Kol neturime meninio filmo apie unikalią Klaipėdos susigrąžinimo operaciją…


Print

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 1923-ųjų Klaipėdos sukilimas. Jei ne to meto lietuvių drąsa bei ryžtas būtent jėga susigrąžinti Klaipėdą, šis kraštas dabartinei Lietuvai greičiausiai jau niekad nebepriklausytų.

Tereikia prisiminti, kas šias žemes anuomet valdė. Ogi su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai. Mūsų teisėti reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos susigrąžinimo operacija – puikus pavyzdys, bylojantis, kad derybose ne visuomet laimi tiesa bei teisingumas. Tiesos ir teisingumo pasiekti taikiomis priemonėmis kartais neįmanoma. Tada – vienintelė išeitis yra kumštis ir klasta.

Remiantis užrašytais Vinco Krėvės prisiminimais, idėja inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą pirmą sykį buvo aptarta 1922-aisiais metais lapkričio mėnesį slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje.

Lietuvos generaliniam štabui pavesta paruošti nuodugnų vietinių žmonių, Klaipėdos krašto savanorių ir nepatenkintųjų prancūzų vykdomąja valdžia sukilimo planą. Sukilimui vadovauti turėjo Šaulių sąjunga. Tiksliau – tuometinis jos vadovas Vincas Krėvė. Svarbu pabrėžti, kad, operacijai nepavykus, Vincas Krėvė privalėjo prisiimti visą atsakomybę.

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Užimti Klaipėdos kraštą 1923 metų pradžioje turėjo Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė trys grupės. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, teko užimti Klaipėdos miestą. Antroji (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas – Bajoras) privalėjo veržtis į Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga. Trečioji, vadovaujama mjr. Jakšto – Kalvaičio, privalėjo įsitvirtinti Šilutėje. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte. Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo du prancūzų, vienas vokiečių kareivis ir 12 lietuvių savanorių.

Klaipėdos krašto gyventojai sukilėlių kariuomenei nesipriešino. Jie stojo į Jono Budrio armiją. Ne tik ekonominiais, bet ir politiniais sumetimais. Nepaisydama tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo bei spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo.

Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums baigėsi sėkmingai – Klaipėda pripažinta Lietuvai.

Kaip Lietuva prisimena šią svarbią istorijos datą? Klaipėdos miesto savivaldybė organizavo pėsčiųjų žygį. Daugiau nei 1000 žygeivių ėjo Klaipėdos sukilėlių takais. Puiki akcija.

Pėsčiųjų žygiai, mokslinės istorikų konferencijos, paradai, straipsniai spaudoje, iškilmingos kalbos iš Seimo tribūnos, – vertingos pastangos, pagerbiant didžiavyrius. Tačiau jei norime, kad šis garbingas žygis tikrai įsirėžtų mūsų atmintyje, jei nuoširdžiai trokštame, kad mūsų jaunimas žavėtųsi 1923-ųjų drąsuoliais (ir ne tik!), be įtaigaus meninio filmo neišsiversime. O jo neturime.

Deja, akivaizdu, kad Lietuva nepajėgi meniškai įprasminti  ir kitų Lietuvai svarbų istorinių įvykių. Priekaištas „nepajėgi“ gal nėra labai tikslus. Yra įvairių priežačių. Bene svarbiausia – Lietuvą valdančioms politinėms jėgoms nenaudinga sakyti tiesą apie 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo, net Sausio 13-osios įvykius. Kaip tu sukursi meninį, istoriškai teisingą filmą apie Karą po karo, apie, pavyzdžiui, Adolfą Ramanauską-Vanagą, stribų nevadindamas stribais! Neįmanoma, todėl geriau jau patylėti. Juk milijonieriai, kurie galėtų finansuoti šį brangiai kainuojantį meną, dažniausiai yra kilę iš komunistinės partinės nomenklatūros.

O kol neturime meninio filmo apie unikalią Klaipėdos susigrąžinimo operaciją, savo skaitytojams pateikiame daug ką paaiškinančią (prieš keletą metų skelbtą) istoriko Vlado Turčinavičiaus publikaciją „Drąsiausias karinis žygis“.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Vladas Turčinavičius

Drąsiausias karinis žygis

Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas į mano straipsnį “Laisvė – pirmoji vertybė”[1], kuriame pabrėžiau svarbų Vinco Krėvės vaidmenį rengiant Klaipėdos sukilimą (terminą “sukilimas” naudosiu, kaip istoriškai tradicinį), parašė straipsnį “Gajūs mitai arba Kas “atvadavo” Klaipėdos kraštą?”[2]

Žodį “atvadavo” autorius rašo kabutėse, tuo lyg pabrėždamas, kad jokio Klaipėdos išvadavimo nebuvo, o gal todėl, kad dabar šis žodis nevartotinas? 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (1)

Istorikas šį žodį su kabutėmis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas įteigti nuomonę, kad Klaipėda tiesiog savaime “atiteko Lietuvai”. Tačiau tuo metu Klaipėdą valdė Prancūzijos karinė administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn į istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš prancūzų, o tai ir įvyko.

Vareikis teigia, kad kai kurie autoriai rėmėsi lietuvių tautos “istorinėmis teisėmis” (irgi su kabutėmis) į Mažąją Lietuvą, švelniai tariant, yra nekorektiškas. Aišku, gal geriau tiktų remtis Tautų apsisprendimo teise ir istoriniu teisingumu. Beje, pagal tarptautinę teisę, kol gyvi vietiniai gyventojai (šiuo atveju autochtonai-lietuvininkai) – tol tas kraštas turi teisę atkurti savo nepriklausomybę.

Klaipėdos kraštas ir visa Mažoji Lietuva 1918 m. lapkričio 30 d. Taikos konferencijoje Paryžiuje deklaravo savarankiškumą ir susijungimą su Didžiąja Lietuva. Prieš tai, spalio 30 d., buvo priimtas Tilžės aktas apie susijungimą, o 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Taryboje, dalyvaujant užsienio atstovams, iškilmingai pasirašyta deklaracija dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva, sudarant vieną Vyriausybę.

Versalio sutarties signatarai taip pat rėmėsi Lietuvos istorinio teisingumo sąmprata, priskirdami tik Klaipėdos kraštą Lietuvai, nors buvo prašoma atiduoti visą Mažąją Lietuvą su Tilžės sritimi beveik iki Karaliaučiaus. Vadinasi, Vareikis netiesiogiai kvestionuoja ir kitus Versalio sutarties nutarimus, tokius kaip Dancingo (Gudansko) uosto priskyrimas Lenkijai ir kt.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (2)

Literatūros klasikas Vincas Krėvė savo atsiminimuose “Apie Klaipėdos atvadavimą” šį žodį vartojo be kabučių. Jo memuarai suteikia daug autentiškos medžiagos apie Klaipėdos sukilimo rengimą ir Lietuvos Šaulių sąjungos vadmenį šiame žygyje, o juos skaitai lyg nuotykių apysaką. Tačiau Vareikis nekreipia dėmesio į Krėvės atsiminimus, jis rašo: “Ne iki galo aiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, kuris vėliau neigiamai atsiliepė apie Joną Budrį-Polovinską, vaidmuo.”[3]

Iš Krėvės atsiminimų nesunku suprasti, kodėl jis nemėgo Budrio-Polovinsko: “Buvęs mažas Vidaus reikalų ministerijos valdininkėlis, pasiųstas į Klaipėdos kraštą kaipo seklys, agentas, […] prie pačio išvadavimo mažai prisidėjęs, pasisakė, (JAV minint Klaipėdos išvadavimo metines – V.T.), tiesa, pirmą kartą labai atsargiai, o vėliau sekančiose iškilmėse vis drąsiau, o pagaliau atvirai pareiškęs, kad jis yra vienintelis asmuo, kuris Klaipėdą yra atvadavęs.”[4]

Krėvė galėjo ir nežinoti, kad Budrys nuo 1921 m. buvo generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas, o Klaipėdos įvykiuose – slaptas sukilimo vadas. Vis dėlto po 30 metų ir dar gyvenant JAV teigti, neva jis vienintelis išvadavęs Klaipėdą yra absurdiška. Žinome, kad dėl sėkmingo Klaipėdos sukilimo parengimo ir Klaipėdos išvadavimo, rašytojas, savo kūryba ugdęs atgimstančios tautos savimonę ir savigarbą, Šaulių sąjungos pirmininku buvo išrinktas ir antrai kadencijai iki 1924 m., o Šaulių sąjungos autoritetas tautoje vadovaujant Krėvei labai išaugo.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (3)

Vis dėlto koks Krėvės vaidmuo šiame istoriniame besikuriančios Lietuvos žygyje? Gyvendamas Filadelfijoje, 1952 m. balandžio 9 d. laiške Mykolui Biržiškai jis, Krėvė, užsiminė: “Rašau atsiminimus, kad įsitrauktau į darbą. Dabar apie Klaipėdos atvadavimą. Nemaniau rašyti, nes žinojau, kad viskas buvo padieniui užrašyta ir Klimaičio, ir Šaulių sąjungos […] Skelbti tuomet ir vėliau visko, kaip įvyko, nebuvo galima dėl politinių sumetimų. O čia (JAV – V.T.) tiek melo prirašyta, tiek prisiplakusių atsirado, kurie savo laiku ne tik piršto nebuvo prisidėję, bet ir žinote nežinojo nieko, kad net pikta pasidarė.”[5] Krėvės atsiminimai pirmą kartą Lietuvoje išleisti 1992 m. literatūrologo prof. Alberto Zalatoriaus rūpesčiu.

Vareikis rašo: „Nereikia jam (Krėvei-V.T.) priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų, bet dera pripažinti, kad patriotinė jo ir Šaulių sąjungos narių pozicija stūmė Ernestą Galvanauską imtis ryžtingų veiksmų dėl Klaipėdos krašto.“[6] Krėvės, Šaulių sąjungos pirmininko, veikla ne tiek stūmė Ministrą Pirmininką Galvanauską vaduoti Klaipėdos kraštą, kiek padėjo jam, nes Vyriausybė atvirai veikti negalėjo. Kuo baigsis šis žygis, niekas nežinojo, nesėkmės atveju Vyriausybė apsisaugotų nuo Antantės šalių kaltinimų tik suversdama kaltę visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.

Tokią išvadą tenka priimti tyrinėjant ano meto istorines aplinkybes, Galvanausko vyriausybės taktiką bei žvelgiant į Krėvės atsiminimus. Gal čia ir pasireiškė Galvanausko išmintingas gudrumas, atnešęs sėkmę šiame žygyje, kuris, kaip teigia Krėvės bičiulio prof. Alfredo Senno sūnus Alfredas Erichas Sennas, „buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos politikos žingsnis.“[7]

Pažvelkime į ano meto Lietuvos vidaus ir geopolitinę situaciją. Ernestas Galvanauskas pasirodė esąs įžvalgus, patriotiškas politikas. Vyriausybės vadovu jis tapo po Kazio Griniaus, nuolaidžiavusio Lenkijai ir Antantei, – Lietuva pagal Hymanso projektą dalyvavo derybose su Lenkija ir palaipsniui jau šliaužė į Lenkijos federaciją. Tik po opozicinės spaudos kritikos, demonstracijų bei mitingų prieš tokią politiką 1921 m. rudenį Kaune (spalio 21 d. mitinge kalbėjo ir Krėvė)[8], Griniaus vyriausybė 1922 m. vasario 8 d. buvo priversta atsistatydinti.

Tapęs Ministru pirmininku Galvanauskas nutraukė derybas su Lenkija, o už sutarčių laužymą ir Pietryčių Lietuvos – Dzūkijos užgrobimą padavė ją į Tarptautinį Hagos Teismą.

Klaipėdos krašto reikalas visu svarbumu užgriuvo Galvanausko Vyriausybę 1922 m. rudenį po Paryžiaus Ambasadorių konferencijos, kurioje dalyvavo klaipėdiečių delegacija, vadovaujama Erdmono Simonaičio. Paryžiuje buvo nedviprasmiškai pareikšta, kad Klaipėdos kraštas nebus sujungtas su Lietuva, o gaus savarankišką statusą prižiūrint Prancūzijai ir Lenkijai. 1922 m. lapkričio 16 d. klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovais – Centro valdybos pirmininku Krėve, ginkluotųjų jėgų viršininku kapitonu Pranu Klimaičiu, valdybos nariais Liudu Vailioniu ir Antanu Grauroku nutarta ginkluotu sukilimu išvyti prancūzų karinę administraciją, kuri Klaipėdą valdė laikinai, kol „Lietuvos žemių statusas dar nėra aiškus.“[9] Nors Versalio sutarties (1919) nutarimu šis kraštas priskirtas Lietuvai, bet jau buvo  praėję treji metai, o kraštą ir toliau valdo Prancūzija, netgi ruošiamasi atiduoti jį Lenkijai.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma imperijų žlugo, tačiau, palaikoma Antantės valstybių, o ypač Prancūzijos, kūrėsi nauja Lenkijos imperija, jau užgrobusi vakarines Ukrainos ir Gudijos sritis, trečdalį Lietuvos su sostine Vilniumi. Galima manyti, kad pagal viduramžišką idėją sukurta imperija, kai jau veikė tautų apsisprendimo teisė, turėjo tapti forpostu, kuris apsaugotų Vakarus nuo naujųjų „mongolų“ – bolševikinės Rusijos, todėl Prancūzija spaudė Lietuvą įsilieti į Lenkijos federaciją. O netekusiai Vilniaus Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu prisijungti Klaipėdos kraštą. 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (4)

Kokia buvo didžiųjų valstybių – Lietuvos kaimynių politika? Ir Sovietų Rusijai, ir Vokietijai labai nepatiko Lenkijos imperinis išsiplėtimas, be to, po karo nuskriaustoji Vokietija negalėjo susitaikyti su tuo, kad prie jos rytinės sienos – Klaipėdoje atsirado „istorinio priešo“ – Prancūzijos karinė bazė.

Kaip rašo Zenonas Butkus: „Vokietija ir SSRS daugiausia žiūrėjo savo interesų ir beveik vien savo. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai“[10], kurie stengėsi Klaipėdoje įtaisyti savo sąjungininkus lenkus. Susiklosčiusią geopolitinę situaciją gerai suvokė ne tik Vincas Krėvė (tai rodo jo straipsniai žurnale „Trimitas“), bet ypač Ernestas Galvanauskas, pasinaudojęs ja Lietuvos valstybės interesams apginti.

Šiuo tikslu premjeras 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune, kalbėjosi su Sovietų užsienio reikalų komisaru Georgijum Čičerinu. Šis Galvanauskui pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“[11] Rengdamasi Klaipėdos sukilimui Lietuva prašė iš SSRS net ginklų, bet per nesusipratimą nepavyko jų gauti. Bręstant Klaipėdos įvykiams sovietai gruodžio 30 d. pagąsdindami pradėjo kariuomenės manevrus prie Lenkijos sienos.

Jau po sėkmingų Krėvės derybų Berlyne su Vokietijos kariuomenės vadu generolu Hansu von Seecktu (Hansu fon Zėktu) Vokietijos pasiuntinys Kaune premjerui Galvanauskui pareiškė: „Vokietija neprieštarautų, jei Lietuva prisijungtų Klaipėdą, iškrapštydama iš ten prancūzus.“[12]

Vareikis rašo: „Iki šiol nelabai norima pripažinti, kad lietuviai veikė kaip Berlyno ir Maskvos sąjungininkai.“[13] Toks teiginys gerokai pritemptas. Didieji kaimynai anuo metu tik diplomatiškai palaikė Lietuvą, turėdami galvoje savo tolimesnes imperines užmačias. Na, tik Vokietijos kariuomenės vadas Hansas von Seecktas slaptai padėjo Krėvei įsigyti ginkluotę. Tą patvirtina ir istoriko Zenono Butkaus žodžiai: „Karinę Klaipėdos užėmimo akciją 1923 m. sausio viduryje Lietuva įvykdė savo iniciatyva bei rizika be Vokietijos ar SSRS kišimosi. […] Tik kai Lietuva sėkmingai užėmė Klaipėdos kraštą ir įsiplieskė jos ginčas su Antante, sovietai staigiai sukruto, suaktyvėjo.“[14]

Bet grįžkime prie Vinco Krėvės vadovaujamos Šaulių sąjungos ir jos vaidmens rengiant Klaipėdos išvadavimą. Klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovybe buvo nutarta, kad sukilimą organizuos šauliai, padedami patriotiškai nusiteikusių Klaipėdos lietuvių, o Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Bruvelaitis, tuomet slaptai veikusios Šaulių sąjungos Klaipėdos krašte viršininkas, buvo pasiryžę telkti į krašto atstovaujamąjį organą intelektualines jėgas. Po pasitarimo Krėvė susitiko su premjeru Galvanausku, kuris pareiškė kaip pilietis visiškai pritariąs Šaulių sąjungos sumanymui, tačiau kaip Ministras Pirmininkas turįs pasitarti su Prezidentu ir Vyriausybe.

Kapitonas Klimaitis tarėsi su krašto apsaugos ministru Baliu Sližiu ir viceministru Juozu Papečkiu. Sližys griežtai priešinosi, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus ir imtųsi tokios avantiūros. Papečkys buvo nusiteikęs palankiai, o Sližys nepritarė ne tiek pačiai sukilimo idėjai, kiek nepasitikėjo Šaulių sąjungos vadovybe, ypač pirmininku Krėve.

1922 m. lapkričio 20 d. slaptame posėdyje Vyriausybė sprendė Klaipėdos sukilimo klausimą, o vienuoliktą valandą vakaro Krėvė ir Klimaitis buvo pakviesti į Vyriausybės posėdžių salę. Čia jų laukė premjeras Galvanauskas, Sližys, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo departamento direktorius Mikalojus Lipčius ir užsienio reikalų viceministras Petras Klimas. Galvanauskas perskaitė Ministrų Tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai parodo, jog Šaulių sąjungos rengiamas sukilimas, jei nepasisektų, turėjo tarnauti Vyriausybės priedangai.

Norėčiau keletą punktų pacituoti:

   „1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.

  1. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […]
  2. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis – vis to atsargumo dėlei.“[15]

Krėvė ir Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jeigu šis žygis nepasisektų ir sukeltų Lietuvai pavojingų komplikacijų. Tai kaip galima patikėti Vareikio frazei: „Nereikia Krėvei priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų“. Jau vien išgirdus tokius Vyriausybės nutarimo punktus, prisiimti sau atsakomybę ne kiekvienas išdrįstų, o veiksmai, kuriuos Krėvė atliko rengiant sukilimą verčia jį laikyti vienu iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (5)

Šaulių sąjungos pirmininkas prisimena: „Mums labai gaila, – pareiškiau aš gal visai nereikalingai, – kad mūsų Vyriausybės nariai tiek neryžtingi, jog atsisako mums padėti net ginklų ir šovinių suteikimu.

Matyt, dėl šio mano pareiškimo pasijuto užgautas p. Sližys ir todėl į jį reagavo šiuo būdu: jis neabejojęs, kad sumanymas išėjęs iš p. Krėvės, kuris įsivaizduojąs esąs Šarūnas. Jei aš sutikau toleruoti šią jo avantiūrą minėtomis sąlygomis, tai tik todėl, kad manau, jog ta jo sugalvota avantiūra tuo ir pasibaigs.“[16] Šis Krėvės ir Sližio apsižodžiavimas rodo, kad Šaulių sąjunga ir jos pirmininkas nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės rengiamą žygį.

Visus nuramino Galvanauskas, pareiškęs, kad nepritardamas Šaulių sąjungos sumanymui Sližys vadovaujasi ne bailumu, bet atsargumu ir susirūpinimu dėl galimų to žygio pasekmių, jei jis nepasisektų: „Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais.“[17]– užbaigė Galvanauskas.

Po pasitarimo su Vyriausybe Krėvė ir Klimaitis Šaulių sąjungos būstinėje tęsė pokalbį su Saugumo departamento direktoriumi Lipčiumi, kuris papasakojo, kad Klaipėdos sukilimui labai priešinosi ir Petras Klimas, bijodamas komplikacijų su Antante ir ginkluoto Lenkijos įsikišimo. Galvanauskas sumanymą labai gynė, o jį palaikė Papečkys, kuriam ir buvo pavesta atstovauti Krašto apsaugos ministerijai bendraujant su Šaulių sąjunga.

Vyriausybės svarbiausių asmenų, turinčių teisę žinoti slaptus dokumentus, dalyvavimas pasitarime su Krėve ir Klimaičiu ir priimti nutarimai rodo, kokią svarbą ir slaptumą Galvanauskas teikė Šaulių sąjungos vaidmeniui rengiant sukilimą. Nors dabar žinome, kad kitas, ypač slaptas Vyriausybės nutarimas įpareigojo Lietuvos kariuomenės generalinį štabą Klaipėdos sukilimui parengti Ypatingosios paskirties rinktinę.

Taigi, sukilimui rengėsi lygiagrečiai dvi organizacijos, o Šaulių sąjunga apie generalinio štabo veiklą galėjo ir nežinoti, tą liudija ryšiai su Krašto apsaugos struktūromis tik per viceministrą J.Papečkį bei nuolatinis Saugumo departamento direktoriaus M. Lipčiaus bendravimas ir Šaulių sąjungos vadovų stebėjimas.

Kitą dieną Krėvė susitiko su Antanu Smetona universitete, kuriame abu dėstytojavo. Smetona pritarė Klaipėdos sukilimo idėjai ir, kaip Šaulių sąjungos Tarybos narys, taip pat prisiėmė atsakomybę už šį šaulių žygį. Smetona padėjo Krėvei susitikti su banko valdytoju kunigu Juozu Vailokaičiu, kuris Klaipėdos sukilimui organizuoti skyrė 12,5 tūkstančio dolerių.

Klaipėdoje dar veikė vokiečių ginkluota policija ir jų politinės organizacijos, todėl dabar pirmasis Šaulių sąjungos uždavinys buvo: susitarti su Vokietijos vyriausybe ir gauti jos patvirtinimą, kad šios vokiečių jėgos nesipriešins ir nesikiš į sukilėlių konfliktą su prancūzais. Krėvė kreipėsi į Galvanauską, prašydamas susisiekti su Reicho vyriausybe, tačiau premjeras, norėdamas išsaugoti slaptumą, tarpininkauti atsisakė.

Tada Krėvė su Klimaičiu slaptai per rezistencinę ukrainiečių organizaciją (ji veikė prieš Lenkiją dėl užgrobto Lvovo krašto, o Šaulių sąjunga buvo sudariusi su ja sutartį bendrai kovoti su lenkais), turėjusią glaudžius ryšius su Vokietija, susitarė dėl audiencijos pas Vokietijos kariuomenės vadą generolą Hansą von Seecktą. Šaulių sąjungai trūko ginklų ir šaudmenų, o kulkosvaidžių nebuvo nė vieno.

Apie sėkmingai užmegztus ryšius su vokiečių generolu Krėvė pranešė premjerui. Galvanauskas perspėjo nesileisti į jokias politines derybas, o tik tarpininkauti ir vokiečių pasiūlymus nukreipti Vyriausybei. Galvanausko padedami tą pačią dieną Krėvė, Klimaitis ir kapitonas Dziūvė gavo užsienio pasus ir išvyko į Berlyną. Slapta susitiko su generolu Seecktu, vedė derybas dėl ginkluotės ir užsitikrino, kad Klaipėdos krašto vokiečių organizacijos ir policija nesipriešins Klaipėdos sukilėliams.

Hansas von Seecktas pasakė Krėvei: „Galite būti ramūs, nei vienas vokietis nei vieno šūvio į juos nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su lenkais. […] Praneškite Jūsų vadovybei, kad, Klaipėdą užėmus, dėl Klaipėdos statuso derėtųsi su mumis, o ne su Antante.“[18] Krėvei suabejojus, kad gal dar nepasiseks Klaipėdos paimti, generolas atsakė: „Pasiseks, tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. […] jie dėl lenkų nepanorės aukoti nei vieno savo kareivio.“[19]

Dėl ginklų generolas atsisakė padėti, matyt dėl slaptumo išsaugojimo, bet per vakarienę susitarti pavyko su vokiečių Karo ministerijos atstovu Milleriu. Lengvatinėmis sąlygomis Krėvė su savo palydovais gavo 1,5 tūkstančio šautuvų, po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam šautuvui, 5 lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam. Kapitonas Dziūvė, rūpinęsis ginkluotės išsiuntimu į Kauną, grįžęs aiškino, neva pirkę iš privataus pirklio, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais. Tokiu būdu ginkluotės įsigijimo operacija buvo užmaskuota nuo Antantės stebėtojų, todėl Vokietijos archyvuose nėra jokių dokumentų apie šią ginkluotės įsigijimo operaciją. 

Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Grįžę iš Berlyno, Krėvė ir Klimaitis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šaulių sąjungos Centro valdybos nariai: Vailionis, Smetona ir Saugumo departamento direktorius Lipčius. Krėvės išsamus pranešimas apie sėkmingai atliktus darbus Vokietijoje visus gerai nuteikė, dalyviai buvo kupini vilties, jog žygis pasiseks. Buvo aptartas žygio planas: vadovauti buvo numatytas Čaplikas, o jam nesutikus, Jonas Variakojis; kapitonui Dziūvei pavesta vykti į Klaipėdą ir iš krašto veikėjų organizuoti sukilėlių tarybą; Lipčius į pagalbą Dziūvei pasiūlė Polovinską, kuris ten seniai darbuojasi rinkdamas žinias apie Klaipėdos žmonių nuotaikas; šaulių būrius nuspręsta grupuoti Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje, o lenkams paleisti gandą, neva šauliai rengiasi pulti Vilniaus kraštą Švenčionių kryptimi.

Apie visa tai Klimaitis informavo viceministrą Papečkį, o Krėvė – premjerą Galvanauską. Premjeras, išgirdęs Krėvės ataskaitą, buvo labai patenkintas ir neabejojo sukilimo sėkme. Dėl generolo von Seeckto politinių pasiūlymų Galvanauskas nusprendė, jog geriau būtų, jei Reicho įgaliotiniai deryboms atvyktų į Lietuvą, vis dėl to atsargumo, kad nepastebėtų Antantės šalių agentai.

Paskutiniame Šaulių sąjungos Centro valdybos posėdyje sukilimo klausimu buvo nutarta, kad visi diplomatinio ir politinio pobūdžio reikalai ir ryšiai su Vyriausybe pavedami Krėvei. Karinio žygio rengimas pavestas Klimaičiui ir karininkams, kurie pasižadėjo dalyvauti kaip savanoriai, pakeitę pavardes ir be jokių dokumentų, persirengę civiliais drabužiais. Savanoriai kareiviai, patekę į nelaisvę privalėjo tvirtinti, kad yra kilę iš Klaipėdos krašto. Žygį numatyta pradėti 1922 m. Kūčių vakarą, Klaipėdos kraštą pasiekti ne keliais, bet laukais, kad krašto viduryje pasirodytų kaip vietiniai sukilėliai.

Patikėję gandais, lenkai Švenčionių apskrityje sustiprino karines pajėgas. Klaipėdos sukilimo rengimo epizode Krėvei dar kartą teko dalyvauti, kai Kūčių vakarą paskelbtas žygis užstrigo, nes nepasirodė numatytas žygio vadas Variakojis. Kai Lipčius ir Krėvė jį surado, šis vis tiek atsisakė. Abu pasitarę Variakojo pseudonimą Budrys paliko kaip simbolį ir sutarė, kad žygiui „kol kas vadovaus Klimaitis ar X“[20]. Vėliau pasirodė, kad šio žygio vadovu buvo paskirtas Polovinskas (Krėvės minimas X), kuriam ir atiteko pseudonimas Budrys.

Iš Krėvės kabineto Šaulių sąjungos štabe per 1922 m. Kūčias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai buvo įsakymas šauliams rinktis į numatytas vietas. „1923m. sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į Klaipėdos traukinį. Išvykimą lydėjo [..] džiaugsmingas remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika“[21], – rašo prancūzaitė Isabelle Chandavoine (Izabelė Šandavuan). „Kaip senovės Šarūnas vėl kalbėjo Krėvė sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Krėvės žodžiai šaulių vadus uždegė“[22], – prisimena sukilėlis A.Marcinkevičius-Mantautas.

Lietuvos centriniame valstybės archyve radau dokumentą, kuriame rašoma: „Ypatingo paskyrimo rinktinę 1923 m. sausio pradžioje sudarė 455 šauliai, 584 kareiviai, 40 karininkų, 2 gydytojai. Ginkluoti šautuvais, 21 lengvuoju kulkosvaidžiu, važiavo jie traukiniais į Kretingą ir Tauragę. Jiems buvo įsakyta palikti net naujuosius lietuviškus centus, užmiršti karinius terminus, vagonuose persirengti civilių drabužiais. Ant kairiosios rankovės buvo prisiūta žalia juosta su raidėmis M.L.S. (Mažosios Lietuvos Sukilėlis).

Už sienos juos pasitiko žvarbus jūros vėjas, šlapdriba ir 300 klaipėdiečių sukilėlių.“[23] Klaipėdos sukilimo įkarštyje klaipėdiečių skaičius padidėjo, iš viso žygyje kartu su kariais ir šauliais dalyvavo 1753 asmenys. „Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina“,[24]– remdamasi Prancūzijos archyvais, akcentuoja Chandavoine.

Vienas iš žygio didvyrių majoras Mykolas Kalmantas (slapyvardžiu Bajoras),vadovavęs 2-ąjai kovos grupei, sudarytai iš trijų kuopų: virš 300 šaulių savanorių, 8 karininkų iš 8-o pulko ir 4 karininkų iš Šaulių sąjungos, slaptajame raporte (saugomas LCVA) pranešė, kaip jam vadovaujant pavyko užimti Klaipėdos Prefektūrą. 1923 m. sausio 15 d. po Prefektūros šturmo, apšaudant pastatą granatomis ir iš lengvųjų kulkosvaidžių, Kalmantas apie 13 val. 30 min. įėjo į pastatą, kuriame rado apie 80 prancūzų kareivių ir Klaipėdos krašto karinį administratorių, komisarą Gabrielį Petisnė. Komisarui pareikalavus dokumentų, majoras Kalmantas prisistatė Bajoru, o vietoj dokumentų išsitraukė revolverį. Atvykus sukilimo vadui Jonui Polovinskui (Budriui) prasidėjo derybos su Prancūzijos komisaru.

Sausio 16 d. Budrys paskyrė Kalmantą vadovauti Klaipėdos ginkluotosioms pajėgoms. Po atsišaukimų į vietos gyventojus paskelbimo, savanorių daugėjo ir buvo sudarytos dar 3 kuopos iš Klaipėdos krašto gyventojų.[25] Taip baigėsi karinis Klaipėdos išvadavimas peraugęs į politines derybas su Santarvės šalimis, kurias vedė, Ernesto Galvanausko paskirtas, buvęs prezidentas Antanas Smetona.

Derybos Lietuvai baigėsi sėkmingai – 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai de jure. Vasario 19 d. prancūzų kariai, vadovaujami komisaro Petisnė, iš Klaipėdos uosto išplaukė į savo tėvynę.

Tikiuosi, jog šiais faktais ir įžvalgomis atskleidžiau Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Šaulių sąjungos vaidmenį išvaduojant Klaipėdą. Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės atsakomybės prisiėmimas, žinant, jog sukilimui nepasisekus bus nuteistas, jo pastangos ieškant lėšų ginkluotei įsigyti, sėkmingos derybos su Vokietijos kariuomenės vadu ir ginkluotės gavimas bei šaulių savanorių telkimas žygiui, ar tai ne Klaipėdos sukilimo vieno iš organizatorių veikla?!

Prancūzaitės I.Chandavoine knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“, pagrįsta istoriniais argumentais ir dokumentais, galėtų būti gera pamoka mūsų istorikams ir politikams, kaip anuomet didžiųjų valstybių vyriausybės, nekreipdamos dėmesio nei į tautų apsisprendimo teisę, nei į istorinį teisingumą, kovojo už savo valstybių interesus.

Santarvės šalių, ypač Prancūzijos, kryptingas tik Lenkijos imperinių užmačių tenkinimas, privedė Lietuvą ieškoti paramos Sovietų Rusijoje ir Vokietijoje, o vėliau, kai Antantė Vilnių pripažino Lenkijai, dėl šio konflikto Lietuva visą tarpukarį buvo sovietų tampoma už pavadėlio. Dėl to, kad Santarvės šalių vyriausybės šališkai palaikė Lenkijos politiką ir vilkino Klaipėdos krašto atidavimą Lietuvai, teko griebtis šio drąsaus politinio  karinio žygio – Klaipėdos sukilimo.

Keista, kad kai kurie Lietuvos istorikai įvairiomis progomis stengiasi sumenkinti to žygio organizatorių, ypač Vinco Krėvės, indėlį.

Nuotraukose – Klaipėdos suikilėliai bei vadovai (iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo).

2017.01.15; 04:12                    

[1] Kultūros barai, 2008, nr. 3, p. 77-78.

[2] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 18-21.

[3] Ten pat, p. 20.

[4] Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 94.

[5] Metmenys, nr. 39, p.107-108. 

[6] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 20.

[7] A. E. Senn, The Great Powers, in: Lihuania and the Vilna guestion 1920-1928, Leiden, 1966, p. 108.

[8] Žr. V.Turčinavičius, Krėvė, politikai ir milžinų dvasia, Nemunas, 2006-09-014, nr. 31 p. 2.

[9] Isabelle Chandavoine, Prancūzmetis Lietuvojeir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 33.

[10] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z. Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 194.  

[11] Ten pat, p. 194.

[12] Ten pat, p. 194

[13] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 19

[14] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z.Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 195

[15] V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis,1992, p. 100.

[16] Ten pat, p. 100.

[17] Ten pat, p. 101.

[18] Ten pat, p. 107.

[19] Ten pat, p. 107.

[20] Ten pat, p. 111.

[21] I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 63.

[22] V. Kažukauskas, Sausio pūga neužpustė laisvės žygio, Lietuvos rytas, 1993, sausio 12 d. nr. 6, p. 11.

[23] LCVA, F-929, Ap.3, B.422,L.23-25; LCVA, F.929, Ap.3, B.422, C.299.

[24] ,I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 66.

[25] Vytautai, 2003, nr. 1, p. 7, 8.