Valstybė skriaudžia meno ir muzikos mokyklas ( 4 )


Print

Plojimais sutiktas profesorius Saulius Sondeckis pasidžiaugė, kad meno ir muzikos mokyklų likimu susirūpinę konferencijos dalyviai pasakė daug svarbių argumentų už mokyklų išsaugojimą. Kai kuriuos aptartus klausimus jis dar sykį akcentavo, remdamasis savo kūrybine ir gyvenimo patirtimi. Per dešimtmečius trukusią kūrybinę veiklą jis įsitikino, jog be muzikinio lavinimo vaikystėje ir paauglystėje neįmanoma išauginti tikro visuomenės dalyvio, tikro inteligento, aukštos kultūros asmens. Pavyzdžiui, jam teko tris kartus rengti koncertus Šveicarijoje, nuostabaus grožio nedideliame prabangiame Villars – sur – Ollono kalnų kurorte, į kurį  atvažiuoja labai turtingų kalnų slidininkų. Ten yra trys privačios vidurinės mokyklos. Vienoje mokėsi 300 mokinių, prieš 10 metų ten mokslas kainavo 80 000 dolerių metams (į tą sumą neįeina mokestis už išlaikymą, vadovėlius ir pan.). Kitoje mokėsi 80 mokinių, trečioje – keliasdešimt mokinių, o mokytojų dirba daugiau negu mokosi mokinių. Tose mokyklose mokosi  karalių, šeichų vaikai, Kazachstano ir Rusijos  milijonierių vaikai, kurie turi pasirengti studijoms elitiniuose universitetuose ir vėliau perimti didžiuosius savo tėvų turtus.

Šiame miestelyje rengiami penkių koncertų festivaliai. Saulius Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru tris kartus buvo pakviestas groti šiame festivalyje visus penkis koncertus. Visos programos buvo derinamos iš anksto. Reikėjo groti labai rimtą, labai gerą muziką. Miesto salė, kokių 300 vietų, visada būdavo pilna, koncertų klausėsi ir visų mokyklų moksleiviai. Vaikai vilkėjo gražias uniformas, labai išauklėti. Ir tiems vaikams, tam tikrajam Vakarų elitui, reikia muzikos. Profesorius galėtų papasakoti įdomių dalykų apie jų auklėjimo sistemą. Jis susipažino su vienos mokyklos direktoriumi, kuris pats gerai grojo saksofonu, puikiai išmanė muziką. Ir vaikai išmanė muziką. Jie išsilavinę, o jų išsilavinimas neįsivaizduojamas be muzikos.

Profesorius iškėlė mintį, kuri šioje konferencijoje dar nebuvo išguldyta. Jis  klausė: „Kodėl už švietimą atsakingi mūsų žmonės nepasidomi naujosiomis sistemomis, kurios diegiamos Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Singapūre? Būtent Azijoje?“ S. Sondeckiui teko koncertuoti Japonijoje, paskui bendrauti su Mynono universiteto vadovais – Japonijoje yra tokia Mynono draugija, kuri turi savo skyrių visoje šalyje. Jie rengia didžiulius renginius, turi vieną geriausių ir brangiausių Japonijoje universitetų, puikią galeriją, rečiausių muzikos instrumentų kolekciją, net Bethoveno klavikordą.

Profesorius nuoširdžiai prisipažino, jog daugelis mokslo ir technikos, aukštųjų technologijų pasiekimų nesuvokiami jo „muzikanto galvai“. Jo papasakoti įspūdžiai kartais mums atrodė tarsi kelionė į kitas planetas, nors greitai grąžindavo į mūsų žemę, į grėsmingą meninio ir muzikinio ugdymo padėtį. Taigi japonų  psichologai įrodė, kad, norint protu dar daugiau pasiekti, reikia pajudinti kažkokius ypatingus smegenų centrus, kurie yra visiškai neišjudinti. Nelavinant  vaikų muzikinių gabumų nuo pat vaikystės didesnės aukštųjų technologijų pažangos esą visiškai negalima pasiekti. Japonai tai žino ir kryptingai elgiasi.

Anksčiau Sovietų Sąjunga važiuodavo į tarptautinius konkursus kaip į kokį pasivaikščiojimą po parką, nes buvo aišku, kas laimės pirmąsias tris vietas. O dabar konkursuose laimi Japonija, Pietų Korėja. Nėra konkursų, kur jie neužimtų pirmųjų vietų. Šia tema apie Japoniją maestro galėtų skaityti ištisą paskaitą. Dėl laiko stokos pasitenkino vienu ypač sektinu pavyzdžiu. Japonai pasamdė šiuo metu žymiausią pasaulyje smuiko mokytoją, tarptautinių konkursų laureatą profesorių Zacharą Broną. Jis kasmet tris mėnesius praleidžia Japonijoje. Tuo metu iš visos Japonijos suvažiuoja pedagogai smuikininkai su savo mokiniais. Jis duoda atviras pamokas ir atrenka pačius gabiausius. Su jais dirba atskirai, paskui tie vaikai su tėvais atvažiuoja į Europą. Tas profesorius Japonijoje sukūrė smuikininkų rengimo sistemą, jis „konvejeriu gamina japonų virtuozus.“

Profesorius Saulius Sondeckis buvo pakvietęs Z. Broną į seminarą, kurį jis surengė Šiauliuose. Atvyko daug smuikininkų, tik nebuvo Muzikos akademijos atstovų, – apgailestaudamas pasakė maestro.

„Taip kuriama ateitis, taip lavinami jaunimo smegenų centrai, kurių reikės toms aukštosioms technologijoms“, – kalbėjo profesorius ir ragino mūsų Švietimo ministerijos atstovus nedaryti komedijų ir nesiųsti specialistų į Daniją, nes jam Danijos muzikinio lavinimo sistema paliko siaubingą įspūdį. Į Šiaulių miesto šventę (profesorius Saulius Sondeckis yra Šiaulių miesto garbės pilietis – I.T.) kartą iš susigiminiavusio Danijos miesto atvažiavo vaikų violončelistų orkestras, kurių grojimas jam priminė cirką ar kapinyną.

Ten pat Šiauliuose buvo mokytojos Nijolės Prascevičienės vadovaujamas vaikučių ansambliukas, juos gali leisti kur nori, po visą pasaulį. Bet nebėra pinigų, teko tą ansambliuką uždaryti. Pasaulinio garso menininkas jaudindamasis tęsė: „Kas darosi pas mus? Puikų radijo vaikų chorą Vilniuje uždarė – pritrūko pinigų šešių mokytojų atlyginimams! Tokia intonacija, tokia dainavimo kultūra! Tie vaikai yra mūsų įvaizdis. Jie visur gali dainuoti, saviveiklinis choras, nieko nekainuoja“.

Kliuvo nuo profesoriaus ir lietuviškai žiniasklaidai: “Vienas dažnai kalbantis politologas, kuris nušviečia mūsų politiką, ir viską – neteisingai, atvirkščiai, pagyrė A. Siaurusevičių, kad uždarė tą chorą. Taip, meno kolektyvams televizijoje ir radijuje esą nėra ką veikti, jie nereikalingi.“

Maestro priminė, jog brangiausiai apmokamas Europoje yra Liuksemburgo radijo ir televizijos orkestras. Prancūzijos radijo ir televizijos orkestras yra brangiausiai apmokamas orkestras Prancūzijoje. Vokietijoje, išskyrus Berlyno filharmoniją, daugiausiai apmokami orkestrai yra penkių federalinių žemių radijo ir televizijos orkestrai. Profesorius didžiuodamasis paminėjo, jog ir jo sūnus groja Šiaurės Vokietijos radijo ir televizijos (NDR) orkestre (kitas sūnus groja Zalcburgo Mocarteume. – I.T.). Tie orkestrai yra išlaikomi valstybės, valstybė supranta jų svarbą. “O mūsų politikai didžiuojasi, kad uždarė nepmokamą vaikų chorelį, pasiekusį labai aukštą lygį. Nereikia mokėtį tų varganų 6000 litų per mėnesį, kuriuos mokytojai gautų už repeticijas”, – kalbėjo profesorius, negalėdamas tvardyti pasipiktinimo.

Iš profesoriaus su nuostaba sužinojome, jog geriausią pasaulyje jaunimo simfoninį orkestrą šiandien turi Venesuela – Simono Bolivaro orkestrą, kad Venesueloje yra 20 tūkstančių jaunimo orkestrų. Ir tai nėra vien valstybės nuopelnas. Vienas naftos magnatas skyrė milijardus šiai sistemai sukurti (kada Lietuvoje užgims tokių oligarchų? – I.T.). Per 30 metų buvo sukurta puikiai funkcionuojanti įvairių amžiaus grupių orkestrų sistema. Ir kaip pasikeitė šalies įvaizdis – prieš 30 metų Sauliui Sondeckiui teko matyti nuotraukų, kaip Venesuelos vaikai žaidžia futbolą su nukirsta žmogaus galva! Banditai nukirto galvą, o lumpenų vaikai su ja žaidė futbolą. Žmogus, sukūręs orkestrų sistemą Venesueloje, dabar yra pristatytas Nobelio premijai.

Profesorius Lietuvoje mato vienintelę išeitį – reikia kurti sistemą ir tos sistemos pagrindu veikti. (1976 m. Sauliaus Sondeckio vadovaujamas M.K.Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių orkestras Berlyne pelnė Herberto von Karajano fondo tarptautinio jaunimo orkestrų konkurso aukso medalį. Herbertas von Karajanas šį orkestrą pavadino geriausiu pasaulio orkestru. – I.T.).

Profesorius pabrėžė, jog būtina išsaugoti ir neprarasti Lietuvoje bent tai, ką dar turime – puikius vaikų orkestrus ir chorus, reikia puoselėti vaikų muzikavimą, išsaugoti vaikų muzikos mokyklas. Jis kalbėjo: “Griaukime bolševikinį palikimą, bolševikinę ideologiją, bet nežudykime to, kas buvo gerai. Kad sovietinė muzikos mokymo sistema buvo gera, pasakė Yehudi Menuhinas, mūsų Muzikos akademijos garbės daktaras. Kurdamas savo muzikos mokyklą Londone, jis visą programą perėmė iš Maskvos. Bet Menuhinas mums ne autoritetas, mes verčiau pasirenkame Daniją – ten jie kiaules gerai augina, gal gerą sviestą daro.“

Argumentuotai stengdamasis muzikos mokytojams įkvėpti pasitikėjimo savimi, profesorius kalbėjo: “Neimkime pavyzdžio iš Danijos, ji mums ne pavyzdys, Lietuvos muzikos mokymo sistema yra pavyzdys kitoms šalims.” Šiuos žodžius jis patvirtino iš savo darbo patirties su Graikijos Patro miesto (2006 m. Europos kultūros sostinė. – I.T.) simfoniniu orkestru,  kuriam jis vadovavo šešerius metus. Kadangi ten atsirado daug iš Rusijos, Kazachstano atvažiavusių muzikantų, graikai ėmė kurti muzikos mokymo sistemą mūsų pavyzdžiu. “Graikija perims mūsų sistemą, o mes rengiamės ją sunaikinti”, – taikliai reziumavo profesorius.

Profesorius negailėjo kritikos žodžių švaistantiems kultūrai skirtus milijonus. Jis pacitavo nuolat girdimą frazę “nėra pinigų” ir tam prieštaraudamas teigė, jog pinigų yra per daug. Jis iš žiniasklaidos pranešimų užsirašinėja, kur švaistomi kultūros pinigai, ir suskaičiavo netoli milijardo. Maestro nestigo kartaus humoro ir šmaikštumo interpretuojant beatodairišką pinigų eikvojimą: “63 milijonai buvo paskirti už Lietuvos įvaizdžio koncepciją. Įvaizdžio kurti nereikia, tik koncepciją! Už įvaizdžio kūrimą kažkokiam amerikonui sumokėti kiti milijonai. Už koncepciją milijonus sumokėjo, paskui nerado nei koncepcijos, nei milijonų. Dabar apie tai jau nebekalba. 63 milijonai nurašyti.”

Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijai skirta 80 milijonų; 36 jau išleisti, kur – neranda. Argumentas – sąskaitos yra išvežtos į Vokietiją! Siemensas jas išsivežė į Vokietiją. O kol sąskaitų nėra, esą negalima pateikti ieškinio. “Ir vėl viskas ramu. Visi šnekėjo, triukšmavo. Dabar viskas gerai. 36 milijonai išgaravo. 44 kažkur, matyt, dar figūruoja”, – nesulaikydamas jaudulio ir nematydamas kelio išsiaiškinti korupciją, profesorius kirto iš peties.

Klausydamasis profesoriaus pagalvoji, jog nieko negalinčius pakeisti plačiausių kultūros darbuotojų sluoksnius nuo depresijos gali išgelbėti nebent humoras, ką meistriškai yra įvaldęs pasaulinio garso menininkas Saulius Sondeckis. Šiam principui jis liko ištikimas, minėdamas ir kitus nusikalstamo pinigų švaistymo atvejus: “Kas tie 80 milijonų scenos remontui? Antai savivaldybės pastatas kainavo 70 milijonų. Dabar jį parduos už vieną litą ir nuomosis už milijoną per mėnesį. Tai kas čia, yra pinigų, ar nėra pingų? Kiek kainavo fejerverkas? Björk koncertas? Kiek kainavo Fluksus – 14 milijonų? O jeigu dar Guggenheimui rasime 230 milijonų? Tad kas čia kalba, kad nėra pinigų? Pinigų yra per daug”, – emocingai kalbėjo profesorius, ne kartą priversdamas juoktis pro ašaras ir sukeldamas karštus plojimus.

Kreipdamasis į mokytojus, jis palietė ir kitą aktualiją, kai mokytojai yra verčiami mėnesį eiti nemokamų atostogų, o iš tikrųjų jie tą mėnesį dirba be atlyginimo. Pasak profesoriaus, tai primena sovietinių laikų šūkį “dirbti visuomeniniais pagrindais”, kuris iš esmės geras, bet norint jį įgyvendinti reikia pradėti nuo savęs. Iliustruodamas tą mintį, profesorius pasitelkė Aleksandro Makedoniečio pavyzdį: kai jam žygiuojant per dykumą daugelis karių iš troškulio alpo, jam atnešė į šalmą įpilto vandens ir pasiūlė atsigerti, bet jis visiems matant išpylė tą vandenį ir kartu su visais toliau žygiavo per smėlį. Profesoriaus nuomone, visi turėtų atsisakyti mėnesio algos, pradedant Prezidente ir baigiant sargu ir šlavėju: “Jeigu nei prezidentūra, nei ministerijos, nei Seimas neatsisako mėnesio atlyginimų, kodėl tą naštą reikia užkrauti ant vargšo mokytojo ar sargo, šlavėjo?” Jis teigė, jog čia jau yra provokacija, žmonių kiršinimas. “Tokios idėjos yra labai pavojingos, jos gali atvesti ir prie “Spalio revoliucijos”. O kas po to, žinome. Šitokia mūsų atmintis.”

Apibendrindamas savo mintis, profesorius pasakė, jog griauname piramidės apačią, pagrindą, ant kurio laikosi visa muzikinė kultūra. Jeigu nebūtume turėję muzikos mokyklų, nebūtume turėję ir tokios nuostabios Dainų šventės. Jis labai teigiamai vertino tai, kad daug Lietuvos gyventojų džiaugiasi kaimo kapelų konkursais. Tuose konkursuose jis pastebėjo labai teigiamą dalyką – juose smuiku griežia muzikos mokyklas lankiusios merginos, jos moka groti.

Dėl muzikos mokymo reformos profesorius įžvelgė toli siekiančias grėsmes: “Piramidės apačia griaunama, bet “duoda” vilties – palaikysim profesionalus: duosim moksleivių M.K.Čiurlionio mokyklai, kitai specialiai mokyklai, parengsim profesionalus. Nieko iš to nebus. Jeigu sugriausim pamatą,  tai net negalvokim apie jokias viršūnes.” Dideles grėsmes kelia ir suma už metų studijas Muzikos akademijoje – 18 000 litų. Jeigu žmogus mokysis magistrantūroje, baigs Muzikos akademiją su 100 tūkstančių kupra. Profesorius teigė, jog ugdome baudžiauninkus, vergus. Sugriovėm aukštąjį mokslą. Tai suprasdami, daugelis talentingų žmonių vyks studijuoti į užsienį, po to bandys ten įsidarbinti.

“Kaip galima sutikti su tokiomis koncepcijomis, tokiomis reformomis, kurias rengia nespecialistai?” – klausė maestro ir, pratęsdamas šią mintį, vėl pažėrė metaforišką palyginimą: “Jeigu reikia pataisyti juvelyrinį papuošalą, neisite pas kalvį. O pas mus kalviai, pasiraitoję rankoves, “sutvarkė” mūsų muzikinę sistemą, sugriovė. Turėsim kultūros griuvėsius. Atgimimo pradžioje kalbėjome apie kultūros griuvėsius. Reikėjo sunaikinti tik tą bjaurų politinį antstatą, o pagrindus reikėjo išlaikyti.”

Kreipdamasis į susirinkusiuosius, jis sakė, jog būtina reikalauti, kad būtų atsižvelgta į konferencijoje išsakytas mintis, kad bet kurios korektūros, juo labiau reformos, būtų rengiamos dalyvaujant autoritetingiems muzikams profesionalams. Baigdamas profesorius pranašavo liūdną vaizdą: “Jeigu viską atiduosim savivaldybėms, už studijas imsim po 18 tūkstančių, nieko nebeturėsim, o paskui kviesim muzikantus į mūsų orkestrus iš Kinijos, Pietų Korėjos. Ką gi, papildysim savo genofondą.”

Po to kalbėjo Albertas Lakštauskas, LR švietimo ir mokslo ministro patarėjas, pasidžiaugė, kad apie muzikos mokyklų padėtį kalbama Kultūros kongrese, pripažino, kad meno mokykla yra aktyvi kultūrinio gyvenimo dalyvė. Kai pranešėjas pasakė, kad po profesoriaus Sauliaus Sondeckio “ekskurso” norėtų grįžti prie šiandienos aktualijų ir kad  “ministerija gauna signalų iš savivaldybių, jog situacija nėra tokia gera, kaip norėtųsi”, galėjai pamanyti, jog jo nebuvo salėje, kai profesorius kalbėjo būtent apie aktualiausius dalykus, apie lėšų švaistymą, “įvaizdį” už milijonus, fejerverkais iššautus milijonus, Fluksusą, Guggenheimą ir pan. Daugelis salėje sėdėjusiųjų tikėjosi, jog ministerijos atstovas pritars profesoriaus S. Sondeckio mintims, jog reikia kreiptis į prokuratūrą, kad patrauktų atsakomybėn išeikvojusius pinigus, kuriuos buvo galima skirti kultūrai ir švietimui.

Bet A. Lakštauskas kalbėjo “valdiškomis” frazėmis, ragindamas mokytojus ir garbius profesorius “suprasti, kad situacija yra padiktuota sudėtingų ekonominių sąlygų…”. Kalbėtojas priminė, jog šiuo metu tik 11 proc. vaikų dalyvauja meno mokyklų veikloje, 4 proc. lanko sporto mokyklas, o daugiau negu 30 proc. vaikų nedalyvauja neformaliajame švietime. Tai yra daug. Galbūt dėl to esą ir kilo reikalas rengti neformalaus  ugdymo koncepciją, kurios kūrėjų adresu susilaukiama daug nepelnytų kaltinimų. Jis retoriškai klausė: “Negi iniciatyva turėtų būti baudžiama?” ir teigė, jog “ši koncepcija nesiekia nei pakeisti minėtosios 2005 m. Neformaliojo švietimo koncepcijos, nei pretenduoja daryti įtaką meniniam ir muzikiniam ugdymui. Tai yra iniciatyva, kad kuo daugiau vaikų galėtų gauti kuo įvairesnes “paslaugas” ir kad būtų sprendžiamos susidariusios socialinės problemos.”

Ministro patarėjas A. Lakštauskas kalbėjo apie tai, kad ministerija yra įsipareigojusi jau kitais metais spręsti “netikrumo ir neapibrėžtumo problemas”, pažymėdamas, jog “finansinis mechanizmas, pinigai paskui vaiką – neformalaus švietimo finansavimo krepšelis – galėtų būti išeitis iš dabartinės padėties: muzikos ir meno mokyklų finansavimas priklausytų ne tik nuo savivaldybės finansinės būklės, bet ir nuo nacionalinių pajamų.” Ministro patarėjas pažadėjo į šio klausimo svarstymą pakviesti muzikos ir meninio ugdymo asociacijų atstovų, kad šitas kelias galėtų būti konstruktyvus ir padėtų atsakyti į tuos klausimus, “kurie mus neramina, kad būtų galima užtikrinti meninį išsilavinimą talentingiausiems vaikams, kad nenukentėtų jų ugdymo planai.”

Baigdamas jis pridūrė, jog šiandien tiek ministerija, tiek Seimo švietimo ir kultūros komitetas geranoriškai bendradarbiaudami gali savivaldybes raginti išlaikyti bent dabartinę muzikinio ugdymo padėtį, jog “svarbu matyti visumą, visą neformalaus ugdymo sistemą (nesistengiant ieškoti išeikvoto milijardo. – I.T.), svarbu, kad visi suprastų, apie ką kalbame – o kalbame apie tą švietimo dalį, kuri yra neprivaloma, pasirenkama, kuri yra po pamokų.”

Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas, Lietuvos kultūros kongreso atstovas, pasidžiaugė turiningais, įkvepiančiais pranešimais. Savo trumpu pasisakymu jis klausė, kodėl mūsų išrinktiesiems nuolat reikia įrodinėti elementarius dalykus – kad žmogus yra kultūros produktas, o formuojant žmogų muzikos ir meno mokykloms tenka esminis vaidmuo. Trumpai apibūdinęs Lietuvai pagražinti draugijos veiklą, J. Dingelis pažymėjo, jog 60-yje draugijos skyrių vyksta patriotinis darbas, bendri renginiai su bibliotekomis, muziejais; aplankyta 30 mokyklų su programa “Varpo”, “Aušros”, Vaižganto jubiliejų proga. Su jaunimu svarstoma, kaip susigrąžinti vaižgantišką dvasią. Keli šimtai vaikų salėje nuolat klausosi originalių Viliaus Bražėno politologinių įžvalgų.

(Pabaiga)

2009.12.01


Prisijunkite prie diskusijos