Vietoj įžangos


Print

Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO Rusijos žvalgybos veikla mūsų šalyje dar labiau sustiprėjo. Tai neturėtų stebinti. Keista būtų, jeigu per naujas šios organizacijos nares Rusija nesistengtų įtakoti Europos sąjungos sprendimų ar prasiskverbti į karinės – politinės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos struktūras. Nereikėtų pamiršti, kad NATO yra ne tik karinė, bet būtent karinė – politinė organizacija, ir nors kai kuriose veiklos srityse, pavyzdžiui, kovoje su terorizmu, Rusija ir NATO stengiasi veikti išvien, politinė Rytų ir Vakarų priešprieša išlieka. Šios priešpriešos egzistavimo fakto neneigia nei Rusija, nei Vakarai.

Lietuvoje kaip buferinėje valstybėje tokios priešpriešos išvengti neįmanoma. Akivaizdžiausiai ji pasireiškia keičiantis valdžioms, o ypač sustiprėja prieš kiekvienus Seimo rinkimus. Bet ar gali būti kitaip? Juk būtent nuo to, kokios jėgos ateis į valdžią, priklauso ir šalies ekonominė politika, ir politinė orientacija, o tai reiškia, kad ir nacionalinis saugumas bei stabilumas. Lietuvos politinės orientacijos klausimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti išspręstas. Tam tikrų vertybinių nuostatų deklaravimas visai nereiškia, kad šiomis nuostatomis vadovaujamasi realiame gyvenime. Netgi atvirkščiai: silpna pilietinė visuomenė, o tiksliau – tik tokios visuomenės užuomazgos, valstybę nuolat krečiantys didesni ar mažesni politiniai skandalai, neregėto masto korupcija tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, ir visa tai nesiliaujančių Rusijos pastangų destabilizuoti Lietuvos politinę situaciją fone, verčia manyti, kad šis valstybinės politinės orientacijos klausimas ateityje iškils vėl ir vėl. Valstybės vyrų ir moterų kalbos apie ekonomikos augimą ir saugų šalies piliečių būvį bei tie lozungai, skelbiami iš visų tribūnų, skamba disonansu šalyje vykstantiems procesams. Kritinė demografinė padėtis, emigracija, kurią, sprendžiant pagal jos mastą, tiksliau būtų vadinti evakuacija, geriausiai atspindi realią situaciją. Ne be reikalo jau ir pačiame aukščiausiame lygyje pradedama kalbėti apie po užsienius beišsivaikščiojančią Lietuvą.
Suprantama, kad Rusija, realizuodama amžinus savo interesus Baltijos valstybėse, o tuo pačiu ir Lietuvoje, tiesiog negali nepasinaudoti tokia palankia situacija. Kad tai nėra vien tušti žodžiai ar niekuo nepagrįstos prielaidos, galima įsitikinti prisiminus netolimą Lietuvos praeitį.

Atsigręžkime į 1940 metus. Štai Rusijos žvalgybos generolas Pavel Sudoplatov, 1938-aisiais paskirtas GUGB NKVD 5-ojo skyriaus (žvalgyba) viršininku ir vadovavęs užsienio žvalgybai iki pat 1953 metų, kai buvo areštuotas, savo memuaruose „Raznyje dni tainoj voiny i diplomatiji“ konstatuoja: 1940 m. Baltijos šalių Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija tapo galima po to, kai Rusijos žvalgyba šiose šalyse įvykdė daugiapakopę žvalgybinę operaciją. Rusijos karinės pajėgos, rašo P.Sudoplatov, į Baltijos šalis įžengė taikiai, nesulaukdamos jokio ginkluoto pasipriešinimo, tai yra specialių tarpvalstybinių susitarimų pagrindu. Būtent šį faktą jis įvardija kaip didžiausią Rusijos žvalgybos laimėjimą, ir su tokiu vertinimu sunku nesutikti. Analizuodamas šį skaudų visoms trims Baltijos valstybėms klausimą, generolas P.Sudoplatov nesistengia nieko teisinti ar smerkti, jis, kaip tikras profesionalas, tiesiog stengiasi blaiviai vertinti tuomet susiklosčiusią situaciją. Žinoma, jis tai daro savaip, į minėtus įvykius, kaip ir dera tikram čekistui, žvelgia iš imperinių pozicijų. Tai neturėtų stebinti, juk iki pat mirties P.Sudoplatov save laikė čekistu ir tikru Rusijos patriotu. Pavyzdžiui, šis generolas iš esmės nesutinka, kad Baltijos šalys buvo okupuotos, jis tai linkęs vadinti prisijungimu, kuris tapo galimas dėl teisingos Sovietų Sąjungos užsienio politikos ir efektyvios žvalgybinės veiklos. Lietuvos žmonės žino, koks tai buvo „prisijungimas“, kaip buvo klastojami „laisvų“ rinkimų rezultatai ir panašiai. Tačiau teisinį įvertinimą palikę teisininkams, o istorinės tiesos pagrindimą istorikams, norėtume atkreipti dėmesį į tą faktą, kad nė viena valstybė, formuodama tiek savo užsienio politikos, tiek kitus prioritetus, neapsiėjo, neapsieina ir ateityje neapsies be žvalgybinės informacijos.

Čia reikia pripažinti, kad 1940 m. Rusijos žvalgyba tikrai puikiai susidorojo su jai keliamais uždaviniais, ir nors įvairių istorikų, analizuojančių slaptųjų tarnybų veiklą, teigimu, Baltijos šalių, o ypač Lietuvos, kontržvalgyba veikė gana efektyviai, Rusijos invazijai į šias šalis kelio užkirsti visgi nepavyko. Kyla klausimas, kodėl tai įvyko, o atsakymas iš tikrųjų nėra jau toks sudėtingas. Kalta ne vien tuometinė tarptautinė situacija ar nepalanki geopolitinė padėtis. Blogiausia, kad Baltijos šalių vyriausybės dėl įvairių priežasčių ne visada atsižvelgdavo į gaunamus žvalgybos ir kontržvalgybos duomenis, žvalgybos tarnybų prognozes ir siūlymus. Nemažą vaidmenį, žinoma, suvaidino ir pačių aukščiausių valstybės pareigūnų išdavystės.

Pavyzdžiui, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas divizijos generolas Vincas Vitkauskas iš karto po okupacijos buvo paskirtas jau sovietinės Lietuvos krašto apsaugos ministru, tuo tarpu kai didžioji dauguma sąžiningų Lietuvos karininkų buvo sušaudyti arba žuvo Sibire.

Tačiau Lietuvos slaptųjų tarnybų garbei reikia pasakyti, kad Rusijos žvalgybai į šias tarnybas nepavyko infiltruoti bent kiek svarbesnių savo agentų, galinčių ženkliau įtakoti Lietuvos saugumo departamento, Vidaus reikalų ministerijos ar Lietuvos generalinio štabo Antrojo skyriaus (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba) veiklą. Ne be reikalo prieš pat okupacijos pradžią Rusija pareikalavo, kad Lietuva pati susidorotų su savo šalies patriotais vidaus reikalų ministeriu brigados generolu Kaziu Skuču ir saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu. Tai, kas įvyko po to, yra nenuplaunama Lietuvos politikų gėda.

Ar šiandieniniai Lietuvos politikai padarė reikiamas išvadas? Objektyviai vertinant laikotarpį po nepriklausomybės paskelbimo 1990-ųjų kovo 11-ąją, darytina išvada, kad istorijos pamokos Lietuvai nuėjo veltui, tuo tarpu šias pamokas labai gerai išmoko Rusija.

Ką besakytum, o Rusijos žvalgyba yra viena didžiausių ir profesionaliausių pasaulio žvalgybų. Šiuo klausimu sutaria bene visi rimti specialistai, analizuojantys žvalgybos tarnybų veiklą įvairiose pasaulio šalyse. Vienas pagrindinių slaptųjų tarnybų analitikų prof. Christopher Andrew savo knygoje „Mitrochino archyvas“, cituodamas KGB agentą Didžiojoje Britanijoje G.Blake, rašo, kad „… tik Sovietų Sąjungos žvalgyba taikos metu turėjo užsienio šalyse „nelegalius rezidentus“. Šias tradicijas tęsia ir Rusijos SVR (Služba vniešnej razvedki)“.

Nelegalus rezidentas arba nelegalas – tai vienos valstybės pilietis, žvalgybos agentas, pasiųstas į kitą šalį neplanuojant jo grįžimo atgal į tėvynę. Demokratinėse šalyse tokio aklo ir beprasmiško savo piliečių pasiaukojimo valstybė nereikalauja, tačiau tik ne Rusija. Šioje šalyje santykiai tarp valstybės ir piliečio nustatyti vadovaujantis kitais kriterijais nei Vakarų demokratijose, o, įvertinus istorines ir geopolitines realijas, būtų naivu tikėtis, kad valstybė, savo piliečių atžvilgiu praktikuojanti tokio pobūdžio santykius, gerbtų kitų, pavyzdžiui, kaimyninių valstybių piliečių teisę į apsisprendimo laisvę.

Nors Lietuvai tapus NATO ir ES nare karinė Lietuvos okupacija beveik neįmanoma, tačiau ekonominės ir politinės priklausomybės nuo didžiosios kaimynės grėsmė mūsų valstybei yra daugiau nei reali. Galima net neabejoti, kad Rusija, nuo pat 1990-ųjų į savo glėbį besistengianti susigrąžinti Lietuvą, ir ateityje nemano atsisakyti šių savo ketinimų. Tiesiog neįtikėtina, kad Rusijos žvalgyba iš aukščiausių savo šalies politikų nebūtų gavusi nurodymo veikti šia kryptimi, o kad toks nurodymas tikrai buvo gautas, galima įsitikinti išanalizavus konkrečius Lietuvos gyvenimo įvykius bei su šiais įvykiais susijusius faktus ir aplinkybes.

Tokios valstybės kaip Rusija savo tikslams pasiekti visada numato ne vieną, o keletą variantų, ir tuos variantus įgyvendina lygiagrečiai, nuosekliai, vieną po kito, priklausomai nuo susidariusios situacijos.

Ką reiškia vien tik Viktor Uspaskich vadovaujamos politinės jėgos atėjimas į valdžią!? Kažin ar be Rusijos specialiųjų tarnybų pagalbos šis verslininkas, o dabar jau ir politinis veikėjas, būtų galėjęs susikrauti tokį gausų kapitalą ir suburti tokią galingą politinę jėgą. Galų gale jeigu Rusijos žvalgyba atsisakytų galimybių per esančią valdžioje V.Uspaskich organizaciją įtakoti Lietuvos, o tuo pačiu  ir Europos Sąjungos politiką, tai prieštarautų tiek pačiai Rusijos žvalgybos prigimčiai, tiek ir Rusijos valstybinei politikai.

Egzistuoja įvairūs žvalgybinės informacijos rinkimo būdai. Tačiau visų šalių žvalgybų specialistai sutaria, kad per 80 proc. visos žvalgybinės informacijos gali būti gaunama iš atvirų informacijos šaltinių – žiniasklaidos. Žinoma, iš žiniasklaidos gauta informacija dar turi būti deramai apdorojama. Bet tokių analitinių išvadų pagrindu jau įmanoma prognozuoti valstybės ekonominio, mokslinio – techninio ir politinio vystymosi raidą, numatyti galimybes daryti įtaką ekonominiams ir politiniams procesams šalyje, modeliuoti bei įgyvendinti konkrečias poveikio priemones, tikslui pasiekti parenkant pačius efektyviausius metodus bei būdus.

Kuo laisviau valstybėje veikia kitos šalies žvalgyba, tuo lengviau ji gali įtakoti toje valstybėje vykstančius procesus. Būtent dėl šios priežasties Rusijos žvalgyba, norėdama įgyvendinti savo planus Lietuvoje, pirmiausia ir siekia užsitikrinti kuo didesnę laisvę savo veiksmams. Kišimasis į svetimos šalies gyvenimą tuo didesnis, kuo mažiau apie jį žinoma jėgoms, privalančioms jį neutralizuoti (omenyje turima šnipinėjamos valstybės kontržvalgyba). Todėl Rusijos šnipams labai svarbu kuo sumaniau ir išradingiau slėpti savo priešišką veiklą. Kitaip tariant, Rusijos šnipai stengiasi taip įtakoti mūsų žvalgybos tarnybų veiklą, kad pastarosios būtų nepajėgios įgyvendinti Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatyme joms nustatytų tikslų: aprūpinti nacionalinį saugumą užtikrinančias valstybės institucijas žvalgybos informacija, nustatyti, mažinti bei šalinti nacionaliniam saugumui iš užsienio kylančias grėsmes, rizikos faktorius ir t. t.

Būtent apie tokias problemas ir bus kalbama šioje dviejų dalių knygoje. Pirmojoje dalyje į žvalgybų intrigas Lietuvoje žvelgiama karinėmis temomis rašančio žurnalisto Gintaro Visocko, antrojoje – buvusio karinės žvalgybos ir kontržvalgybos departamento darbuotojo Kęstučio Kaminsko akimis.


Prisijunkite prie diskusijos