Vilių Bražėną išlydint…


Print

Kai rugsėjo 10 dieną atsisveikindamas su Vilium Bražėnu spaudžiau jo ranką, nesitikėjau, kad matau jį paskutinį kartą.

To nesitikėjo ir Romualdas Ozolas, su kuriuo Vilius Bražėnas įdomiai ir prasmingai kalbėjo apie Lietuvos problemas nūdienos pasaulyje. Tikriausiai tai buvo paskutinis filmavimo kamera užfiksuotas jo pokalbis.

Išėjo žmogus, atėjęs iš XX amžiaus pradžios, gyvenęs “Po 12 vėliavų: tarp tironijos ir laisvės”, savo gyvenimą atidavęs Tėvynei Lietuvai, visomis išgalėmis siekęs atremti bandymus ją silpninti ir sunaikinti “kosmopolitinėmis girnomis globalizmo maltuvėje”, lietuvius vadinęs didvyriais ir didmoterėmis, deimantinės tautos vaikais, tautos, šitiek amžių atlaikiusios milžinišką spaudimą iš visų pusių!

Šią liūdną atsisveikinimo su Vilium Bražėnu dieną aš noriu prisiminti jį žvalų ir stiprų dvasia, per Lietuvą nešantį tikėjimą ir viltį, raginantį mylėti savo Tėvynę ir neverkšlenti, o dirbti, siekti teisingumo ir gėrio, kad išliktumėm, kad būtumėm verti partizanų, karių savanorių, Tautos Didvyrių ir Didmoterių. Mačiau aš jį Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Pasvalio, Utenos salėse ir aikštėse, mokyklose… Ir visur jis buvo nepakartojamas, jaunatviškai žavus, nenuolaidus plaukiantiems pasroviui, kategoriškas likiminiuose dalykuose, toli matantis.

laidotuves_2 

                                                  ———————————- 

Kaip visada, moksleiviai labai šiltai sutiko žymų Lietuvos ir išeivijos visuomenės veikėją, Vyčio Kryžiaus kavalierių, nepriklausomos Lietuvos karininką, skautininką, operos solistą, rašytoją, publicistą Vilių Bražėną. “Kas sykį girdėjo kalbant Vilių Bražėną – neužmirš. Ir norės dar sykį jo pasiklausyti. Nes Vilius Bražėnas – tribūnas, pakeliantis kiekvieną auditoriją ir abejingu nepaliekantis nė vieno žmogaus. Kur slypi Viliaus Bražėno galios? Matau du ryškiausius jo talento bruožus: žinojimą, ką nori pasakyti, ir išmanymą, kaip tai pasakyti. Ką oratorius Meistras nori pasakyti, žinoma, priklauso ir nuo auditorijos, kuriai kalba ar rašo. Tačiau kad ir kokia ji būtų, Oratorius visada kalba apie lietuvių tautą šiuolaikiniame dramatizmo kupiname pasaulyje. Tautos likimas yra svarbiausias jo rūpestis…” – “Aušros” gimnazijai įteiktame lankstinuke, kur surašyti visi V.Bražėno nuopelnai Lietuvai, rašo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas.

laidotuves_3

Ir šįkart Oratorius buvo ištikimas sau: sielojosi, kad turime daug inteligentų, bet jų veikla – nepakankama, jie neatlieka savo paskirties, išskyrus mokytojus, kurie verti visokeriopos pagarbos. Jūs jau dabar turite atlikti pareigą Tėvynei Lietuvai, – kreipdamasis į mokyklos salėje sėdinčius moksleivius kalbėjo V.Bražėnas. – Neleiskite niekinti savo tautos, kiekvienas būkite saulute ir tamsumas šalinkite! Kai giedame V.Kudirkos sukurtą himną – sau įsakymus giedame: privalome būti nesavanaudiški, dori, teisingi, vieningi… Būkime varpeliai. Neterškime, ir neleiskime teršti lietuvių kalbos svetimybėmis. Neleiskime pakeisti Lietuvos istorijos. Nėra tarpukario Lietuvos, nėra pokario Lietuvos, yra viena Lietuva.

laidotuves_4

                                           ——————————————

Ar reikia Lietuvą gražinti? Lietuva labai graži. Daug pasaulio mačiau, daug kur buvau, todėl, patikėkite, žinau, ką sakau: šalies, gražesnės už Lietuvą, pasaulyje nėra. Tai ne mano žodžiai, šitaip kalbėjo dešimtą dešimtį Lietuvą garbinantis publicistas, politologas, kelių knygų autorius Vilius Bražėnas. Kaip visada – emocingas, šmaikštus, sąmojingas. Gal pabijojęs būti neteisingai suprastas, jis vis dėlto neužmiršo pasakyti, kad Lietuvoje gražinti yra ką. Nemokame be butelio bendrauti, linksmintis. Dažnai piktinamės dėl pasitaikančių negerovių, bet patys nė piršto nepajudiname, kad jų nebūtų. Kaip tikras džentelmenas, jis labai gyrė moteris, kurias jis gerbiąs už darbštumą. Moterys darbštesnės už vyrus. Jeigu nori ką sužinoti, kvieskis vyrą, jeigu nori ką padaryti, kvieskis moterį. Reikia pagaliau sustabdyti Lietuvos teršimą, reikia eiti į mokyklas. Lietuvą pagražinti pirmiausia reikia dvasiškai; lietuviams trūksta patriotiškumo. Iš Suginčių kilęs Vilius Bražėnas nemažai priekaištavo inteligentijai, intelektualams, kurie, kaip kokie vištgaidžiai – nei gieda, nei kiaušinius deda.

laidotuves_5

                                         ———————————————–               

Ameriką jis apkeliavo ne vieną kartą, ne kaip turistas, o kaip kovotojas su komunizmu. Jo klausėsi, jam plojo milijonai amerikiečių. Iš jo, erudito, puikaus oratoriaus, jie galbūt pirmą kartą išgirdo apie pavergtą Lietuvą ir komunizmo jai padarytus nusikaltimus…V.Bražėnas Vakarų intelektualams būdingos klaidos nepadarė, jis matė tai, ko anie nematė arba nenorėjo matyti, nors didžiulės blogybės “pirmojoje pasaulyje socialistinėje valstybėje” badyte badė akis. Apie tai byloja ne tik V.Bražėno propagandinė veikla įvairiose valstijose gyvu žodžiu, taip pat ir Amerikos žiniasklaidoje, bet ir jo knygos – “Sąmokslas prieš žmoniją”, “Nauja pasaulio santvarka”, “Po dvylika vėliavų: tarp tironijos ir laisvės”…Sugrįžęs į Lietuvą pranašu jis tapo partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams, sąjūdininkams, stovėjusiems “Baltijos kelyje”… Bet ne televizijoms, ne verslu tapusiai žiniasklaidai, kuriai jis tiesiog neegzistuoja. Okupantus išvijo vieni, o laisvą Lietuvą valdo kiti, kuriems V.Bražėno patriotizmas, liberalizmo, kosmopolitizmo neigimas nepriimtinas…Lietuvos galingųjų ignoruojamas, jis kalba, rašo apie Tėvynei gresiančius kosmopolitizmo pavojus, ragina burtis, demaskuoti globalistų užmačias, nes, “nežiūrint daugelio blogų ženklų ir patriotų amerikiečių ir kitų valstybių laisvę branginančių šviesuolių įspėjimo, dauguma, net apsišvietusių ir mokslo laipsniais užtarnautai apsisagsčiusių intelektualų pasirinko pilietinį miegą, vietoje pilietinės pareigos”.

laidotuves_6

                                             ——————————————

Ne kartą esu girdėjęs V. Bražėną kalbant žmonėms, todėl šįkart žiūrėjau ne į jį, o į mokinių veidus ir džiaugiausi: abejingų, nuobodžiaujančių nebuvo. Mergaitės jį tiesiog įsimylėjo, renginio pabaigoje apspito tarsi kokį gražuolį artistą. Beje, jaunystėje jis tikrai buvo gražuolis, dainavo operoje „Sevilijos kirpėjas“, dar ir dabar labai prašomas užstalėje kartais užtraukia kokią populiarią ariją iš Donicečio operos „Meilės eliksyras“. Esu matęs ir girdėjęs V. Bražėną, kalbantį tūkstantinėse auditorijose Amerikos visuomenei, diskutuojantį su Maskvos politologais Amerikos valstijų televizijose tais gūdžiais laikais, kai mūsų tėvynė dar buvo pavergta, kai kilome į Atgimimą. Amerikos visuomenei tada jis padėjo geriau suprasti bolševizmo esmę, jo siekius užkariauti visą pasaulį, taip prisidėdamas ir prie mūsų Pergalės, kurios dvidešimtmetį nūnai švenčiame. Mačiau V. Bražėną Amerikoje, bet tik… jo televizoriaus ekrane, iš vaizdo įrašų, užfiksavusių jį dar tvirtą, aistringą, minios nebijantį oratorių. Ir šiandien jis toks pat, gal tik fizinio tvirtumo kiek mažiau – juk prabėgo keli dešimtmečiai.  

laidotuves_7

Tai ką vis dėlto V. Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 metais „Chicago Tribune“, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas.

laidotuves_8

Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta! Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes deimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, kalbėjo V. Bražėnas.

laidotuves_9

                                   ————————————

Prie upės skamba pagoniška melodija, piliakalnio papėdėje iš garsiakalbio sklinda nuostabiosios Veronikos Povilonienės balsas, o garbusis Vilius Bražėnas pasakoja:

„Pasitaiko neįmanomų dalykų. Štai aš kažkada buvau nuklydęs toli nuo tėvynės. Tada atrodė neįmanoma iš arti pamatyti šį piliakalnį, šią pilį. Ir štai aš stoviu čia šitoj nuostabioj draugijoj, šalia pilies bokšto… Sesės ir broliai, kažkada neįmanomas dalykas – Lietuvos nepriklausomybė – užtruko ilgiau, bet atėjo daug greičiau, negu tikėjomės. Už tai dėkokime didvyriams, dėkokime Viešpačiui, kuris leido įvykti stebuklui. Žmonių rankomis, žnonių krauju, ašaromis pasiekta nepriklausomybė.

laidotuves_10

Kažkada kuoruose degė laužai, įspėdami kaimynines pilis apie artėjantį priešą. Šiandien dega laužai, kurie primena, kad kova nebaigta, nes yra tautos, tikėjimo, tautos garbės  priešų.  Šiandien svarbiausia kovoti už tautos gyvybę. Į ją kėsinamasi ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Ir Lietuvoje kelia galvą kosmopolitai. Turime habilituotų runkelių, kurie niekina mūsų istoriją. Norėčiau paraginti būsimuosius ir esamuosius inžinierius: sukonstruokite ir pastatykite kosminį laivą, susodinkite į jį visus kosmopolitus ir išsiųskite juos į jų tėvynę Kosmosą.

Šiandien, kai stoviu prie šio laužo, patikėkite, man dreba širdis. Kaip girdėjome iš mūsų didžiojo poeto, ugnis mus vienija. Tegul ji mus vienija ne snauduliui, o darbui, veiklai. Veikime kiekviename būrelyje, kiekviename miestelyje, tegul liepsnoja tautos didybės aukuro laužai, tegul pakyla tautos dvasia. Po kiekvieno renginio būkime pasiryžę vykdyti, tęsti žuvusiųjų didvyrių darbus. Atlikime savo pareigą tėvynei. Vienas Amerikos dvasininkas ragino: „dirbk, tarsi viskas priklausytų nuo tavęs, ir melskis, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo“.

Vytauto Visocko nuotraukose: antiglobalistas, antikomunistas, publicistas Vilius BRAŽĖNAS.

2010.10.06


Prisijunkite prie diskusijos