupymo vajus ir optimizavimo reformas, kaip išlaidavo daugiau nei valstybės finansinis potencialas leidžia, taip išlaidaus.

Optimizmą neigia statistika

Biudžeto svarstymo kontekste verta paminėti skaudžiausias Lietuvos problemas. „Gyvename trumpiausiai, geriame daugiausia, žudomės dažniausiai – toks yra Lietuvos paveikslas atliktame naujausiame ES šalių sveikatos tyrime 2017“, – eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį cituoja „Lietuvos rytas“. Šįkart mūsų kontraversiškas eurokomisaras išvadą ne iš piršto laužia, o remiasi Europos Sąjungos institucijų drauge su Europos Komisija atliktu tyrimu.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Kokia reali šalies padėtis atskleidžia net tik Europos institucijų, bet ir komercinių banginių, kurie turi interesų mūsų regione, tyrimai. Tarkim, SEB banko trijose Baltijos šalyse atlikto gyventojų finansinės būklės tyrimo duomenys, publikuojami informaciniame portale Delfi, skelbia, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas yra mažiausias Baltijos šalyse, net trečdalis lietuvių neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių gali būti priskirti viduriniajai klasei, o Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Ypač reikšmingas skaičius – kas dvyliktas Lietuvos gyventojas planuoja per artimiausius 3 metus emigruoti.

Pastaruoju metu net klostosi baugi situacija, kad ir kokie tyrimai bebūtų atliekami, jie pateikia vieną už kitą prastesnius rodiklius apie mūsų šalį. Pirmaujame ne pagal gerovės, bet pagal socialinės atskirties dydžius Europoje ir, nors galime girtis iki begalybės augančiu BVP, tačiau vargu ar labai džiaugsimės tuo, kad emigravus, kaip ketinama, kas dvyliktam Lietuvos piliečiui, BVP vienam gyventojui išaugs net 12 proc. Bendras sukuriamas šalyje BVP gal labai ir nesmuks, nes emigruos didžioji dalis ne iš tų 17 proc. viduriniosios, bet iš tų 80 proc. skurdo Lietuvos piliečių grupės, tačiau valstybės kelias į spartų susinaikinimą pernelyg akivaizdus, kad jis būtų ignoruojamas.

Smulkmenos užgožia esmę

Valstybės biudžeto svarstymas kaip tik yra tas laikas ir tas objektas, kuris leidžia sudėti taškus ant „i“. Ar biudžetas atsako į esminius valstybei kylančius iššūkius, ar neatsako, ar numato bent jau kelius, kaip su tais iššūkiais bus susidorota, ar nenumato. Todėl kaip tik dabar buvo ir tebėra puiki proga išgirsti, ar šalyje yra kokia nors reali politinė jėga, kuri padėtį suvokia adekvačiai, turi savo viziją, mato sprendimų kelius – ar tokios polinės jėgos nebėra. 

Vargu ar galima tvirtinti, kad biudžeto svarstymo tylą nors šiek tiek išblaškė socialdemokrato Algirdo Syso pagraudenimas, kad biudžete neatsižvelgta į „daug visuomeninių organizacijų, Seimo narių, pavienių piliečių, ugniagesių, vaiko teisių apsaugos specialistų siūlymų“. Iš viso beviltiška tikėtis kokių nors suformuluotų kritinių pastabų iš konservatorių partijos, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis biudžeto svarstymo Seime kontekste aiškino, kad „renka žmonių istorijas, kurios yra priešingos Vyriausybės retorikai“ ir skundėsi, kad biudžeto svarstymui skirta per mažai laiko. Nenuostabu, kad jokios konstruktyvios kritikos nepasigirdo ir iš lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijų, nes visi ar bent jau dalis šių frakcijų atstovų už vienus ar kitus grašius ketina palaikyti žaliuosius sektantus.

Tai ir leidžia teigti, kad susidarė gana įdomi, tačiau anaiptol ne džiuginanti situacija Seime, kai valdančioji dauguma paliekama virti savo sultyse, o ten, kur turėtų pasigirsti kritiškas opozicijos balsas, tvyro chaotiškas triukšmas, kuris skirtas triukšmaujantiems greta perrėkti, knaisiojimuisi po baltinių raukšles ar šiaip abstrakčiam paniurnėjimui, kad atkreiptų TV kameros operatoriaus dėmesį, o ne argumentuotų pozicijų, nuostatų, spendimų dėstymui, pagrindimui ir jų viešinimui.

Citadelė stiklainyje

Seimo rinkimų rezultatas toks, kad be Valstiečių ir žaliųjų darinio kita valdančioji dauguma Seime negali susiformuoti, tad žvelgiant per tą prizmę, jog galimybės ateiti į valdžią kitoms partijoms nėra, jos ir nesistengia formuluoti atsakingų, apgalvotų ir perspektyvių šalies ateities strategijų. Kitaip tariant, be reikalo neaušina burnos. Tačiau konstruktyvi ir net destruktyvi opozicijos kritika, anksčiau priversdavo poziciją savo vykdomą politiką ginti, formuluoti argumentus. Šiame Seime šio veiksnio nebėra, valdantieji iš esmės paliekami ramybėje ir tesižino patys su savimi, ir su savo klaidomis bei tiesomis.

Todėl kuo toliau, tuo akivaizdžiau formuojasi uždara valdžios citadelė, keistas ir nuo realybės valstybės atsidalinęs darinys, nulemtas savos tvarkos, hierarchijos ir dėsnių, atsirandančių pačios citadelės viduje. Vaizdas toje stiklainio sferoje gąsdinantis.

Gana taikliai Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkei Birutei Vyšniauskaitei tą „vaizdelį“ apibūdo vienas iš Seimo senbuvių, socialdemokratas Algimantas Salamakinas: „Nuo pat pirmos savo kadencijos 1992 m. Seime galvojau, kad augsime, eisime pirmyn, tačiau dabartinės kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal, nes atėjo labai daug nepatyrusių politikų arba apskritai nesutvertų politikai žmonių <..> Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti“, – sakė Seimo narys.

Nors vargu ar yra Lietuvoje daug politika besidominčių žmonių, kuriems A. Salamakinas būtų autoritetas ir nuomonių lyderis, tačiau jei net jį šokiruoja šio Seimo valdančiųjų beviltiškumas ir keisti darbo principai – tai labai daug ką pasako.

Sekta ar partija?

Blogiausia, kad nėra kam ir iš dabartinių politikos autoritetų pasakyti taip, kad būtų girdima, jog valstybę palengva uzurpuoja net ne politinė partija, tačiau religinės sektos požymius turinti grupuotė, susitelkusi aplink savo pranašą R. Karbauskį, nekreipianti dėmesio į atskirų savo narių, turinčių artimesnį priėjimą prie pateptojo, savanaudiškus žaidimėlius naudojantis vadžios suteiktais galių resursais. Komitetų formavimo Seime principai puikiai atskleidė, kad kompetencija šiai politinei sektai ne tik kad nėra vertybė, bet netgi provokuoja nerimą ir baimę, nes sukelia pavojų jos nariams atskleisti tikrąjį savo veidą ir sugebėjimus, kurie kitų, labiau patyrusių ir išsilavinusių kolegų gali būti atpažinti ir garsiai įvardinti.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ko gero, šiai sektai prie jų prisišliejęs, asmeninių ambicijų ir tikslų turintis politinis avantiūristas ir partinis perėjūnas, buvęs policininkas S. Skvernelis yra išsigelbėjimas, nes jis perima atsakomybę, nekvaršindamas galvos nejaukiai politikos vandenyse besijaučiantiems politinės citadelės veikėjams, tereikalaudamas iš jų tik tokios menkos duoklės – vergiško arba statutinio paklusnumo.

Vyriausybė iš esmės irgi sudaryta ne kažkokiems ambicingiems ir tikslingiems dalykams pasiekti, bet atsitiktinai sukritus aplinkybėms, atsitiktiniems žmonėms užėmus vienas ar kitas pozicijas valdymo struktūrose. Negalima teigti, kad visi vyriausybės nariai dirbtų blogai, yra ir labai gerų pavyzdžių, tačiau bendras skiriamasis bruožas keistokas – ko gero, geriausiai dirba tos ministerijos, kurios nieko naujo nebando daryti. Jeigu pabando daryti reformas, jos virsta skandalais ir smulkesnėmis ar didesnėmis negandomis piliečiams, o ne kokia nors pridėtine verte ir indėliu į valstybės ateitį. Reformos, kurios iki šiol būdavo beveik progreso sinonimu, nebeįkvepia, o gąsdina, nes per jas patiriama, kad po to situacija valstybės veiklos sektoriuose ne pagerėja, bet prastėja.

Be alternatyvos

Konservatoriai laukia pažadėtosios žemės tikėdamiesi, kad jei nieko blogo nepadarys – tai savo valandos vis vien sulauks. Valdžia pati įkris jiems į rankas, tad kuo prasčiau dabartinė vyriausybė dirba, tuo jiems geriau. Toks argumentas, kad prasčiau tampa ir visai Lietuvai – jų pernelyg neblaško. Liberalai taip pat atsikvėpė. Iš esmės Lietuvoje susiklostė aplinkybės, kad visos politinės jėgos, ne išimtis ir ši, nes iš susiformavusių taisyklių ji ir neturi potencialo ištrūkti, įgyvendina neoliberalią politiką, kuri liberalams palanki, tad formuluoti kažką kita – rizikinga. Išėjusi iš valdančiosios koalicijos socialdemokratų dalis, kol kas alternatyvos Lietuvai, socialdemokratinio valstybės raidos modelio, irgi nepasiūlė – Seime jie negirdimi, o už Seimo ribų tampa ir iš viso nematomi.

Esamą būklę konstatuoja ir paskutinė sociologinė partijų populiarumo apklausa. Naujienų agentūros BNS paviešintų „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis: pirmojoje vietoje pagal populiarumą jau ilgą laiką yra konservatoriai (už juos balsuotų daugiau nei 15,4 proc. respondentų), tad nieko nedarymas iš esmės konservatoriams nekenkia, gal net yra palankus. Nemaža dalis žmonių savo išrinktaisiais vis dar nedrįsta nusivilti ir tikisi, kad atsitokės žalieji ir gal pamaitins mana iš dangaus, tad valstiečių ir žaliųjų reitingai, nors ir svyruoja, tačiau gana stabiliai laikosi virš – 12 proc. ribos. Nestebina socialdemokratų populiarumo kritimas, nuo – 10 proc. spalį, iki 7,9 proc. lapkritį. Permainos partijoje, apie kurias kalbėjo jų pirmininkas Gintautas Paluckas, jei ir vyksta, tai visuomenė apie tai nieko nežino arba vyksta ne geros, o blogos permainos. Progą atsinaujinti taip, kad būtų pastebėta, ši partija jau bemaž praleido, o gal ir neturi to potencialo, kurio iš jų tikėtasi.

Kitų partijų populiarumo reitingai netikėtumų nepateikia. Populiarūs išlieka „Tvarkos ir teisingumo“ populistai, iš paskutiniųjų į matomas pozicijas kabinasi liberalai (4 proc.), gal kiek netikėtai užribyje atsiduria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos darinys su 3,8 proc. populiarumu ir iš matymo lauko išnykusi Naglio Puteikio Centro sąjunga. Iš esmės partijų populiarumo reitingai atspindi situaciją, kai valdančiosios partijos darinys, paliktas vienų vienas savo stiklainyje, o ryškesnės opozicijos, į kurią galėtų pretenduoti, ko gero, visos iš likusių partijų, nematyti. Todėl naujoje apklausoje atkreipia dėmesį tik vienas ryškesnis pokytis – nuo 19,9 proc. iki 23,9 proc. išaugęs neapsisprendusių, už ką balsuoti, respondentų skaičius.

Vienas iš naujosios Seimo daugumos bruožų – nepasitikėjimas visuomene, tiksliau paprasčiausias jos ignoravimas, tad nenuostabu, kad apskritai nusivylusiųjų valdžia skaičius auga. Žmonės nori būti išgirsti, o kai patiria, kad jų niekas neklauso, niekam jie neįdomūs ir pakeisti jie nieko negali, natūralu, kad nusivilia ir drauge su jų neviltimi miršta ir pilietinės visuomenės procentinė dalis.

Nusivylimas prezidentūroje – ar netikėtas?

Iki šiol labai dažnai negatyvias nuostatas visuomenėje išblaškydavo šalies prezidentės balsas. Šiuo atveju – Simono Daukanto rūmuose irgi tvyro stingdanti tyla. Galbūt prezidentūra suvokia, kad susidūrus su sektantais, o ne politikais, geriau išlikti tolerantiškiems ir patylėti, nei, kaip ir neegzistuojančiai opozicijai, – „veltui aušinti burną“.

Iš kitos pusės, tyla prezidentūroje gali turėti daugiau priežasčių – tai ir antrosios kadencijos pabaiga, sąlyginis atokvėpis tarptautiniuose vandenyse, o galbūt ir tam tikras nusivylimas tais lūkesčiais, kuriuos kiekvienas lyderis, eidamas į atsakingus postus, paprastai turi.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos atotrūkis ne tik nuo kitų Europos šalių, bet ir nuo kaimynų latvių ir estų prasidėjo 2008 m., siaučiant ekonominei krizei, kuri tuo metu Latvijai grasė žymiai žiauriau nei Lietuvai. Rezultatai – tai, kad nuvažiavome taip toli žemyn su prezidente susiję. Visi puikiai prisimena, kad tuo metu valstybę valdė jos numylėtiniai konservatoriai ir pačių konservatorių numylėtinis Andrius Kubilius. Sena sentencija primena, kad darbus visą laiką galima atpažinti iš pasekmių, o dabar jau pernelyg tampa akivaizdu, kad būtų korektiškai nutylėta, jog tuomet priimti sprendimai buvo klaidingi, o prezidentė ne tik juos palaikė, bet ir karštai gynė.

Tiksli prognozė 2018-iesiems

Dabartinis laikas, kai geriau, jei dabartinė valdžia nepriiminėtų jokių sprendimų, nei priiminėtų pati nesuprasdama, ką ar tiesiog, pagal sąrašą popieriuke, spaudydama buvusiam policininkui, įsijautusiam į svajones apie karalystės sostą, reikalingus mygtukus, nežada nieko optimistinio. Pati sekta Seimelio citadelėje ir atskiros jos grupelės kai kuriose ministerijose, be abejo, gal ir visai sėkmingai egzistuos dar 3 metus, galbūt aplink pranašą susitelks dar daugiau patikėjusiųjų, tačiau šalies ateities scenarijus dėl to geresniu netaps. Su pranašo palaiminimu paskirtas vietininkas vyriausybėje, pristatydamas savo veiklos rezultatus ir būsimus sumanymus biudžeto projekte, drauge pateikė ir pakankamai tikslią prognozę 2018-iesiems.

Margasis genys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Atmetus visus galimus geresnius ir blogesnius dalykus, kurie gali nutikti, gali ir nenutikti, dėl keleto esminių galime būti tikri: 2018 m. užtikrintai pirmausime pagal savižudybių skaičių Europoje bei iš kitų šalių išsiskirsime trumpiausia gyvenimo trukme, augs socialinė atskirtis ir ne po 12 proc., bet visgi palaipsniui didės emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius, didės ir ekonominių rodiklių atotrūkis nuo latvių bei estų.

Gali premjeras kiek tik nori demonstruoti savo optimizmą ir žarstyti patruliuojant gatvėse įgyto žargono perlais, atsakymų į esminius valstybei iškilusius iššūkius jis nepateikia. Būtų bent jau galima gerbti žmogų už tai, jei pripažintų, kad atsakymų neturi, nes ne tik jis vienas supranta, jog sprendimai nėra paprasti ir, kad formavosi visa tai, ką turime šiuo metu, dar tais laikais, kai jis po darbo valandų tik studijavo policijos statuto reikalavimus, svajodamas juos pritaikyti valstybei valdyti.

Liaudis, tikėjimas ir optimizmas

Seimo citadelė visada egzistavo, tačiau dar niekad į ją nebuvo pakliuvusi sektantų grupė. Žmonės, kurie buvo ar laikė save politikais, vis dėlto ateidavo į valdžios citadelę su tam tikromis viltimis, tikėjimu ne tik pasivogti, bet ir pasidalinti, pasitaikydavo ir visiškai padorių, ne visada labai patyrusių, bet dažniausiai mokytis linkusių politikos veikėjų, žinančių, kad buvimas citadelėje – laikinas ir, pasikeitus aplinkybėms, teks grįžti pas žmones.

Šiuo atveju – tokių iliuzijų nėra. Nebūtų nieko nuostabaus, jei į kitą Seimą išrinktų Mūrininkų ir mėlynųjų sąjungą. Oligarchų valdančių mūrininkų brigadas yra, o mėlynaisiais galėtų būti žvejybos tvenkinių valdytojai. Nuo dabartinių Valstiečiu ir žaliųjų sąjungos jie iš esmės nesiskirtų, o kt. partijų Lietuvoje, bent šiuo metu, nebesigirdi. Net ir tie 7–12 proc. surenkami už socialdemokratus ir konservatorius, ko gero, ne todėl, kad jų elektoratas suvoktų, ką šios partijos realiai ketina daryti, bet palaikomos jos tik iš tradicijos ir inercijos.

Šachmatai – sudėtingas žaidimas. Slaptai.lt nuotr.

Priartėjęs pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis jokio konstruktyvaus ir optimistinio turinio šaliai nežada. Žinoma, reikia pripažinti, ypač jaunosios kartos, entuziazmą su kuriuo ji pasitinka jubiliejų. Tačiau nėra didelių garantijų, kad ir jaunoji karta šį jubiliejų sietų su šalies ateitimi labiau, nei su abstrakčiu ir beveidžiu, nors ir nuoširdžiu bet kokios šventės džiaugsmu ir tuščiaviduriu šurmuliu.

„Duonos ir žaidimų!“ – toks buvo antikinių laikų Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Ilgainiui sentencija šiek tiek modifikuota – žaidimų duodama žmonėms daugiau, nes jie pigesni nei duona, bet efektas panašus.

R. Karbauskis Naisiuose irgi žibėjo žaidimais – ir to jam užteko, tačiau kai panašus modelis pradedamas taikyti visam kraštui – gąsdina. Gerai, kad tie sektantų grupės spaudomi mygtukai ne raketoms paleisti skirti – juk būna klysta žmonės, ypač tie, kurie nesupranta ką ir kam daro. Tačiau „raketos“ paleidžiamos – tik jos, virtusios eilutėmis biudžete, ne tokios pastebimos, tačiau dėlto jų naikinamasis efektas nei kiek nesumažėja.

2017.11.26; 05:20