Visi vampyrai bijo šviesos


Print

Gyvūnai dažnai elgiasi kaip žmonės. Ir šuo taip pat būna kai kuo panašus į mus. Kelis kartus sudraustas jis, atrodo, supranta, kaip nedera elgtis, bijo bausmės ar kitokios šeimininko nepasitenkinimo išraiškos.

Maniškis, pamatęs kieme vaikštančią vištelę užsimerkia. Jeigu, gulinčiam ant tako,  palei snukį krypuoja kokia pasipūtusi kvaiša, jis ne tik užsimerkia, jis letena prisidengia akis – tokia didelė pagunda suleisti iltis į spurdančio paukščio kaklą. Užsimerkus vištos nėra. Beje, kartais taip elgiasi ir žmonės: nepastebi, nenori matyti, ignoruoja akivaizdžius faktus, kurie yra nemalonūs, kenksmingi, pavojingi. 

Kai užsimerkia ne šuo

Kai užsimerkia valstybės tarnautojas, vadovas, politikas – nejuokinga. Socialinės bausmės, atskirties, statuso praradimo, izoliacijos baimė yra tokia pat instinktyvi kaip gyvūno, tačiau žmogaus sugebėjimas „užsimerkti“, apeiti, ignoruoti asmenines, visuomenines, valstybines problemas yra išmoktas. Jis „atidirbtas“. 

Kažkuri Rūta (dabar kiekvienas TV kanalas, atrodo, turi po Rūtą) G. Kirkilui vienoje laidoje yra išrėžusi: „Jūs vagis“! Ką į tai atsakė ekspremjeras? Nieko. Jis ir negalėjo nieko atsakyti, nes kitu atveju, būtų tekę gilintis į detales. Kodėl vagis? – sunkus tas klausimas. Įdomiausia, kad niekaip neatsiliepė ir laidoje dalyvavusi publika: atsieit, nieko čia nuostabaus, visi tai žino.

Tarkim, koks filosofas garsiai pareiškia:  „Vienintelė išeitis – keisti politinę korupcinę sistemą“. Tai visiškai nėra baisu. Nemaža dalis dabarties politikų  netgi pritartų, apgailestaudami, kad „Europos Sąjungos valstybėse niekur taip nedaroma, ir šiuo metu ne visos aplinkybės yra subrendusios“.

Tačiau paklaidžioję interneto platybėse, galėtume rasti ne vieną nepalyginamai griežtesnių kaltinimų, daug baisesnių kaltinimų-klausimų mūsų veikėjams. Baisesnių, nes klausiama asmeniškai. Štai keletas ausį rėžiančių  pastarųjų mėnesių spaudos (įskaitant internetinę) pavadinimų pavyzdžių:

Pasitvirtino blogiausios prognozės – S. Šedbaras niekšas“. Tekste rašoma: jis „visus metus melavo ir kvailino visą visuomenę patvirtindamas, kad jis yra stropus, paprastai liaudyje vadinamos – valstybinės mafijos narys“. „Šis įstatyminės valdžios parazitas uoliai saugo nusistovėjusios korumpuotos sistemos pagrindus, kuri leidžia panašiems parazitams vegetuoti“.

Priminsiu, kad  „niekšas“ yra Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto pirmininkas.
„Generalinė prokuratūra – Drąsiaus Kedžio nužudymo bendrininkė“. Tekste rašoma: yra mačiusiųjų, kaip D.Kedys buvo suimtas/pagrobtas žudynių dieną; nuotraukos rodo, kad jis buvo smarkiai sumuštas, jam sulaužyta koja, nosis, galimas daiktas buvo kankinamas. Daroma išvada – nenuneigiamas faktas, kad nešvariuose pedofilijos ir žudymų bylos vingiuose vienaip ar kitaip dalyvavo Lietuvos teisėsaugos pareigūnai, „…kurpdami savo versiją apie nesmurtinę D.Kedžio mirtį, prokurorai painiojasi savo aiškinimuose, ir prieštarauja patys sau“.

„Prezidentės deklaruojamas kursas į Lietuvos energetinę nepriklausomybę yra blefas“. Kreipimosi autoriai rašo: „Gerb. Prezidente, Jūsų deklaruojamas kursas į Lietuvos energetinę nepriklausomybę yra blefas“. … numatoma pradėti statyti nauja atominė elektrinė ne tik neužtikrins Lietuvos energetinio saugumo, bet atvirkščiai padidins priklausomybę nuo Rusijos ir Baltarusijos, nes yra neekologiška, neekonomiška, labai pavojinga ir morališkai pasenusi“.

Pažvelkime atidžiau. Gal čia kalbama ne apie Lietuvą, o apie kokią mafijos valdomą valstybę Lotynų Amerikos ar Afrikos džiunglėse (autorius neketina jokios šalies įžeisti)? Toje valstybėje pareigūnai kraunasi turtus, prokurorai gina ir juos, ir žmogžudžius, parlamente korumpuoti niekšai tvarkosi kaip namie, o aukščiausia šalies vadovybė  pro pirštus žiūri į valstybės saugumą išorės ir vidaus grėsmių akivaizdoje.

Klauskite, neatsakysime

Žinoma, Lietuva nėra tik tai, kas sudėta šiuose pavadinimuose (nors tokių pavyzdžių galima parinkti daug). Vis dėlto, būtų natūralu tikėtis, kad į šiuos ir panašius klausimus būtų pateikiami atsakymai. Arba, jeigu tai  melas, grubiai užsipulti asmenys pareikalautų šmeižikų atsakomybės). Bet… po to, kai panašūs  klausimai iškelti į viešumą, niekas nieko niekada niekur viešoje erdvėje oficialių valstybės tarnautojų lūpomis nėra atsiliepęs ir kaltinimų paneigęs. Vadinasi, tai tiesa?

O tai, kad A. Kubiliaus ir jo ministrų darbą teigiamai vertina (lapkričio mėnesio tyrimai) tik 0,7 proc. žmonių, t.y. kad praktiškai šios vyriausybės nemyli, negerbia niekas, o nemėgsta dauguma jos valdinių irgi tiesa?

Taip, viskas tiesa. Ir tai vienintelis logiškas atsakymas. Pasirodo, kai kam vienintelė viltis, vienintelis išsigelbėjimas, būdas išvengti atsakomybės – negirdėti klausimo „kodėl“. Viskas „praeis“, „pasimirš“, o įkalčiai pražus ugnyje, vandenyje ar laike.

Tęsiant alegoriją, mūsų šuva tebeguli ant tako letena prisidengęs akis. Tik vištelės nebėra su visais kauleliais.

Susirūpinusiems tiesa, teisingumu, valstybės ateitimi, ieškantiems jos santykio su šiandiena paaiškinimo pasiūlyčiau XIX amžiaus airių (anglų) rašytojo Čarlzo Metjurino (Maturin) palyginimą:

Taranai savo kelyje sutinka vilnos prikimštus maišus; žaibai  atsitrenkia į ledą ir šnypšdami užgesta. Juo daugiau mes eikvojame jėgų, tuo ryžtingiau mus nuginkluoja mūsų priešininkų silpnumas, ir pačiu didžiausiu mūsų priešu tampa ne kas kita, o mūsų pačių jėga, nes ji beprasmiškai bando įveikti neįveikiamą tvirtovę, kurios vardas tuštuma! Koks gi beviltiškas dalykas – siekti įveikti priešą, kuris nekalba mūsų kalba ir nevaldo mūsų ginklų!

Taranas atsitrenkia į tylą, į dirbtinai organizuotą tuštumą, nes tyla kai kam naudinga. Vagis, prisitaikėlis, išdavikas, okupantas nekalba mūsų kalba. Tauta, Tėvynė, Patriotizmas, Valstybė yra jiems svetimi, ne jų kalbos žodžiai, ir jų santykis su tomis pamatinę reikšmę turinčiomis sąvokomis – veikiau ne santykis, o „atstūmimo“ reakcija.

Pabandykite į „Googl“  paieškos sistemą įvesti žodžius „Kubilius“ ir „tauta“. Šis tyrimas negali pretenduoti į moksliškumą, tačiau iškart gausite šviežiausių straipsnių pavadinimų pasirinkimą (štai tik keli, bet labai simptomiški pavyzdžiai): 1)„Kubilius dėl visko kaltas“, arba kodėl esame niurzgų tauta“;  „Nušvilptas“ A. Kubilius. Pilietiškumo proveržis arba tautos gėda“; 2)„Kubiliui nusišvilpti ant tautos“; „Premjeras A. Kubilius – talentingas tautos mulkintojas“.  Pirmu atveju dėl nemeilės Kubiliui daugiau, atrodo, kalta niurzgli tauta ir gėdingas jos pilietiškumo proveržis, antru – matyt, galima įžvelgti tautos santykį su savo vedliu. Pirmu atveju rašo stambus interneto portalas, antru – smulkūs internetiniai leidiniai.

Tai irgi labai simptomiška, nes kaip tik jie, vandenį drumsčiantys smulkieji – mažatiražė spauda, interneto portalai, internetiniai dienoraščiai – perima tematiką apie nepasotinamo godulio, egoizmo, kvailumo ir melo prievartaujamą mūsų tėvynę. Ne visada jie gali pasigirti redagavimo ar stiliaus meistriškumu, bet jų sparčiai  gausėja, jie neretai vos gyvi, dažnai sunkiai suduria galą su galu, bet entuziazmas bei pasišventimas atstoja viską.  Daugumas jų keičiasi nuorodomis ir, užkliuvus už vieno leidinio, galima pereitį į kitą ir trečią… Universalią tematiką galima nusakyti taip: valstybės nacionalinis saugumas.

Užmušei, niekas nė nepastebės

Jų taip pat stengiamasi nepastebėti. „Mažiukus“ ir skriausti, pagasdinti patogiau. Galima tai daryti pasirinktinai, ir visiškai iškreipiant esmę. Prieš kurį laiką 4000 litų bauda buvo nuteistas laikraščio redaktorius. Jis, kaip savo sprendimą grindė žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė, nubaustas už tai, kad  „šio laikraščio numeryje paskelbta publikacija „Neištirta nė viena užsakyta arba politinė žmogžudystė Lietuvoje“ („Laisvas laikraštis“ 2011 m. liepos 16-22), iliustruota mirusio žmogaus nuotraukomis“. Straipsnio pavadinimas, matyt, vertas tokių pinigų, o nuotrauka, kurioje aiškiai matomos veido mėlynės ir sužeidimai – įkaltis, rodantis, kad žmogus buvo mušamas dar gyvas. Ir dėl jos prokuratūra dabar negali apsimesti nežinanti ir nematanti. Nebent neetiškas nuotraukos publikavimas gali paversti ją niekiniu įkalčiu…

Žurnalistei nenorėjęs savo tapatybės atskleisti asmuo papasakojo, kaip Lietuvoje papirkinėjami teisėjai, kaip prokurorai, teisėjai ir advokatai derina bylų nuosprendžius… Šie kaltinimai pasirodė, didelį tiražą turinčiame leidinyje. Tačiau niekam – nei teisingumo ministrui, nei teismų valdžiai ir savivaldai, nei premjerui, nei prezidentei – nerūpi tokia bjaurastis, sprogdinanti demokratiška save vadinančios valstybės pamatus. Prokuratūrai labiausiai rūpi, kad žurnalistė atskleistų informacijos šaltinį. Jeigu ji to nepadarys, „nebeliks“ ir problemos…

Štai šitaip informacijos pati esmė, turinys, paverčiami ne itin didelio dėmesio vertais niekais. Beje, Pastarasis pavyzdys nėra tipiškas. Paskiri straipsniai nacionaline vadinamoje spaudoje, labiausiai skaitomuose interneto tinklalapiuose, viena kita laida TV ar radijuje, kur keliami tautai ir valstybei gyvybiškai svarbūs klausimai, galima sakyti tėra atsitiktinumas. „Didžioji žiniasklaida“ paprastai yra pusėje tų, kurie moka.

Metjurinas tuštuma pavadintų mūsų „elito“, mūsų „valdančiųjų“, santykį su visa tikrovės realybe ir  didžiosios visuomenės dalies lūkesčiais. Ta tuštuma yra nuolatinis bandymas nutylėti. Tačiau apsimesti, kad niekas nevyksta jau nebeįmanoma.

Peliukai prieš dinozaurus

Ne taranais ta tvirtovė bus įveikta. Veikiausiai ją įveiks minėtieji maži ir smulkūs, tarytum įnirtusių bičių spiečius ar  kovinių strėlių debesis. Štai kodėl prognozuojama, jog socialiniai tinklai ir toliau vis labiau plėsis ir stiprins savo padėtį. Tai ir bus tie upeliai, tas debesis, kurie įveiks  melo, mulkinimo ir kvailybės užtvankas bei tvirtovs. Spėju, kad juo labiau taip turi būti Lietuvoje.

Prisiminkim, kad vienam tokiam Suomijos piliečiui, privatizuoto „Lietuvos telekomo“, vadovui T. Parmai turime labiausiai dėkoti už tai, kad kai laidinis telefono ryšys jo pastangomis pabrango beveik iki mobiliojo ryšio lygio, tapome viena labiausiai tokiu ryšiu telefonizuotų šalių. O pastaraisiais metais Lietuvos vyriausybės (-ių) pastangos kuo sunkiau prispausti mokesčiais spaudą, atsainus požiūris į nacionalinio transliuotojo poreikius ir informacijos kokybę, žurnalistų kultūrinio ir etinio lygmens nuopuolis bei savikontrolės neįgalumas leidžia tikėtis kad socialinių tinklų plėtra vis labiau atitiks bendrus visuomenės poreikius.

Tiesa, futurologai jau prognozuoja, kad  2012-ieji bus interneto laisvės pabaigos metai, prasidės dar viena kova tarp vyriausybių ir žmonių. Esą vyriausybės pasiūlys įstatymų pataisas, kuriomis vartotojai, kad galėtų naudotis internetu, bus įpareigojami pateikti asmenį identifikuojančius dokumentus. Daugumai tai bus dar vienas laisvės apribojimas ir nauja valstybės kontrolės pakopa.

Kol kas socialiniais tinklais dar sklinda ir sklis permainų šviesa (prašom atleisti už šiems laikams įtartiną patosą). Manykim, kad mūsų himno autorius Vincas Kudirka buvo labai toliaregiškas, sakydamas: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Šviesa ir tiesa – tokios neatskiriamos sąvokos…

Beje, tikriausiai jums žinoma, kad vampyrai bijo saulės šviesos. Tai jums paaiškintų pirmas sutiktas pradinukas. Taip ir yra. Žinoma, gali pasitaikyti ir vienas kitas drąsesnis padaras. Et, tada tokiam dar rūkstantį laužo kuolą krūtinėn ir… einam toliau.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Linas V.Medelis.

www.alkas.lt

2011.12.28


Prisijunkite prie diskusijos