Vengrų pavyzdys įkvepia


Print

Skambina man bičiulis iš Anykščių. Ar tiesa, klausia, kad Kovo 11-ąją įvyks gėjų paradas, kad Vilniaus savivaldybė jiems leidusi tą dieną išeiti į gatves? Negirdėjau, sakau, tokių kalbų, bet manau – tai tikra nesąmonė, neįmanomas dalykas, kvailas pokštas.

Kažkas norėjo tau infarktą įtaisyti: matyt, žino, kaip tu reaguotum į tokį pasityčiojimą iš šios mums brangios dienos. Galiu lažintis iš kiek nori, sakau, Lietuva dar nėra tiek sugadinta, kad Nepriklausomybės paskelbimo dieną marširuotų linksmieji vyrukai (pavadinau juos kitaip, juk niekas negirdi, privatus pokalbis, jeigu kas ir pasiklauso, tai tik specialiosios tarnybos, o jos neišsiduos ir nepatrauks atsakomybėn dėl tokio menkniekio). Gal ir taip, bet tu vis dėlto pasidomėk – nebūna ugnies be dūmų, nenusileidžia bičiulis, tu ten arčiau savivaldybės, kasdien važinėji Konstitucijos prospektu, gal ką sužinosi. 

Ir aš pasidomėjau. Ir vos negavau infarkto. Galvos neguldau, bet toks leidimas tiems linksmiems vyrukams, sako, duotas. Tautininkai, sako, negavo leidimo, nes, esą, per vėlai paprašė, o tie galės džiaugtis mūsų iškovota laisve, viešai bučiuosis ir glebesčiuosis Kovo 11-ąją. Tiesa, mano informatorius įspėjo, kad tą leidimą Artūras Zuokas dar gali panaikinti, svarsto, ką daryti, bijo sunkiai prognozuojamų pasekmių. Lietuvoje juk dar daug fašistų, ką žinai, kaip jie reaguos.

Aš vis dėlto netikiu mano informatoriaus versija, buvau ir pasilieku pesimistas: Lietuva dar tokia tamsi ir juoda, kad pripažįsta tik tradicinę šeimą, kad jai dar šiek tiek rūpi ir lietuviai, jų kalba ir papročiai, ne tik lenkų tautinė mažuma. Tiesa, mums brangių švenčių išvakarėse arba per pačias šventes jau rengiami abejotini koncertai, visokios siaubo, meilės dienos – ir nutylim, suvirškinam, nieko blogo tame nematydami. Nedaug trūksta iki tikros demokratijos, tas tiesa: tada jau minėtos atgyvenos (tauta, kalba, papročiai) Lietuvai nerūpės,  tada linksmieji vyrukai žygiuos Vilniaus gatvėmis ne tik Kovo 11-ąją, o gražuolės jiems po kojom (pasak Dolskio ar Donskio?) gėles mes. Šįmet to dar nebus, man taip atrodo. Gal niekada nebus, nes… 

                                                ——————————-

blogą pavyzdį Lietuvai rodo Vengrija. Kaip ir 1956-ųjų pavasarį. Vengrai nepabijojo savo Konstitucijoje į pirmą vietą iškelti šeimą ir tautą. O mes? Intelektualas Vytautas Rubavičius galvoja “apie varganą lietuvių politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų sukurtą tekstą – strategiją “Lietuva 2030”, ne tik mums, lietuviams, bet ir pasauliui rodančią, kokia apgailėtina yra mūsų politinė vaizduotė ir strateginis mąstymas. Bijomės net savovios lietuvybės. Ką jau kalbėti apie jos stiprinimą”.

Vengrų pavyzdys įkvepia. Gal ne tik Lietuva, bet ir Vakarų Europos tautos supras, jau suprato, kas dedasi “demokratiniame pasaulyje”. Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas rašo: “Maždaug septintajame dešimtmetyje ES įvyko vidinis maištas. Liberalai išlindo kaip žiurkės ir užėmė aukštas pozicijas ES valdyme. Jie turi savo metodus, kaip iš lėto, atsargiai užimti pasaulėžiūrines teritorijas, žmonių sąmonę. Pradeda nuo vyrų ir moterų lygių teisių, paskui plečiasi toliau ir giliau, skleisdami toleranciją nuodėmei bei ydai ir nepastebimai prieina sveiku protu nesuvokiamo priešiškumo šeimai, religijai ir dorai. Tada išlenda į viešumą savo iškrypėliškais paradais. O dabar jie jau pereina prie įstatymų leidybos ir represinių priemonių. Pavyzdžiui, Vokietijoje, dabar į kalėjimą už tokius pažeidimus, kaip homoseksualų pavadinimas pederastu, pakliūva daugiau žmonių, nei vadinamojoje demokratinėje Vokietijoje sėdėjo už pasipriešinimą komunistiniam režimui” (respublika.lt).

Džiaugiuosi, kad ir Lietuvos Seime dar yra parlamentarų, drįstančių paremti vengrus, ketinančius kurti tautinę valstybę, bandančius pažaboti bankus, teismus. Puolimas didžiulis, kaip 1956-aisiais. Beveik tos pačios jėgos ir puola. 

                                                ———————————

Mūsų Temidė, kiek žinau, irgi yra ne vieną nubaudusi už raidę “p”. Gražulį, Uoką šiek tiek patampė už atlapų ir paleido. Mūsų Temidė turi rimtesnių reikalų. Pavyzdžiui, kaip išsukti nuo atsakomybė Tarybų Lietuvos prezidento Justo Paleckio anūką, žūtbūt bandantį Sausio 13-osios aukas priskirti sąjūdistams.  Ir jai neblogai sekasi. Mūsų Temidė labai stengiasi, kad garsiąją Kedžio bylą gaubtų kuo tirštesnė migla, apsiribodama tik mažametės mergaitės skubotu perdavimu motinai. Aukščiausi Temidės tarnai nepaliauja piktintis, kodėl globėja jos nesuriša ir klykiančios neatveda arba neatneša į policiją, o sako – ateikite ir pasiimkite, aš netrukdysiu. Ne, tu pati atnešk, mes norime, kad mūsų rankos būtų švarios. Mes nenorime vaiko traumuoti, tu traumuok.

Bet jie nesipiktina, kad metų metais nevykdomas teismo sprendimas nuimti lenkiškus gatvių užrašus, nugriauti Preiloje ir kitur Neringoje neteisėtai pastatytus statinius, paežerių tvoras, akivaizdžiausiai vilkinama V.Uspaskicho byla… Na ir kas! Mums reikia tik mažametės mergaitės, mums tai svarbiausia! Na, dar labai svarbu, kad Seimo nariai nekritikuotų teismų, ypač Konstitucinio teismo, kad, gink, Dieve, neturėtume prisiekusiųjų arba tarėjų teismų, kad lietuvoje klestėtų ne demokratija, o teismokratija. Mūsų teisėjai tokie skystabalauzdžiai, kad į menkiausią pastabėlę reaguoja klyksmu: jūs darote mums spaudimą!

Tačiau kai kuriais atvejais jokio visuomenės spaudimo jie nepaiso. Galėčiau lažintis: nei Kęstutis Masiulis, nei A.Barysas, nei visa Sausio 13-osios brolija nesugebės paspausti tiek, kad Paleckiukas būtų pasodintas. Nepasodinsime ir V.Uspaskicho (nebent į A.Kubiliaus kėdę). O Kedžio dukrelę ar atiduosime? Jeigu ne Prezidentė, skubotas Kėdainių teismo sprendimas jau būtų įgyvendintas.

Tiesa, mūsų teisėsauga turi ir nuopelnų: Medininkų žudynių byloje iki gyvos galvos nuteisė pirmą pasitaikiusį omonininką, visai nekreipdama dėmesio į advokato Arūno Marcinkevičiaus kaip reta kvalifikuotą, neatremiamais argumentais paremtą gynybą. Europos žmogaus teisių teisme laukia dar vienas gėdingas pralaimėjimas ir papildomos išlaidos iš mūsų, mokesčių mokėtojų, o ne iš nekvalifikuotų arba angažuotų teisėjų, kišenės. Prie neabejotinų nuopelnų priskirtina ir Vytauto Pociūno byla, ir Šarūno Paberaliaus, ir Gatajevų – visų teismokratijos nuopelnų nesuskaičiuoti. 

Tačiau vengrų pavyzdys įkvepia, skatina nenusiminti. Šį kartą jie gal ir pralaimės, kaip 1956-aisiais. Bet argi tai buvo pralaimėjimas! 

Nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2012.01.21         


Prisijunkite prie diskusijos