Viktoras ir vėl šokdina lietuvius – metas ruoštis krizei


Print

Bet kuriuo atveju krizės neišvengiamos, tačiau yra krizės ir yra ekonominės duobės, kuriose gali prasiskelti galvą.

Todėl normalus žmogus, kartą patekęs į tokią duobę, daugiau niekada į ją nebepaklius. O Lietuva taikosi trečią kartą trinktelėti į dugną.

Tik labai keista, kad tai vyksta mūsų šalyje, kurioje tiek daug protingų žmonių. Nes jei didelė dalis visuomenės nemato, kur slenkame, tai ar sunku Lietuvos šviesuomenei sudrausminti Viktorą ir jo partnerius, kad nustotų piliečius vilioti šokiais ties bedugne?

Visuomenė truputėlį atitrūko nuo realybės

Jei norite išgirsti ką nors teigiamo, mes galime jus nudžiuginti. Jei ruošiatės rašyti sveikinimo atviruką prezidentei ar premjerui, pats metas juos pasveikinti su triuškinančia pergale. Tiek metų buvo žadama įveikti visuomenę kamuojančius reiškinius, tokius kaip korupcija ar oligarchija, ir staiga paaiškėjo, kad kova baigta. Taip sprendžiame iš mūsų redakcijos užsakytos apklausos. Nė vienas pilietis, atsakydamas į klausimą, kas jam kelia daugiausia nerimo laukiant 2015-ųjų, nepareiškė, kad korupcija, politikų populizmas ar oligarchija.

Todėl reikia konstatuoti, kad arba prezidentė su premjeru šį blogį sutriuškino, arba visuomenę kažkas taip išgąsdino, kad oligarchų ir korumpuotų struktūrų vaizdas naujo siaubo fone atrodo labai blankiai. Ir, beje, tai, kas išgąsdino Lietuvos visuomenę, nėra Rusijos agresija Ukrainoje ar prasidėjęs karas. Šie įvykiai daugiausia nerimo teikia tik 18,7 proc. gyventojų. Daug didesnė visuomenės dalis (31,3 proc.) jaudinasi dėl to, ar ekonomika bus stabili, koks bus minimalus atlyginimas ir gyvenimo lygis. Tačiau didžiausias skaičius piliečių (43,7 proc.) baisiausiai jaudinosi dėl euro įvedimo.

Taigi galima teigti, kad lietuviai labiausiai jaudinasi dėl to, kas juos turėtų raminti. Juk 2008 m. pasaulinė ekonominė krizė smogė Lietuvai ypač skaudžiai, kaip neatsakingos finansų ir mokesčių politikos padarinys. Deja, užuot augančios ekonomikos pajamomis taisius sistemą ir likvidavus problemas, silpninančias Lietuvos ekonomiką ir mažinančias jos augimo potencialą, per populistų ir oligarchų organizuotą gyvenimo šventę daugiausia energijos buvo demonstruojama taškant pinigus į kairę ir į dešinę. Ir ne tik dėl augančios ekonomikos generuojamų didesnių biudžeto įplaukų, bet ir dėl naujų valstybės skolų.

Nuo šio vaizdo (augančių pašalpų, išmokų ir lengvatų) didelei daliai piliečių visai susisuko protas ir jie tik reikalavo: „Dar, dar…“ O populizmu pasinaudoję gudresni politikai ir verslininkai taškymosi finansiniais ištekliais etapą išnaudojo prasiskolinusiems naivuoliams sėkmingai išparduodami butus, įsisavindami biudžeto milijardus, fiksuodami pelnus ir už žandų užsikišdami dar po vieną kitą papildomą gamyklą. Todėl krizę stambiausieji pasitiko gerai pasiruošę, tačiau didelė dalis visuomenės nuo pašalpų ir išmokų olimpo krito į ekonomikos dugną, kartais net jį pramušė ir iš Lietuvos orbitos išlėkė į Didžiąją Britaniją ar Norvegiją.

Taigi, prisimenant netolimą praeitį belieka stebėtis, kad žvelgiant į 2015 m. Lietuvos piliečiams daugiausia nerimo teikė euras, kuris turėtų pažaboti neatsakingos finansų politikos galimybes, tačiau piliečių visiškai nejaudina tokie milžinišką žalą, bent jau praeityje, jiems patiems padarę reiškiniai kaip populizmas, oligarchija ir korupcija. Na, nebent iš tiesų dabar viskas yra kitaip.

Propagandą prieš eurą skleidė Rubliniai

Tačiau ar šis laikotarpis kuo nors skiriasi nuo prieškrizinių 2007-ųjų? Juk esminės problemos, susijusios su mokesčių aplinka ar pensijų sistema, taip ir liko nepakitusios. Kaip ir prieš krizę, nors ekonomika ir biudžeto pajamos auga, tačiau auga ir biudžeto bei „Sodros“ skolos. Pinigus pravalgome ir jokių sisteminių reformų nevykdome. Netgi netaisome sistemos tose srityse, kuriose tai atrodo kaip tyčiojimasis iš sveiko proto.

Be to, ir toliau pinigus nukreipiame ne į tas sritis, kurios taisytų sistemą ir mažintų joje egzistuojančias ydas, o atvirkščiai – populistinių jėgų pageidavimu nukreipiame juos ten, kur teigiama įtaka labai abejotina. O labiausiai nerimaujame dėl euro, nors jo įvedimas – vienas veiksnių, leidžiančių priešintis populizmui ir vykdyti atsakingesnę finansų politiką.

Bet būkime objektyvūs – juk nerimas dėl euro susijęs ne vien su lietuvio genetika ar populistais, bet ir su geopolitiniais interesais, kurie Lietuvoje dažnai pasireiškia kaip įvairios propagandos kampanijos. Beje, bent jau euro atžvilgiu kolegos iš komercinių televizijų elgėsi daugmaž padoriai ir per daug neužsižaidė su nuolatiniais gąsdinimais.

Tačiau darbštieji interneto komentuotojai, kuriuos redakcijoje pravardžiuojame Rubliniais, dirbo išsijuosę. Dažniausiai aktyviems interneto naudotojams stengėsi įteigti, kad euras Lietuvos žmones nuskurdins. Kai kurie jų bandymai buvo iš tiesų įspūdingi, nes buvo paremti tiesiog idiotiška logika – deja, sprendžiant iš žmonių reakcijos, dalis piliečių jais patikėjo.

Man neišdildomą įspūdį paliko teiginys, kuris buvo kartojamas nuolat: „Europoje viskas daug brangiau, todėl litus į eurus reikia keisti santykiu vienas ir vienas, nes tik taip bus teisinga, žmonės nebus apgauti ir nuskurdinti.“ Atrodytų, kas gali patikėti tokia nesąmone. Deja, net idiotiškiausios populistinės nesąmonės randa pasekėjų, nes jos paremtos didelės dalies žmonių įgimtu noru patikėti jų interesus atitinkančiomis nuostatomis. Keista tik tai, kad nors labai dažnai buvo akcentuojama, jog euro nereikia, nes mes, lietuviai, ir be Europos priežiūros sugebėsime savo finansus valdyti tvarkingai, tačiau bent jau tuo Lietuvos piliečiai nepatikėjo. Taigi, dar turime savikritikos, leidžiančios bent jau prisipažinti, kad populizmui esame visiškai neatsparūs, o jėgų pasipriešinti jo įtakai ar keisti jo deformuotą aplinką – ne.

Lietuviams Pasaulio bankas – ne autoritetas

Jau aštuonerius metus mūsų redakcija kartoja, kad didžiausia sisteminė Lietuvos problema – per didelis darbo jėgos ir per mažas kapitalo apmokestinimas. Ir tai nėra vien principų demonstravimas. Kiekvienas, bent kiek suvokiantis ekonomikos procesus, puikiausiai supranta, kad kuo labiau apmokestinama darbo jėga, tuo stipriau ribojamas jos potencialas, todėl tai turi įtakos tiek darbo vietų skaičiui, tiek norui mokėti mokesčius, tiek pasitikėjimui savo valstybe. Krizės metais šią mokesčių sistemos ydą, kaip viena pagrindinių spręstinų problemų, įvardijo ir Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas bei Europos Komisija. Na, ir kas? Ar mums Pasaulio bankas yra autoritetas, kuris gali priversti keisti ydingą mokesčių sistemą? Aišku, kad ne.

Mažindami darbo jėgos apmokestinimą, bent jau gaunantiesiems mažiausias pajamas, ir taip mažindami šešėlį, sustiprintume mažesnių įmonių galimybes konkuruoti ir samdyti darbuotojus bei padidintume pasitikėjimą Lietuvos valstybe. Tačiau užuot tai darę mes išsijuosę didiname minimalų darbo užmokestį ir išsaugome jam taikomus milžiniškus mokesčius.

Taigi, užuot sprendę esminę didelių mokesčių problemą, mes ją modifikuojame, papuošiame viską dar labiau komplikuojančiu Viktoro Uspaskicho įkurtos partijos rūpinimusi. Nes kai po Naujųjų metų paprastas regioninis darbininkas vokelyje gaus tą pačią pinigų sumą, kaip ir prieš pakeliant minimalų atlyginimą, jo pyktis bus nukreiptas į Lietuvos valstybę, o Viktoras jo širdyje užims garbingiausią vietą. Ir Viktoras tai puikiausiai supranta, kaip ir tai, kad, esant dabartiniam labai dideliam darbo jėgos apmokestinimui, minimalaus atlyginimo didinimas visų pirma tenkina stambiojo kapitalo interesus, nes dažniausiai jis gali mokėti kiek didesnius atlyginimus nei smulkusis verslas, todėl toks didinimas nemažinant mokesčių ne tik skatina šešėlį, bet ir nežymiai, tačiau vis tiek prisideda prie darbo rinkos pokyčių stambiojo kapitalo naudai.

Bet, aišku, kam gali būti blogai, jei taip veikdama rinką politinė partija laimi rinkėjų simpatijų? Juk šis pokytis, kaip sakoma, valstybės nesugriaus. O jei tokių „smulkmenų“ mokesčių sistemoje yra dešimtys? Jei visos jos neigiamai veikia Lietuvos ekonomikos potencialą ir skatina tam tikrų visuomenės grupių nepasitikėjimą valstybe?                       

Vaikams – centai, specialistams – špyga

Svarbiausia, ką šioje situacijoje visiems reikėtų suvokti, yra tai, kad jei leidžiame pinigus panaudoti populistinių partijų reitingams kelti (nors ir nedaug, bet neigiamai veikiant ekonomikos funkcionavimą), tai pinigų nelieka toms problemoms, kurios tiesiog gyvybiškai svarbios, spręsti.

Mūsų redakcija nuolat akcentuoja, kad rūpinimasis lietuvių tautos išlikimu negali apsiriboti įstatymais, apibrėžiančiais, su kuo miegodamas esi šeima, o su kuo – ne. Nes gal tai ir labai svarbu, tačiau daug svarbiau jaunoms šeimoms suteikti ekonominį pamatą, kuris leistų joms jaustis saugiau. Tačiau iš pradžių bent jau reikėtų nesityčioti iš dirbančių ir vaikus auginančių žmonių, o kartu ir iš Lietuvos.

Internatuose augantiems vaikams išlaikyti skiriami tūkstančiai, pašalpų gavėjams, auginantiems vaikus, – keli šimtai litų, o dirbantiems žmonėms gimus vaikui mokesčiai sumažėja 30 litų per mėnesį. Tikriausiai žiurkėną išlaikyti brangiau, tačiau esant vienam didžiausių atlyginimo apmokestinimų visoje Europoje bent kiek juntamai sumažinti mokesčius dirbantiems tėvams gimus vaikui mes negalime, nes tam niekada neturėjome ir neturėsime pinigų. Todėl nebeturėtume stebėtis, kodėl, iš politinių partijų sklindant nuolatiniam rūpinimuisi Lietuvos šeimomis, gimstamumu ir mūsų tautos išlikimu, sėkmingai išmirsime.

Mūsų mokesčių sistemoje yra kelios dešimtys neigiamai Lietuvos ekonominį potencialą, valstybės ir net tautos išlikimą veikiančių ydų. Visų į vieną straipsnį nesukiši, todėl paminėsiu tik dar vieną pavyzdį. Jis ir vėl chrestomatinis. Kaip ir vaikų atveju, politikai deklaruoja milžinišką rūpinimąsi aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiais specialistais, tačiau tuo pat metu nė nesirengia keisti mokesčių sistemos, šiuos žmones tiesiogine to žodžio prasme apvaginėjančios. Šiandien dirbantiesiems pagal darbo sutartį „Sodros“ mokesčio įmokų lubų nėra, o išmokų lubos įvestos. Todėl už dalį sumokėtų pinigų ateityje į pensiją išėjęs specialistas iš „Sodros“ gaus daugybę špygų.

Šiandien ši situacija dar neturi labai didelės neigiamos įtakos, išskyrus tai, kad tie žmonės, kurie turėtų padėti kurti Lietuvos ateitį, kiekvieną mėnesį apvagiami ir tai tikriausiai nedidina jų lojalumo savo valstybei. Tačiau ilgainiui taip įdomiai funkcionuojantys mokesčiai, be jokios abejonės, ribos Lietuvos galimybes pritraukti aukščiausio lygio specialistų ar juos išlaikyti. Nors visi politikai tai puikiausiai supranta, kaip ir tai, kad apvaginėti žmones negražu, pakeisti šios situacijos ir vėl negalime. Nes norint nustoti apvaginėti žmones, kurie turėtų tapti pagrindiniu mūsų valstybės gerovės varikliu, reikia rasti kuo kompensuoti tą pinigų sumą, kurios neteks „Sodra“, kai nustos vogti, o tam, kaip visi suprantame, pinigų nėra ir nenumatoma.

V. Uspaskichas konstruoja tobulą mechanizmą

Žmonės į daugelį procesų žiūri labai paviršutiniškai, dažniausiai vertina juos per savo asmeninius interesus, kuriuos suvokia labai siaurame laiko ir erdvės kontekste. Todėl jais manipuliuoti labai paprasta. Ar kada susimąstėte, kokio pagrindinio tikslo šiandien gali siekti V. Uspaskichas ir jo sąjungininkai, kurie, pasitelkę Lietuvos žiniasklaidą, gąsdina piliečius Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalu? Juk terminalui pakenkti jau nebegali – jis jau stovi. Nors atsakymas į šį klausimą akivaizdus, Lietuvos žiniasklaidoje jo nerasite, nes juk būtų keista, jei didelei daliai žiniasklaidos dalyvaujant propagandiniuose išpuoliuose staiga atsirastų tokių žiniasklaidos priemonių, kurios taip dažnai, kaip pirmosios skleidžia melą, informuotų visuomenę, kad tai melas, skirtas ne tik jų mąstymui, bet ir sprendimams paveikti.

Gąsdinimas, ypač jei organizuojamas kokybiškai, yra labai galingas ginklas. Lietuvos istorijoje jis jau buvo panaudotas ne vieną kartą. Buvo gąsdinama skandinavų koncerno investicijomis į Lietuvos „Telekomą“, „Chevron“ investicijomis į skalūnų žvalgybą. Tiek šiais, tiek ir SGD terminalo atveju gąsdinimu pasiekiama nemažai tikslų.

Tikriausiai pats mažiausias, bet gana malonus tikslas – visuomenei įteigti, kad Vakarai ne mažiau supuvę nei Rytai, o gal ir dar labiau. Nes, kaip jau tapo tradicija, dažniausiai gąsdinama procesais, susijusiais su Vakarų bendrovėmis. Kiek didesnė ir dar malonesnė įtaka būna provakarietiškų partijų reitingams, nes nuolat kartojant, jog procesas vyksta, nes kažkas tikrai pavogė šimtą milijonų, tik labai stiprių nervų žmonės gali nepalūžti ir nepasiduoti pavydo ar pykčio priepuoliui.

O svarbiausias tikslas pasiekiamas tada, jei, sėkmingai įtikinus žmones, kad kažkas iš jų pavogė labai daug, pavyksta transformuoti jų vertybes. Todėl tie, kurie dar vakar tikėjo Lietuva ir tuo, kad svarbiausia yra jos nepriklausomybė ir kad reikia stengtis ją stiprinti, staiga suvokia, kad svarbiausia – nebeleisti SGD terminalo vagims ir visokiems Vakarų pakalikams toliau vogti žmonių, tai yra jo, pinigus. Kad mokėti mokesčius, kurie išvagiami, yra kvaila, o nieko negauti iš valdžios – dar kvailiau.

Tuo labiau kad yra tokių didvyrių kaip V. Uspaskichas, kurie žmonėms nuolat ką nors siūlo. Jam geriems žmonėms negaila ne tik valdžios postų, bet ir, pavyzdžiui, padidinti minimalų atlyginimą. Ir jis nekelia visokių nesąmoningų klausimų, ar tai geriausias sprendimas, ar nebus neigiamo poveikio, ar nevertėtų pinigus nukreipti kitur. Jam tiesiog negaila, ir tiek. O baisiausia, kad būtent šiam puikiam žmogui visi tie vagys ir trukdo. Bijo, kad jis išdalys paprastiems žmonėms ir nebeliks ko vogti.

Taigi, gąsdinimas tam tikrais projektais, stengiantis užkoduoti rinkėjo smegenyse, kad jis yra apvogtas, kad tai didžiausia neteisybė ir kad jis turi atkeršyti, yra tikslingas visuomenės valdymo instrumentas. Jis leidžia suformuoti į tam tikras vertybes orientuotą elektoratą. Sisteminė įtaka mokesčių ir finansų sistemai čia labai naudinga. Nes jei išsaugai ir papildomai skatini priimti sprendimus, kurie trukdo realizuoti ekonominį valstybės bei konkretaus piliečio potencialą, tai didina visuomenės nepasitenkinimą, nepasitikėjimą savo valstybe ir skurdą, o tai ir vėl padeda verbuoti šalininkus. Ką jau kalbėti apie tai, kad neatsakingas lėšų išdalijimas tik dar labiau sustiprina ekonomikos alinimo efektą ir palengvina nuskriaustųjų viliojimą į populistinių partijų glėbį.

Tad ar turėtume stebėtis, kad, remiantis šių metų spalio duomenimis, didžiausia Lietuvos partija pagal narių skaičių yra V. Uspaskicho įkurta Darbo partija – ji turi 23 tūkst. narių. O didžiausioje dešiniojoje partijoje Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, kuri nuolat pritaria vakarietiškai Lietuvos orientacijai, tėra 14,2 tūkst. narių.

Kodėl elitas nesipriešina V. Uspaskichui?

Visų pirma, jei V. Uspaskichui ir kitiems veikėjams neigiamai veikiant Lietuvos ekonominę sistemą ateityje mūsų ir vėl lauks didelė krizė, ne visi nukentės vienodai. Dalis verslininkų, kad ir iš nekilnojamojo turto sektoriaus, laiku supratę, kur Lietuvą veda pataikavimas destrukciniam populizmui, 2005–2008 m. statydami butus ir biurus bei laiku juos pardavę uždirbo labai daug, o prasidėjus krizei įsigijo atpigusio, bet labai perspektyvaus turto. Taigi ne visiems krizės yra blogis.

Tuo labiau kad jei deformuojant mokesčių aplinką ilgainiui mažėja vidutinis atlyginimas, kuris net ir Estijoje beveik 50 proc. didesnis, tai ypač naudinga eksportuotojams, nes kuo pigesnė darbo jėga – tuo didesnis pelnas.

O iš ko gyventų dalis Lietuvos žiniasklaidos, jei staiga nebebūtų propagandinių užsakymų? Arba kaip galima tikėtis, kad įspūdingai didelė dalis Lietuvos verslo elito, užaugusio Rusijos rinkoje ar padedant draugiškai kaimynei, staiga imtų kaišioti pagalius populistams, kurie mažina Vakarų struktūrų įtaką, o atėję į valdžią pinigus dažniausiai išdalija būtent tiems verslams, kurių plėtra didina Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos rinkos?

O ką jau kalbėti apie tuos verslininkus, kurių labai daug ir kurie stengiasi užsidirbti ar dėl kitų priežasčių padėti Rusijai išlaikyti Lietuvą priklausomą nuo jos energetikos. Juk Rusija už tai pasiryžusi dosniai atsidėkoti. Ir kai matai visą verslo elito masę, kuri pasiryžusi bent jau Viktorui netrukdyti, o jei ką – ir padėti, nebekyla klausimų ir dėl menininkų ar estrados dainininkų bei jų pilietiškumo, kuris pasireiškia įvairiomis formomis, tik ne trukdymu populistams šiame straipsnyje įvardytu mechanizmu valdyti Lietuvos visuomenę ir daryti įtaką Lietuvos valstybei.

Beje, gal verta paminėti dar vieną grupę, kuriai V. Uspaskicho dalyvavimas Lietuvos politikoje taip pat labai tinka. Tai nomenklatūrinės ir oligarchinės struktūros, kurios į savo įtakos lauką yra įtraukusios vieną ar kelias Lietuvos ekonomikos sritis, todėl jose procesai vyksta taip, kad būtų naudingi joms, bet ne visuomenei. Šioms struktūroms puikiai tinka tos problemos, kurias sukelia Viktoras ir panašūs veikėjai, nes kai demokratinės jėgos priverstos kautis su populistinėmis struktūromis, nomenklatūra ir kiti oligarchai gali ramiai kaupti kapitalą.

Taigi, nėra nė vienos valstybės, kuriai įtaką darytų tik viena jėga, siekianti primesti sau naudingą valstybės funkcionavimo architektūrą. Tačiau yra dominuojančių jėgų, ir nuo to, kuri įgyja lemiamą įtaką, priklauso tos šalies ateitis. Todėl ir šiandien yra daugybė teigiamai Lietuvą veikiančių veiksnių. Tai Europos Sąjungos milijardai, kuriuos įsisavinsime, Vakarų bendrovės, kurios pastaruoju metu dažnai investuoja į Lietuvą ir kuria gerai mokamas darbo vietas, tai mūsų emigrantai, kurie vien šiais metais perves 5 mlrd. litų, ir dar SGD terminalas, kuris ne tik padės mažinti Rusijos įtaką, bet ir privers „Gazprom“ ir ateityje mažinti dujų kainas.

Tačiau visa tai mus pasiekia iš Vakarų. O mes Lietuvoje išgyvename dėl pasaulio ekonomikos, kurios augimas ateinančius porą metų spartės, o Europos Sąjunga nusiteikusi dar daugiau investuoti, kad nepatirtų nuosmukio, o tai ir vėl turėtų džiuginti. Ir dar jaudinomės dėl euro, kuris mažins populistų galimybes neigiamai veikti Lietuvos gyvenimą. Ir visiškai nesijaudiname, jei populistai su Kremliaus statistais bei oligarchais ir toliau Lietuvoje stengsis apsaugoti bei stiprinti veiksnius, kurie mažina mūsų ekonomikos gyvybingumą. Ir ne kūrybinis ir visuomenės gerovę didinantis potencialas, o ekonominį potencialą mažinantys ir valstybės parceliavimo dvasią skatinantys veiksniai bus svarbiausi.

Taigi, ruoškimės šokiui su vilkais ir kitai krizei, kuri mus ištiks tikrai ne 2015 metais. Tačiau kai ištiks, būtų gerai, jei bent trečią kartą būtume pasiruošę po mažą pagalvėlę ir netrenktume galvos į dugną. Juokingiausia, kad jau dabar įsivaizduoju, kaip per kitą krizę, kuri mus ištiks, bus sekama pasaka apie tai, kaip vis dėlto Vakarai mus apgavo, nors Viktoras ir jo draugai taip stengėsi mus išgelbėti.

Nuotraukoje: Eduardas Eigirdas, žurnalo “VALSTYBĖ” redaktorius.

Informacijos šaltinis – žurnalas VALSTYBĖ (www.valstybe.eu)

2015.01.19; 03:58

XXX

Citatos iš straipsnio

Populistinių ir su Rusija siejamų partijų ilgalaikė sėkmė priklauso ne tik nuo to, kaip sėkmingai sugebama gąsdinti Vakarų bendrovėmis, bet ir nuo to, ką jos sugeba nuveikti būdamos valdžioje. Visų pirma biudžeto ir Europos Sąjungos lėšos nukreipiamos į tuos sektorius, kurie susiję su Rusija, ir taip didinama verslo priklausomybė nuo Rusijos rinkos. Taip pat konstruojama tokia mokesčių ir investicinė aplinka, kad ji būtų ne tokia patraukli Vakarų bendrovėms, besiorientuojančioms į aukštesnę pridėtinę vertę. Išsaugomas ir didinamas potencialas tų verslų, kurie orientuojasi į pigią darbo jėgą. Skurdesnė visuomenė pratinama prie minties, kad jos gerovės pamatas – ne sistemos tobulinimas ir investicinės aplinkos gerinimas, o valdžios gerumas. Taip siekiama suformuoti elektoratą, kuris orientuotųsi į valstybės lėšų parceliavimą, o ne į bendro potencialo didinimą.

——-

Jei būnant valdžioje šias užduotis pavyksta įgyvendinti gana sėkmingai, atsakingos partijos patenka į valdžią, kai ekonomika nustekenta, o mokesčių sistema deformuota, tačiau jai reformuoti lėšų nėra, o nepopuliarių sprendimų priimti neįmanoma, nes prie valdžios išlaidų pripratinta visuomenė laukia, kol ši ką nors duos. Ir visa tai vyksta verslo aplinkoje, kurioje aktyviausiai veikia tie, kurie įklimpo į pelno generavimą kartu su Rusija. Taigi greitai gerinti gyvenimo neįmanoma, o bet koks bandymas pakeisti sukonstruotą mechanizmą gali baigtis propagandine gąsdinimo kampanija, kuri leistų populistams ir vėl grįžti į valdžią.

——-

Didžiausias pavojus žvelgiant į kitus metus yra tas, kad didelė dalis skaitytojų, kaip ir po daugybės mūsų straipsnių, nustebę paklaus, o tai ką dabar daryti. Ir nieko nedarys. O gal vertėtų padaryti tai, apie ką rašome nuolat, ką rekomenduoja visos autoritetingos pasaulinės organizacijos ir ką pagaliau suprato ir Seimui pasiūlė Liberalų sąjūdis? Imti ir sumažinti mokesčius dirbantiems žmonėms. Ir sutarti, kad šiems mokesčiams mažinti, ypač tiems žmonėms, kurie augina vaikus, kaip ir gynybai finansuoti, turi būti skirta didžiausia ekonomikos augimo generuojamų pajamų dalis. 


Prisijunkite prie diskusijos