Vasaros ir rudens sandūroje Žolinė kviečia susitikti gimines


Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rugpjūčio 15-ąją katalikiškas pasaulis švenčia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventę, vadinamą Žoline.
Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Padavimas byloja, kad po Išganytojo Motinos mirties apaštalai budėję prie jos kapo Jeruzalėje. Apaštalas Petras patyręs, jog Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę karstą, Marijos kūno neberadę – karstas buvęs pilnas gėlių.
 
Didžiausios Žolinės iškilmės švenčiamos bažnyčiose, kurios turi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų titulą. Tūkstančiai maldininkų per didžiuosius Švč. Mergelės Marijos atlaidus suvažiuoja į Pivašiūnų miestelį Alytaus rajone pasimelsti prie stebuklais garsėjančio Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo. Garsėja ir Žolinės atlaidai Krekenavoje, Sintautuose, kitose Lietuvos vietovėse.
 
Žolinė – tai vasaros ir rudens sandūra, svarbiausių lauko darbų pabaiga. Pasak etnologų, lietuviams nuo seno ši šventė buvusi atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena, derliaus paaukojimo ir pašventinimo šventė. Jau nupjauti ir suvežti į kluonus javai, paragauta ankstyvųjų bulvių ir grybų, prisivirta uogienių.
Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Lietuvoje nuo seniausių laikų yra paprotys bažnyčiose šventinti vaistingąsias žoleles, gėles, javus, taip pat ir daržoves.
 
Ūkininkai Žolinei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus, padarydavo alaus arba giros. Po pamaldų visi svečiuodavosi, susitikdavo giminaičiai. Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir mirusieji giminės nariai.
 
Pieva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasak papročių tyrinėtojų, šiandien daugelis senųjų tradicijų jau pamiršta, todėl Žolinę dažnas laiko vien bažnytine švente. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti įvairių vaistingųjų žolynų, darželio gėlių, rugių vainikų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių.
 
Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą.
 
Iš gilios senovės ėjo ir paprotys per Žolinę susitikti giminėms, nes Dievo palaima lydi tik tą, kas santarvėje sugyvena su gentainiais ir elgiasi pagal bendrijos priimtas elgesio normas.
 
Jūratė Valančiūtė (ELTA)
 
2022.08.15; 08:00
print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.