Vardan ko lietas Kraujas?


Print

„Visų pirma ima reikštis ciniškas požiūris į savo istoriją, ne vien tikrų, bet ir išgalvotų istorijos mitų „demaskavimu“. /…/.

Šie istorikai, ne vien istorikai, tikisi taip iškilti kaip šiuolaikiniai „lokalaus“ patriotizmo bei pilietinės visuomenės nesaistomi mokslininkai ir patraukti sutrikusios savosios visuomenės ir ypač kaimyninių šalių istorikų, pretenduojančių absorbuoti mūsų istoriją, dėmesį“, – pastebi  istorikas Vytautas Merkys.

Lietuvių  tauta išsisaugojo per 50 okupacijos ir aneksijos metų. Buvau tikras, kad visos grėsmės liko praeityje. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo priimti svarbiausi kultūros apsaugos įstatymai. Nors ir pradėjo lįsti kai kurios nihilistinės Lietuvos kultūros istorijos atžvilgiu tendencijos, bet jų apraiškų nesijautė nei tuometinėse vyriausybėse,  nei Seime. Jos atsirado šalia šių institucijų…

Prieš   pirmuosius prezidento rinkimus, pradėjus kuluaruose diskutuoti, kad geras kandidatas būtų  Justinas Marcinkevičius. Juk jis buvo vienas iš ryškiausių Atgimimo šauklių,  išmokęs tautą skanduoti „Lie-tu-va“. Staiga išniro su savo TV laida  V.Matulevičius, kuris siekė suniekinti poeto kūrybą, jo indėlį į tautos pakilimą. Būtų įdomu sužinoti, kas tos laidos užsakovas: ar pats žurnalistas, ar kas jam pasufleravo. Netrukus atsirado jo sekėjų. Horizonte pradėjo reikštis Nerija Putinaitė: „Lietuva nepatyrė jokios germanizacijos…“ – tai esą sovietinis ir Vydūno prasimanymas. Toliau dar gražiau: J.Basanavičius – psichinis ligonis, o V.Kudirka – nevykėlis gydytojas, – porino ji. Vėliau persimetė ir į Just. Marcinkevičių. Štai kokie žmonės žadino tautą. Paskutiniais okupacijos metais  viena Kauno psichiatrė docentė įtikinėjo, esą  normalus žmogus negali sau kenkti. Disidentai savo veikla kenkia sau, vadinasi, jie psichiniai ligoniai. Visų nuostabai, Valdas Adamkus pakvietė N.Putinaitę į savo patarėjų komandą – dabar ji yra švietimo ir mokslo viceministrė.

Prasidėjo visuotinis kelias į tautinį nihilizmą. Istorinė tiesa mažiausiai rūpi. Nejauku darosi, kai ignoruojama Lietuvos kultūra, aukšti pareigūnai demonstruoja visišką jos neišmanymą. Jie žalio supratimo neturi, kada formavosi lietuvių bendrinė literatūrinė kalba. Jie net nežino, ką reiškia „dešinieji“ ar „kairieji“.

Liberalas Šarūnas Liekis postringauja: „Dešinieji politikai laiko tautą mistinę prasmę turinčia visuma. Noriai naudoja tokius posakius kaip „tautos interesas“, o tautinį egoizmą tarptautiniuose santykiuose laiko kilnia, natūralia ir neišvengiama laikysena. Individas ir jų grupė privalo paklusti tautiniams daugumos interesams. Tačiau dažnai užmirštame, kad šiuolaikinės tautos turi labai trumpą istoriją“ – masto naujas mūsų būsimų diplomatų rengėjų vadovas. Š.Liekis apgailestauja, kad lietuviai atstūmė generolą Lucijaną Želigovskį, kad 1918 metais Lietuvos atskiros nuo Lenkijos valstybės sukūrimas buvo klaida. Po to sielojamasi, kad mūsų jaunimui stinga patriotizmo.

Nesu dešinysis, bet Š.Liekio segama etiketė tinka ir man, nes esu įsitikinęs, kad žmogus negali būti niekas – tauta nėra mistika ir kiekviena tauta turi savus interesus. Iki šiol ir lenkai, ir vokiečiai, ir rusai gina savo  tautų teises, studijuoja istoriją.  Lietuvoje atsirado nauja genialių istorikų karta, per kurią ženkli moksleivių dalis nieko nežino apie J.Basanavičių, negali išvardinti nei vieno disidento, o minint 20-ąsias Sausio 13-osios žudynių metines kai kuriose mokyklose kaip vaizdinė priemonė demonstruotas A.Nevzorovo filmukas  „Našy“, nes šį galima gauti dykai, o už LTV saugomus filmus reikia mokėti. Čia ne mokytojų ir mokinių, o Liberalų sąjūdžio valdomos Švietimo ir mokslo ministerijos kaltė. Svečiai, atvykę į Sausio 13-osios minėjimą, stebėjosi, kad mūsų pasieniečiai nėra nieko girdėję, kas prieš dvidešimtmetį įvyko.

Šis nihilizmas, manyčiau, turi konkrečias priežastis. Pirma, Tarybų Sąjungoje, siekiant niveliuoti tautiškumą, nuolat kalbėta apie mažųjų tautų įsiliejimą į didžiąsias. Antra, tai JAV pragmatizmo filosofijos poveikis, pasak kurios, istorija žmogaus egzistencijai neturi poveikio (ji egzaminų pažymys, nedaugiau). Tokios nuostatos esmė: JAV yra pilietinė, bet ne tautinė visuomenė (ji emigrantų, apsigyvenusių svetimoje indėnų žemėje, šalis), tad jos istorija neturi jokių šaknų.  Šiomis teorijomis įtikėta ir jos gyvybingos iki šiol. Antai ministras G.Steponavičius  kiekvieną savo kalbelę pradeda: „mes – maža tauta, su savo kalba neišsiversime“. Jeigu įsigilinsi į jo ir kolegų postringavimus, pajusi, kad mokymasis gimtosios kalbos – dykas laiko gaišinimas. Tokio atviruolio net okupantai nesugebėjo rasti. Pasak mūsų liberalų, prieš  visus didesnius, kol kas išskyrus rusus, reikia keliaklupsčiauti. Jeigu taip rašinėtų eiliniai rašeivos, galėtume nekreipti dėmesio (visi turi teisę turėti savo nuomonę), bet šie žodžiai sklinda iš tų, kurie vadovauja mūsų švietimo sistemai.

Lietuvių tauta šimtmečius kovojo dėl savo išlikimo. Pralieta daug kraujo. Sąjūdžio pagrindinis tikslas buvo atstatyti savo valstybę, nepretenduojant į nelietuvių gyvenamas sritis. Tačiau Sąjūdyje dalyvavo dviejų tipų žmonės: tie, kuriems savo valstybės atkūrimas – šventas reikalas, ir tie, kuriems imperija neužtikrino jų gerovės. Pastarieji į Sąjūdį įsiliejo, kai jau ypatingo pavojaus nebuvo. Šie ir dominuoja mūsų valdžios struktūrose, tad nieko nuostabaus, kad jie pasiruošę tarnauti bet kam, kas pasiūlys gardesnį kąsnį. Todėl nematau principinio skirtumo tarp šios kompanijos bei A.Paleckio ir Co. Nežinau, kas juos sieja, bet tai nei daugiau, nei mažiau kaip tų, kurie kovojo dėl lietuvių tautos  išlikimo, išdavystė.

Nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Bronislovas Genzelis.

www.alkas.lt

2011.01.29

 


Prisijunkite prie diskusijos