Valstybė skriaudžia meno ir muzikos mokyklas ( 1 )


Print

Darganotą lapkričio 11-osios dieną Vilniaus mokytojų namų didžiojoje salėje įvyko Lietuvos kultūros kongreso ir Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Vilniaus skyriaus surengta Respublikinė muzikos ir meno mokyklų konferencija “Lietuvos muzikos ir meno mokyklų dabartis, ateitis ir perspektyva: dėl muzikos ir meno mokyklų tinklo išsaugojimo Lietuvoje”.

Tiek dvasingų Lietuvos meno, kultūros kūrėjų kūrėjų iš visos Lietuvos meno ir muzikos mokyklų ši salė senokai neregėjo. Konferencijoje kalbėjo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, LR Švietimo ir mokslo ministerijos, Seimo, profesinių sąjungų atstovai. Susirinkusieji nuoširdžiais plojimais dėkojo už muzikinį sveikinimą – LMTA studentės Julijos Demidovos virtuoziškai fortepionu skambintus du savo kūrybos kūrinius.

Pirmasis kalbėjo Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus. Padėkojęs už atvykimą, profesorius pasidžiaugė, kad tokiam gausiam būriui žmonių rūpi konferencijoje svarstomi klausimai, kad jie turi vilties. Jis teigė, jog viena šviesiausių sričių, teikiančių stabilumo mūsų kultūrai, yra muzikinė kultūra, kurios galėtų pavydėti bet kuris kitas civilizuotas kraštas. Ir visa tai sukurta mokytojų pastangomis. Į tą sritį dabar sutelktos daugelio žmonių viltys.

K. Stoškus konkrečiai apibūdino kontekstą, kodėl dabar tokia padėtis yra Lietuvoje. Jo nuomone, negerovės, kurias keliame, neatsirado vakar ar šiandien. Tas procesas formavosi laipsniškai, beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį. Turbūt daug kas prisimena, kad 1992, 1993, 1994 metais buvo žmonių, kurie prognozavo šios dienos perspektyvas, bet niekas rimtai į tuos nuogąstavimus nežiūrėjo.

Profesorius priminė ir pastangas, kurias padėjo Lietuvos kultūros kongresas, ir konkrečiai –  knygelė “Septynios didžiosios nuodėmės”. Jis teigė: “Tai, kas šiandien yra, yra tų pačių prognozių nuoseklus loginis įgyvendinimas. Tai, kas anksčiau atrodė kaip nuodėmės, dabar yra penki dideli nusikaltimai savo tautai. Pirmas nusikaltimas – jį visi gerai žino – buvo įvardintas prichvatizacijos terminu. Tai buvo grobimo laikotarpis, kai didžiuliai turtai buvo išmetami į viešumą ir nebuvo taisyklių to turto paėmimui. Buvo sukurta grobimo politika. Dabar sako: nešnekėkime apie praeitį, žiūrėkime į ateitį. Mes nieko nepasakysime apie ateitį, jeigu užmiršime praeitį, tuos nusikaltimus, kurie padaryti tautai. Įsitvirtino grupės žmonių, kurios per labai trumpą laiką suaugo su valdžia”.

Antrąjį etapą profesorius įvardijo kaip įteisintą nerūpestingą, neatsakingą, neprincipingą pačių brangiausių valstybės turtų švaistymo laikotarpį. Viena iš pirmųjų zonų, į kurią įsiveržė užsienio kapitalas, buvo lietuviškoji nafta. Kas prisimeną tą etapą, visi gerai žino – dar prieš kelis dešimtmečius, kai Lietuvoje surado naftos, žmonės džiūgavo, sakė: žiūrėkite, Lietuva taps tokia, kaip daugelis kraštų, atsiveria resursai, kad ir nedideli, bet vis dėlto tai buvo viena iš geriausių naftų, kuri buvo atrasta. Per trumpą laiką švedų kapitalas ją išsiurbė, dabar jau nėra to turto.

Su neslepiama skausmo ir apmaudo gaida profesorius pažymėjo, jog procesai tebesitęsia. Dar yra miškų, durpių… Iš esmės tai yra švaistymo ir nežmoniško skolinimosi laikotarpis. Juk visi tai matė, daug kas kalbėjo, rašė tekstus. Bet tų tekstų autorius laikė naivuoliais, trukdančiais laisvai konkurencijai.

K. Stoškaus nuomone, trečias laikotarpis atėjo su krize. Apibūdindamas prichvatizatorių sukeltus padarinius, jis tęsė: “Ir išeina, kad niekas nekaltas, kad taip atsitiko. Kas gi kaltas? Sako, kalti jūs, visi. Ne, mes nekalti. Manau, kad nė vienas iš šioje auditorijoje esančių nėra kaltas. Atėjo laikotarpis, kada reikėjo bent jau tuo metu, pačioje pradžioje, prisipažinti: mes patekome į krizę, mes padarėme klaidų. Galbūt turėjo vienas ir kitas teismas įvykti. Reikėjo parodyti, kad būtina atsiriboti nuo praeities. O kas įvyko? Nieko. Visą naštą už tai, kas buvo negero padaryta, permetė ant skurdžiausių visuomenės sluoksnių pečių.

Ketvirtu nusikaltimu kalbėtojas laikė tautos išvažinėjimą. Jis priminė, jog buvo žmonių, kurie aliarmavo, sakydami, kad tauta nyksta. Ji negali gyventi tokiomis sąlygomis. Reakcija buvo abejingumas ar vaizdavimas, kad nieko čia nepakeisi, kad nėra pinigų, kad neįmanoma konkuruoti su Vakarų Europa.

Tada profesorius kalbėjo apie tų nusikaltinų padarinius, kurie persimetė į kultūrą. Mat kultūra buvo lyg nuošalyje. Iš kultūros didelio kapitalo nesusikrausi. Ten, kur miškai, durpės, nafta – ten galima padaryti kapitalą. Kokius turtus susikrausi iš kultūros, juk kultūra gyvena amžiams, kultūra orientuojasi į tai, kas nenyksta, ji kuria nenykstančias vertybes.

Atsiprašydamas, kad kartoja tai, kas visiems yra žinoma, K. Stoškus pažymėjo, kad turi būti matoma grandinė procesų, kurie atvedė į dabartinę padėtį, ir apibendrino tragiškos kultūros būklės esmę: “Pasirodo, ir iš kultūros galima padaryti kapitalą. Reikėjo sunaikinti kultūros kriterijus, ir per trumpą laiką visą Lietuvos biudžetą įsukti į tokias juodas skyles, kai net nežinai, kas tai per daiktas, ko tas dalykas vertas. Tiesiog niekniekis. Kuri mitus apie juodas skyles. Dabar gerai, kad paliko tą vamzdį, bent turime į ką pasižiūrėti. Žmonės net nesuprato, kas čia vyksta. Sako, ko jūs maištaujate prieš “Vilnius – Europos kultūros sostinė” projektą? Juk tai – geras projektas. Kultūra taip pat buvo įtraukta į turtų švaistymo procesą, tokį pat pragaištingą, kaip ir visi kiti.

Ir štai esame prieš penktąjį nusikaltimą – tam tikros kultūros sritys imamos išbraukti iš visuomenės gyvenimo, iš Lietuvos kultūros istorijos. Jeigu iš tikrųjų mokykloms gresia tokia ateitis, kad jos tampa nereikalingos, tai ne šiaip sau kultūros sritis, kuri išsenka, kurioje nėra kūrėjų. Kūrėjų yra gana daug, bet tie kūrėjai kažkodėl tampa našta valstybei. Gal kitas sritis reikėtų likviduoti, prieš likviduojant tai, kas palaiko kultūros prestižą, garbę visame civilizuotame pasaulyje. Bet ne. Visada kertamos pačios silpniausios grandys. Tos sritys, kurios neturi organizuoto pasipriešinimo, neturi grasinimo metodų, yra menkai organizuotos, per tas sritis kerta visada.

Baigdamas Kultūros kongreso pirmininkas padarė išvadą, jog mūsų gyvenimo krizė galėjo būti daug lengvesnė, mažai pastebima, panašiai, kaip kituose kraštuose. Bet mes susikūrėme pačią sunkiausią krizę. Žmonės, kurie mėgsta surasti protingą planą, pasakytų: “Čia yra kėslai kažkokių šalių ar organizacijų, kurios Lietuvą įmetė į dilgėlyną ir paskui privertė kapstytis. Mes patys viską padarėm, vieni leidom savo abejingumu, kiti, atsiprašau, savo naivumu, o treti begėdiškai naudojosi”, – kalbėjo K. Stoškus.

LPMS Vilniaus skyriaus pirmininkė, Lietuvos kultūros kongreso valdybos narė, mokytoja ekspertė Nijolė Karaškaitė pažymėjo, jog Lietuvos muzikos ir meno mokyklos atsidūrė ties išnykimo slenksčiu. Jos visuomet atliko ir atlieka svarbų vaidmenį jaunosios kartos dvasiniam ir estetiniam lavinimui. Nemažai mokinių kasmet įstoja į muzikos ir meno mokyklas, besimokydami patikrina savo jėgas, galimybes ir talentą. Daugelis pasirenka profesionalo muziko ar dailininko kelią, įstoja į konservatorijas, menų mokyklas, menų gimnazijas. Galutinis jų tikslas yra studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. N. Karaškaitė priminė, jog grėsmė Lietuvos muzikos ir meno mokykloms buvo iškilusi jau anksčiau. Tada muzikos mokytojų profesinės sąjungos konferencija savo rezoliucijoje siūlė, kad naujajame LR Švietimo įstatyme muzikos, meno, dailės, choreografijos mokyklos būtų įteisintos kaip formalaus meninio švietimo įstaigos, galinčios vykdyti ir neformalaus švietimo meninės raiškos programas. Nepavyko pasiekti, kad mokyklos būtų įteisintos kaip formalaus meninio švietimo įstaigos, vis dėlto pavyko išsaugoti ir iki šių dienų išlaikyti dar egzistuojantį muzikos ir meno mokyklų tinklą.

Kuriant neformaliojo švietimo sampratą, muzikos ir meno mokyklos klaidingai įvardijamos kaip neformalaus švietimo institucijos, skirtos vien tik vertybinėms nuostatoms, asmeniniams gebėjimams, socialiniams įgūdžiams ugdyti. 2009-ųjų metų rudenį daugelyje savivaldybių buvo sumažinti muzikos ir meno mokyklų mokymo ir ugdymo planai. Vėl iškilo grėsmė muzikos ir meno mokyklų išlikimui. Formaliojo švietimo įstaigos statuso nebuvimas muzikos ir meno mokykloms nuolat pakiša koją, jos lieka nuolatos pažeidžiamos. Muzikos ir meno mokyklos ir dabar dirba pagal formalizuotas programas, kuriose mokiniai mokosi pagal pasirinktą lygį, pasiekimai vertinami pažymiais, pamokų atsiskaitymu ir egzaminų metu. Jiems užduodami namų darbai. Jie savanoriškai dalyvauja festivaliuose, konkursuose, dainų, menų šventėse, veikdami konkurencingoje aplinkoje.

Tokių švietimo reformų, kurios vis sudrebina mūsų padangę, pasekmės gali būti labai liūdnos, nes, negavę sistemingo muzikinio išsilavinimo muzikos ir meno mokyklose, talentingi ir gabūs mokiniai praras galimybę rinktis muziko profesionalo kelią. Tokiu būdu talentingas jaunimas bus priverstas emigruoti.

(Bus daugiau)

2009.11.28


Prisijunkite prie diskusijos