Vinco Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių


Print

„Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas.[…] Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sutvėrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[2]– rašo Albertas Zalatorius.  

Vincas Krėvė lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus  kūrėjas. Jis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė labai raiškius herojiškus, žavinčius atgimstančią tautą, personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Giliai pažinęs Oriento kultūras, savo 1913 m. išspausdintoje  apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria įstabią poetišką erotinę sceną.

Nuo studijų laikų ir visą gyvenimą rašo filosofinę apysaką  Biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurią išleidžia  gyvendamas Amerikoje. Galėtų kilti kausimas: kas XX a. pradžioje kūrė erotines scenas Lietuvoje ar Europoje, vėl gi, niekas tuo metu nedrįso kurti ir Biblijos tematika? Todėl žvelgiant iš dabarties į jo kūrybingą asmenybę, galima teigti, kad politika Krėvei galėjo būti kaip liūnas.  

Man artimas Alberto Zalatoriaus Krėvės charakterio apibudinimas, kad aukščiausioji Krėvės vertybė yra laisvė, tai „maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi (šiomis vertybėmis persmelkta visa rašytojo kūryba – V.T.). Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių.“[3] Gal dėl to, bręstant Rusijos imperijoje revoliuciniams įvykiams, jis neliko nuošalyje, o susiejo savo politinę veiklą su Socialistų revoliucionierių (eserų) partija, kurios atstovu 1917 m. spalio 29 d. buvo išrinktas į Baku miesto Tarybą ir susikūrus Azerbaidžiano Demokratinei Respublikai tapo Baku  Tarybos sekretoriumi, o 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos konsulu Azerbaidžiane.  

Čia pravartu pažvelgti, kas buvo ta eserų partija, tai – narodnikų (liaudininkų) ir socializmo idėjų derinys. 1905 m. programa numatė panaikinti monarchiją ir Rusiją paskelbti federacine demokratine respublika, suteikti pilietines teises ir laisves, socializuoti žemę ir kt. (anuomet šios idėjos galėjo sudominti Krėvę, nes Lietuvai tapti federacijos subjektu buvo pažangu, kai Rusijos imperijoje Lietuvos net vardo nei geografine, nei politine prasme nebuvo).  Šios partijos elektoratas buvo valstiečiai ir tarnautojai. Po 1917 m. Vasario revoliucijos tapo stipriausia Rusijos partija, sudarė daugumą Steigiamajame susirinkime, nuo 1917-ųjų liepos iki lapkričio įėjo į Laikinąją vyriausybę. Po bolševikų Spalio perversmo dalyvavo organizuojant kovą prieš bolševikų valdžią. Rusijos valdžioje įsitvirtinę bolševikai 1922 m. birželyje keturiolika pagrindinių eserų  veikėjų sušaudė, o vėliau represavo likusius.  

Lietuvoje jų idėjos darė įtaką kai kuriems inteligentams. Idėjiškai artima buvo 1917 m. Petrograde įsteigta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP). Ši partija ilgą laiką, 1919-1926 m., kartu su Lietuvos krikščionių demokratų partija (toliau LKDP) sudarė koaliciją ir valdė Lietuvos respubliką.  

Krėvė – rašytojas neoromantikas, studijavęs lyginamąją kalbotyrą, sanskritologiją, pažinęs senovės Indijos ir Persijos kultūras, parašęs dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, grynai orientalistinį romaną „Pratjekabuda“ bei išleidęs „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, Lietuvos valstietiškiems  skaitytojams kėlė pagarbų pasididžiavimą, ugdė jų savigarbą ir lietuvišką savimonę. Krėvė, giliai pažinęs senąsias Rytų kultūras ir radęs jose bendrumų su lietuvių kultūra bei istorija, tapo kažkuo artimas Jono Basanavičiaus idėjoms, jo moksliniams tyrimams. Rašytojo mokytojas etnologijos moksluose Kijevo ir Lvovo universitetuose buvo prof. M. S. Gruševskis, turėjęs didžiulę įtaką jo idėjų, pasaulėžiūros susiformavimui. „Jų gyvenime daug paralelių: abu buvo eserai, masonai, indoeuropeistai, etnologai, kraštiečiai, abu tarybiniais metais tapo akademikais ir jokiose politinėse situacijose jiems neteko nusileisti iš mokslo elito viršūnių“[4] – rašo  Laima Kastanauskaitė. Galima teigti, kad Krėvė dar studijuodamas Kijeve, jau tapo savotišku tautininku, jo credo – didinga senosios Lietuvos istorija vėliau romantiškai pavaizduota dramose ir padavimuose.  

Rašytojas, sukūręs herojiškus personažus Šarūną, Skirgailą, kurių tikslas tarnauti Lietuvai („Šarūne“ tauta idiliškai gyvenusi  mažomis gentimis turėjo per kraują ir ašaras pereiti į vieningą ir didelę valstybę, o „Skirgailoje“ tauta patenka į pasaulėžiūros kryžkelę – senoji tikyba, kaip miela ji bebūtų, nebegali apsaugoti žūtbūtinėse grumtynėse valstybės), degė panašiomis idėjomis: atkurti vieningą, stiprią, su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda Lietuvą.  

Krėvės sukurti personažai ir idėjos visu dramatiškumu prieš jį iškilo tikrovėje, kai 1920 m. gegužę grįžo į Lietuvą, kada vyko Nepriklausomybės karai prieš Rusijos bolševikus, o spalio – lapkričio mėn. ir Lenkijos gen. Liucjano Želigovskio karių siautėjimai, kurie baigėsi pusės Lietuvos – Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto – šis pavadinimas primestas okupantų, todėl nevartotinas) užgrobimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau LDK) atkūrimo idėjos ir jos sostinės, Vilniaus sugrąžinimas Lietuvai buvo svarbiausia „Šarūno“ kūrėjo politinė vizija, gal dėl to Krėvė priklausė Mykolo Riomerio įkurtai masonų ložei „Lietuva“, kurios tikslai buvo tie patys. Čia ir išaiškėja išvada, kad tautos vienybės idėja ir didelės Lietuvos valstybės vizija buvo svarbiausia  priežastis, rašytojui dalyvauti politikoje ir susieti save su Tautos pažangos partija (toliau TPP) ir tautininkų ideologija.  

Reikia pastebėti, kad 1920 m. sausio 16 d. Santarvės šalys panaikino Sovietų Rusijos blokadą, o vasario 2 d. Estija bei vasario 12 d. D. Britanija su Rusija pasirašė Taikos sutartis. Ir tik mūsų diplomatams reikalaujant (ir tuomet Lietuvos vyriausybės apgailėtinai vėlavo) koalicinė Vyriausybė vadovaujama Kazio Griniaus (LSLDP atstovo) pradėjo derybas su Sovietų Rusija dėl Taikos sutarties, kurią pasirašė 1920 m. liepos 12 d.. Buvęs suverenas – Rusijos imperija, tapusi Sovietų Rusija, apibrėžė Lietuvos  sienas  lietuvių etnografinėse ribose su Vilniumi, Gardino ir Lydos sritimis, tačiau bolševikai  Vilnių ir šias sritis išlaikė iki rugpjūčio 27 d., o pasitraukė tik tada kai buvo lenkų sumušti prie Vyslos, aišku padedant ir Lietuvos kariams, kurie dar anksčiau Raudonąją armiją sulaikė prie Alytaus. Po bolševikų armijos sutriuškinimo, Lenkija, įgavusi sparnus, ir toliau dėjo pastangas prisijungti Lietuvą, o viduramžiškų idėjų vedama (didelė ir stipri Žečpospolita yra geras skydas nuo Rytų barbarų) šias lenkų užmačias kurstė ir palaikė Prancūzija.  

Neilgai trukus, po 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų  Taikos sutarties su Lenkija pasirašymo, stebint Santarvės šalių kariniams atstovams, jau spalio 8 d. gen. Želigovskio lenkų kariuomenė slapta perėjo šia sutartimi numatytą  demarkacinę liniją ir 9 d. okupavo Vilnių. Lapkričio mėnesį Lietuvos kariuomenė ties Širvintomis ir Giedraičiais sutriuškinusi Želigovskio armiją, ėmė veržtis toliau siekdama išvaduoti Vilnių ir jo kraštą, tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolės  komisijos pirmininkas pareikalavo nutraukti puolimą ir Lietuvos politinė valdžia – Kazio Griniaus vyriausybė pakluso. Tai buvo mūsų politikų klaida užtraukusi Lietuvai istorinę nelaimę ir pusės valstybės teritorijos netektį. Juk analogiška Karinės kontrolės komisijos pirmininko nota, Želigovskiui užėmus Vilnių, buvo pareikšta ir Lenkijai, tačiau ji nepakluso ir toliau puolė Lietuvą ir jokių jai sankcijų nebuvo taikyta, o net priešingai – Antantės valstybės ir toliau tenkino ir palaikė jos imperinę politiką. Toks Griniaus Vyriausybės nuolankumas, kai vyksta karas tarp buvusių vieno istorinio likimo sesių, kai su Sovietų Rusija Antantės ir naujai susikūrusios šalys jau buvo pasirašę Taikos sutartis, dabar atrodo išdavikiškai. Juolab stebina Vyriausybės neryžtingumas, kai dar 1919-08-28 buvo susekti ir suimti 435 POW[5], Lenkijos slaptos organizacijos, turėjusios tikslą ginklu nuversti Lietuvos Vyriausybę, nariai, kurių teismas kaip tik prasidėjo 1920 m. gruodžio 15 d. Žodžiu, Lenkija siekė pavergti Lietuvą iš išorės ir vidaus, o Lietuvos Vyriausybė, pabūgusi karinės komisijos reikalavimo nežygiuoti į Vilnių, neatsiėmė savo teritorijos, kuri pripažinta Lietuvai  ne tik Suvalkų sutartimi (1920), bet ir pagal paskutinę, suverenių valstybių, Lietuvos DK ir Lenkijos, Liublino unijos sutartį (1569). Akivaizdu, kad Vyriausybės paklusnus atsisakymas susigrąžinti sostinę Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją sukėlė kariuomenės ir šaulių sluoksniuose nepasitenkinimą.  

Humanitaras vadovauja karinei organizacijai  

1919 m. susikūrė Lietuvos šaulių sąjunga – pusiau politinė visuomeninė-karinė organizacija, apjungusi atskirus partizanų ir savigynos būrius. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas bajoras Vladas Pūtvis-Putvinskis, gerai žinojęs riteriškų organizacijų esmę, tradicijas. Šauliai – atgimusios tautos naujieji riteriai, dvasios aristokratai. Šauliai skelbėsi esą tautos laisvės gynėjai, bet kartu pripažino, kad jie siekiantys naujos tautiškumo kokybės, naujos savasties. Jie vienodai vertino katalikybę ir pagonybę. Todėl kairiosios ir krikščioniškosios partijos (po Steigiamojo Seimo rinkimų ir iki 1926 m. gruodžio valdžiusios Lietuvą) į šaulius žiūrėjo nepatikliai. Kaip Pūtvis-Putvinskis yra pastebėjęs, kad šauliškumas yra pasaulinis reiškinys, labai senas, turintis savo organizaciją, istoriją, kultūrą ir yra slaptas bei savanoriškas.  

Tai štai, 1922 m. liepą LŠS Centro valdybos pirmininku išrenkamas humanitaras Vincas Krėvė.  

Gali kilti klausimas: kodėl pusiau politinei visuomeninei-karinei organizacijai vadovaus rašytojas ir dar mažai susidūręs su paskutiniais įvykiais Lietuvoje bei iki 1920 m. negyvenęs tėvynėje? LŠS įkūrėjas Putvinskis, burdamas lietuvių bajorų ir valstiečių luomus, bandė miestus ir kaimus užkrėsti riteriškumo, karžygiškumo dvasia ir prikelti buvusią LDK. Panašios idėjos ir sukurti didvyriški herojai veikė  Krėvės dramose ir padavimuose: rašytojas išaukštino kunigaikščius, karžygius, kurie vertybe laikė šlovę, įgyjamą kare, tarnaujant valstybei, valdovui – tai bajoriškosios kultūros požymiai. Populiaraus rašytojo idėjos buvo artimos karių ir šaulių sluoksniuose, kurie jautė nusivylimą neryžtinga kairiųjų ir krikščionių demokratų Vyriausybe, susigrąžinant Vilnių po Želigovskio sutriuškinimo. Krėvė, jau 1921 m. rudenį dalyvaudamas mitinguose, spaudoje, kritiškai pasisakė Lenkijos grobuoniškų veiksmų atžvilgiu, akivaizdu, kad tai turėjo įtakos išrenkant jį LŠS pirmininku.  

Vincui Krėvei vadovaujant LŠS tapo dar populiaresnė, o tam  pasitarnavo Šaulių sąjungos vaidmuo rengiant ir dalyvaujant Klaipėdos sukilime. Apie tai buvo išsamiai aprašyta,[6] todėl dabar apsiribosiu tik kai kuriais faktais, bylojančiais apie Krėvės charakterį. 1922 m. lapkričio 20 d. slaptame Vyriausybės posėdyje, sprendžiant Klaipėdos sukilimo klausimą buvo nutarta, kad „jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai […] (LŠS vadovybė – V.T) gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […] Vyriausybė kol kas negalinti Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis [..]“[7] Pasitarime  Krašto apsaugos ministras Balys Sližys Krėvei išrėžė, kad jis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“ ir „jo sugalvota avantiūra“  pasibaigs nieku. Po tokių sprendimų kitokio būdo žmogus būtų apsiraminęs ir sėdėjęs pirmininko kėdėje, juolab, kad tai buvo tik visuomeninės pareigos, bet ne Krėvė, „Šarūno“ ir „Skirgailos“ autorius. Matome, kad jam Lietuvos interesai buvo svarbiausi – šaulių pirmininkas visą atsakomybę prisiėmė sau ir pradėjo organizacinius Klaipėdos išvadavimo žygius. Jam iškilo klausimas: kas, kokios valstybės ginklais ir politiniu palaikymu galėtų  paremti  šį žygį? Kilo gana išmintinga, atitinkanti geopolitinę situaciją, idėja, kad Klaipėdos reikalu galėtų padėti Santarvės valstybių nuskriaustoji Vokietija.  Slaptose derybose su Vokietijos kariuomenės vadu Krėvei lengvatinėmis sąlygomis pavyko gauti ginkluotę, slapta atgabenti į Kauną ir apginkluoti šaulius bei savanorius. Kaip žinome, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo sėkmingai išvaduotas iš prancūzų karinės administracijos. Taigi, galime teigti, kad Vincas Krėvė ne dėl asmeninių ambicijų tapo  Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, bet veikė tik dėl Lietuvos valstybės interesų, juolab, gerai žinodamas, kad nepavykus sukilimui bus nuteistas.  

Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių

Krėvė žinojo visuomenės ir kariuomenės bei šaulių sluoksniuose sklindantį nepasitenkinimą Griniaus vyriausybės  nuolankia Lenkijai ir Antantei vykdoma politika. 1921 m. ši Vyriausybė Briuselyje vedė derybas, pagal Belgijos ministro Pauliaus Hymanso projektą, dėl federacijos sudarymo su Lenkija. Visuomenė šioms deryboms priešinosi, rengdama Kaune mitingus (1921 spalio mitinge dalyvavo ir kalbėjo Krėvė) ir Griniaus vyriausybė 1922 m. vasarį buvo priversta atsistatydinti.  

Krėvė su Smetona ir Voldemaru puoselėjo planus rengti, analogišką Klaipėdai, sukilimą Vilniuje ir susigrąžinti Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę su Lydos ir Gardino sritimis. Pasisekęs žygis dėl Klaipėdos dar labiau uždegė Šaulių sąjungos pirmininką veikti. LŠS vadovas Krėvė, siekdamas šio tikslo, tikėjosi pagalbos iš Sovietų Rusijos, todėl kartu su Tautos pažangiečių bendražygiais vedė derybas su šios šalies ambasada. 1923 m. balandžio 2 d. Kaune vyko mitingas, smerkiantis Ambasadorių konferencijos Vilniaus pripažinimą Lenkijai. Mitingo dalyviams sustojus prie LŠS būstinės, šios vadovybė šūkiu: „Tas kelias – kovos kelias“[8] nurodė Vilniaus susigrąžinimo būdą.  

„Dar 1923 m. pradžioje Smetona, Voldemaras, Krėvė apsisprendė rengti perversmą ir pagalbos 1923 m. vasario pradžioje kreipėsi į SSSR pasiuntinį, […] kad SSSR sulaikytų Lenkiją, neleistų jai pulti Lietuvos perversmo metu ir po jo.“ – rašo istorikas Zenonas Butkus. Krėvė, norėdamas, kad SSSR paremtų Lietuvą išvaduojant Vilnių, „siūlė sovietų pasiuntiniui I.Lorencui užmegzti slaptus ryšius tarp Lietuvos ir SSSR karinių organizacijų. […] Smetona ir Voldemaras vis pabrėždavo, kad jie patys, turėdami savo organizaciją kariuomenėje, nuvers tuometinę krikščionių demokratų valdžią labai lengvai, iš karto.“[9] Akivaizdu, kad toks aktyvus LŠS pirmininko ir TPP vadovų veikimas išreiškė šaulių ir karinių sluoksnių nepasitenkinimą Seimų valdžios vykdoma prisitaikėliška politika, kuri buvo privedusi prie Pietryčių Lietuvos (Vilniaus krašto) netekimo. Šios nuotaikos ypač sustiprėjo po 1926 m. III Seimo rinkimų, kai valdžia perėjo tik kairiesiems ir, dėl komunistuojančių sluoksnių aktyvumo bei demonstracijų, gruodyje realiai išsiveržė kariniu perversmu.  

1923-1924 metais Krėvė aktyviai dalyvavo politikoje, rašydamas LŠS žurnale „Trimitas“ kritinius straipsnius Vyriausybės vykdomai politikai bei karštai patriotinius, skirtus šauliams ir visuomenei, lyg ruošdamas juos Vilniaus žygiui. „Trimite“ skelbti straipsniai: „Kuriuo keliu?“, nr.173; „Tėvynė pavojuje!“, nr. 175; „Gelbėkim savo tėvynę!“, nr. 176 išreiškė kitokį nei valdžios požiūrį į Lietuvos užsienio politiką, ugdė demokratiškumą ir patriotiškumą visuomenėje. Pradžioje jo vedamieji pasižymėjo emocionaliu patosu, aktyviu raginimu „remti savo valdžią sunkioje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir duoti jai moralios paspirties, atsisakyti nuo pražūtingo Antantės mums pasiūlymo – būti federacijoje su Lenkija.“[10] Kituose straipsniuose LŠS pirmininkas atskleidė lietuvių visuomenėje buvus prolenkiško nusistatymo piliečių, kurie yra „antinacionalinė jėga – mūsų kapitalistai, mūsų bankininkai, lietuviai ir žydai be skirtumo, jų vienas dievaitis, kuriam pardavė savo sielą, pinigas. Apiplėšę visą Lietuvą, prisikrovę milijonus dolerių, jie jaučia, kad jiems ankšta Lietuvoje […]. Tokia sritimi galėtų būti Lenkija, jeigu prie jos prieiti – o prieiti į ją galima tik Lietuvos nepriklausomybę pardavę […]. taigi jie ir stumia prie derybų su lenkais.“[11] Toliau Krėvė mini, kad dar yra silpno būdo lietuvių, kurie susidūrę su didžiųjų valstybių (anglų, prancūzų) diplomatų raginimais „susitaikinti ramiu būdu su lenkais“ ir tai yra įmanoma, bet tik tuomet, kai lenkai pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir atsižadės Vilniaus visiems laikams. Antibolševizmas, o dėl Lenkijos agresyvumo atsiradęs antilenkiškumas bei Antantės valstybių kritika dėl jų beatodairiško Lenkijos užmačių palaikymo, buvo esminis 1922-1924 m. „Trimite“ Krėvės politinių straipsnių tonas. Aišku, jis kaltino ir Lietuvos vyriausybę aklu patiklumu Antantės valstybėms, ragino savo politiką nukreipti į Vokietiją ir Sovietų Rusiją, kaip potencialias pagalbininkes atgaunant Vilniaus kraštą, nes „rusų pavojus – tik priešų gąsdinimas, o lenkų pavojus yra įvykęs ir realus“. Vokietija ir Sovietų Rusija oficialiomis notomis Tautų sąjungai protestavo prieš Pietryčių Lietuvos (Vilniaus krašto) pripažinimą Lenkijai. Šie straipsniai „Trimite“ sukėlė nepasitenkinimą LŠS Centro valdybos bei Seimo nariui, valstiečiui liaudininkui J. Staugaičiui, kuris 1924 m. vasario 22 d. valdybos posėdyje apkaltino Krėvę, teigdamas: ar pirmininkas turėjo teisę reikšti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią, jeigu Šaulių sąjunga subsidijuojama Krašto apsaugos ministerijos. Nors  už pirmininką  balsavo penki CV nariai, prieš – du bei trys susilaikė ir taip jo veiksmai buvo išteisinti, tačiau Krėvė įsižeidęs pareiškė, „kad mano pirmininkavimas Šaulių sąjungai nenaudingas, nes ir prieš ją, ir prieš mane leidžiama provokacinių žinių: galbūt todėl, kad esu laikomas aršiu lenkų priešu. Aš pareiškiu, kad nuo Centro Valdybos Pirmininko ir mano pareigų atsisakau. Po to, manau, niekur nebus kalbų, kad aš noriu tapti Vincu pirmu.“[12]. Apie jo pasikarščiavimą byloja A. Bružas: „paskubomis, trenkęs durimis, drauge su A.Smetona išėjo iš posėdžio, palikęs net kepurę.“[13]  

Demokratiškai išrinktų Seimų sudarytos vyriausybės nevengė naudoti diktatoriškų priemonių kai TPP vadovai juos kritikavo dėl užsienio politikos ir nenuosaikaus žemės reformos vykdymo. Per 1922–1924 metus valdžia uždarė šiuos Tautos pažangos  laikraščius: „Lietuvos balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“ ir „Vairą“.  

Galima daryti išvadą, kad anuomet susidariusi arši kova spaudoje tarp valdančios koalicijos ir opozicinės  Tautos pažangos partijos galėjo būti atsakas į Vilniaus krašto netektį ir Krėvės bei TPP vadovų ryžtą susigrąžinti šį kraštą Sovietų sąjungai padedant. Tačiau tai ir liko tik iliuzija, nes Sovietų bolševikams buvo svarbiau pasinaudojant Vilniaus konfliktu valdyti Lietuvą ir laikyti ją kaip placdarmą tolesnei ekspansijai į Vakarus bei antilenkišku barjeru, ginančiu visą Pabaltijį nuo Lenkijos agresijos.

Prabėgus dvejiems metams, 1926 m. birželio 17-19 d. vykusiame visuotiniame Šaulių sąjungos suvažiavime vėl dalyvavo Vincas Krėvė ir buvo išrinktas Centro valdybos nariu. Nors tuo metu jis jau vadovavo Lietuvos universiteto Humanitariniam fakultetui ir jo laikas buvo apribotas fakulteto organizaciniais reikalais, tačiau rašytojo sugrįžimas sietinas su kairiųjų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės susidarymu po 1926 m. gegužės III Seimo rinkimų, kuriuose tris vietas gavo ir Tautininkų sąjungos nariai: Smetona, Voldemaras ir kun. Vladas Mironas.   1926 m. Mykolo Sleževičiaus  vadovaujama vyriausybė  pasirašė su Sovietų sąjunga nepuolimo ir neutraliteto paktą, kurį  ratifikuojant Seime aktyviai palaikė tautininkai. Regis, Krėvei bendraujant su nauja Vyriausybe vėl atgijo viltis daryti žygius dėl Vilniaus susigrąžinimo (iki tol valdžioje buvusi LKDP buvo nepalanki šiai idėjai), o Šaulių sąjunga vėl turėjo būti šios idėjos  varikliu. Apie tai byloja ir tas faktas, kad 1927 m. gruodžio 17 d., jau po perversmo ir esant valdžioje jo buvusiems bendražygiams, Krėvė suvokęs, kad viltys atgauti Vilnių visiškai sužlugo, galutinai pasitraukė iš LŠS Centro valdybos nario pareigų, – „dėl žalingos Lietuvos šaulių sąjungos taktikos šiuo Vilniaus faktinio atsižadėjimo momentu“[14], nes perversmo metu bei po to buvo tikėtasi, Sovietų Sąjungai padedant, surengti Vilniuje sukilimą ir išvaduoti Lenkijos aneksuotą Pietryčių Lietuvą su Gardino ir Lydos sritimis.  

Anot Petro Vaičiūno pasakojimo[15], 1926 m. švenčiant visoje Lietuvoje Vinco Krėvės literatūrinio darbo dvidešimtmetį, o „Trimitui“ neišspausdinus kažkieno parengto apie jo kūrybą straipsnio – šis nedėmesingumas rašytoją taip įžeidė, kad jis net grąžino  Šaulių sąjungos ženklą ir medalį Krašto apsaugos ministerijai – taip Vincas Krėvė atsisveikino su šia garbinga organizacija, kuriai buvo pasišventęs ir pasiekęs  Lietuvai istorinės reikšmės rezultatą – Klaipėdos krašto išvadavimą.  

Epilogas  

Po 1926 m. III Seimo rinkimų Lietuvos vidaus politinė situacija pasikeitė. Vyriausybę sudarė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, o ryškus nuokrypis į kairę iššaukė neramumus, nes Seimas atšaukė karo padėtį ir paskelbė Amnestijos įstatymą. Jau 1926 birželį komunistuojantys sluoksniai pasirodė viešai demonstruodami ir prezidentas Kazys Grinius pakvietė raituosius husarus demonstracijai išvaikyti. Tačiau demonstracijos vyko ne tik Kaune, bet ir Panevėžyje, Šiauliuose ir  net Vilkaviškyje. Tokia būklė metė juodą šešėlį Vyriausybei ir parlamentinei sistemai. Tautininkų sąjunga buvusi mažiau ar daugiau neutrali kairiųjų ir dešiniųjų grumtynėse ėmė artėti prie krikščionių demokratų, įsisiūbavusi partinė kova ir neramumai visuomenėje subrandino sąlygas perversmui.  

Dar 1923 m. TPP triumvirato  derybose su Sovietų ambasadoriumi dėl pagalbos susigrąžinant Vilnių (apie tai sužinojome tik 1995 m., kai istorikas Zenonas Butkus ištyrė Maskvos archyvus ir viešai paskelbė)[16], Smetona, Voldemaras ir Krėvė pareiškė, kad turėdami savo organizaciją kariuomenėje mes kaipmat perversmą įvykdysime, tik jūs apsaugokite nuo Lenkijos ir padėkite išvaduoti „Vilniaus kraštą“. Taigi, tautininkų vadai, bet be Vinco Krėvės, padedant jauniems karininkams ir stebint sovietų atstovui ( perversmo metu jų ambasados sekretorius ir sovietų agentūros šefas Davidas Skalovas buvo Smetonos bute ir valdžios klausimu kalbėjosi su jo žmona S. Smetoniene),[17] 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdė perversmą, tačiau pagalbos iš Sovietų nesulaukę Vilniaus neatsiėmė. Anot Petro Klimo, „bolševikai, žinodami lietuvių jautrumą Vilniaus klausimu, meistriškai žaidė ta styga.“[18] Iš Krėvės politinės vizijos ir tikslo – išvaduoti Vilnių, tautininkai pasiliko tik šūkį: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Regis, tai ir buvo pagrindinė priežastis Krėvei nusivilti politika ir galutinai nutraukti ryšius su Tautininkų sąjunga.  

Apie Krėvės opoziciją tautininkams, perversmo būdu atsidūrusiems valdžioje, byloja 1927 m. kovo 4d. dešimties Universiteto profesorių kartu  su prof. Vincu Krėve-Mickevičiumi memorandumas Vyriausybei. Jame vėl akcentuojama Krėvės vizija, kad: „sudarę nenormališkas politinio gyvenimo sąlygas ir ardydami savo šalies ekonominį gyvenimą, mes sunkiname Vilniaus krašto atgavimą“ bei siūloma atstatyti Seimo darbą ir demokratinę sistemą, keisti Konstituciją, o prezidentą rinkti visos tautos balsavimu bei amnestuoti politinius nusikaltimus, „išskyrus tuos, kurie turėjo tikslą išduoti Lietuvą svetimai valstybei.“[19]  

Taip įžymusis rašytojas, intelektualas Vincas Krėvė išsprūdo iš politikos liūno ir atsidėjo kūrybiniam ir moksliniam darbui, tačiau tai tęsėsi tik keturiolika metų, nes jam likimas lėmė 1940 m. vėl sugrįžti į politiką ir kartu su Lietuva prasmegti  geopolitikos akivare.  

XXX

[1] Vincas Krėvė Mickevičius, Žodis Lietuvai, Chikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953, p. 186.  

[2] Zalatorius A., Keli krėvianos aspektai, Mokslas ir technika, 1998, nr. 1, p. 2.  

[3] Zalatorius A., Literatūra ir laisvė, Baltos lankos, 1998, p. 271.  

[4] Kastanauskaitė L., Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940), Vilnius, 2008, p. 243.  

[5] POW – Polska organizacija wojskowa.  

[6] Turčinavičius V., Išlieka tik kovojanti valia…, Lietuvos aidas, 2003-03-18, nr. 63, p. 12.

Turčinavičius V., Drąsiausias Lietuvos politinis ir karinis žygis, Kultūros barai, 2009, nr. 10, p. 16-21.  

[7] Krėvė V., Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 100.  

[8] Dėl ambasadorių sprendimo, Trimitas, 1923, balandžio 12 d., p. 3-4.  

[9] Butkus Z., Jei opozicija gauna paramą iš svetur…, Kultūros barai, 1995, nr. 8/9, p. 83.  

[10] V. K. [Krėvė V.] Pripažinimo kaina, Trimitas, 1922, rugpjūčio 19 d.  

[11] Politikus [Krėvė. V.] Vilniaus klausimu, LLTI RS. – F. 1-396. – L. 1.  

[12] Ten pat, l. 66.  

[13] Bružas A., Du epizodai iš V.Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos, LLTI. – F 51-556, – L. 27-28.

[14] Matusas J., Šaulių sąjungos istorija, p. 190..  

[15] Toliušis Z., Vincas Krėvė, medžiaga biografijai, 1958, p. 55.

[16] Butkus, Z., Jei opozicija gauna paramą iš svetur…, Kultūros barai, nr. 8-9, p. 80-84.

[17] Butkus Z., SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920-1940), Darbai ir dienos, nr.7(16), p. 145.

[18] Klimas P., Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991, p. 105  

[19] Lietuvos Universiteto profesorių memorandumas dabartinei vyriausybei, kopija V.Krėvės memor. muziejus. 

Nuotraukoje: straipsnio autorius Vladas Turčinavičius.

www.alkas.lt

2011.04.30


Prisijunkite prie diskusijos