Vladas Turčinavičius. Netikėk ką priešas suoks… reikia būti savimi (2)


Print

Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba.

Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamasi minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucijos dieną, kuri taip ir liko tik popieriuje! Jei ši konstitucija būtų veikusi, tai Lietuvos likimas būtų analogiškas anksčiau įvykusiam  Mazovijos – Mozūrijos kunigaikštystės likimui – buvo asimiliuota ir įjungta į Lenkiją.

Juk pirmiau buvo lietuvių teisinės kultūros paminklai – Lietuvos statutai. Apginant Lietuvos savarankiškumą ir jos piliečių tapatumą didžiulę įtaką turėjo Lietuvos statutai: kanclerio Alberto Goštauto rūpesčiu išleistas 1-asis bei 1588 m. išleistas 3-iasis, o jo civilinė dalis galiojo iki 1840 m. Šie mūsų teisinės kultūros paminklai turi būti minimi ir žinomi, jie svarbūs ir fenomenalūs to meto Europos istorijos ir kultūros kontekste.

Dabar mes pabrėžiame, kad Vilniaus kultūroje daug paliko kitos tautos: lenkai, žydai, rusai, tačiau nutylima, jog sutarimą tarp tautų palaikė ir ugdė senoji tolerantiška baltų kultūra, o pakantumą įteisino ir užtikrino Lietuvos teisės kūrinys „Lietuvos statutas“, kurio jubiliejų neminime, nes mėgstame minėti kitų tautų įžymiąsias datas?! Arba tai minėti trukdo prolenkiškas istorikų ir Lietuvos vadovų nusiteikimas, mat, Statutas parodytų, kad 1569 m. sukurta sąjunginė Lietuvos ir Lenkijos valstybė nebuvo tik Žečpospolita Polska, bet LDK turėjo savarankiškumo galios dalykus: savo kariuomenę, iždą, teisinę sistemą ir valstybės antspaudą.

Kaip Statutai atsirado, juk iš dangaus nenukrito, o tai buvo mūsų bendros baltiškosios kultūros kūrinys. Čia pažvelgsiu dar į senesnius laikus: gal Statutas siejasi su gotų teisynu, o gal baltų, kaip teigia žymusis tyrinėtojas, poliglotas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, Meksika „Del Toro“ sp. 1972 m.). Jis teigia, kad gotų kalbą sudaro apie 60 proc. baltiški žodžiai ir įrodo, jog gotai visiškai ne germanų gentis (tą patvirtina ir Jūratės Statkutės de Rosales tyrinėjimai). Mūsų tautosaka išsaugojusi daug ką iki rašytinių žinių – mes, kai ko nors nežinome, iš pasąmonės atsimename girdėtą močiučių posakį: „Bala žino“. Tačiau Č. Gedgaudas rašo, kad 5-ojo amžiaus gotų (gal baltų) teisynas saugojamas Prancūzijoje ir vadinasi „Les Balagines“ (skaitoma: Lė Balažin). Belieka istorikams ir kalbininkams tyrinėti šią temą.

Jeigu XVI a. Didžiojoje kunigaikštystėje bei Prūsų Lietuvoje dar buvo spausdinamos lietuviškos religinės knygos (M. Daukšos „Postilė“- 1595 m., M. Mažvydo „Katekizmas“ – 1547 m.), tai XVII a. LDK religinėje literatūroje įsigalėjo lietuvių-lenkų kalbų žargonas (M. Olševskis „Broma atverta ing wiecznosti“), kuris plito ir gyvojoje kalboje, o vėliau per 200 metų literatūroje virto plačiai naudojama lenkų kalba. Tragiškas Lietuvai XVII amžius, 1655 m. karas su Maskvos kunigaikštyste, kai buvo sudegintas Vilnius, turėjo nepataisomą poveikį diduomenės ir bajorijos savimonei.

Kai po Liublino sutarties LDK valstybinėse raštinėse, Vilniaus universitete buvo vartojama lotynų kalba, tai jau 1697 m. LDK raštinėse nurodyta ir imta rašyti lenkiškai, nors pati Lenkija ir toliau vartojo lotynų kalbą. Anuomet Lietuvos talentingi žmonės kūrė lotynų, o vėliau – lenkų kalba ir save vadino: „gente Lituani, natione Poloni“ – „kilmės-lietuviai, pilietybės-lenkai“. Tačiau intelektualų, bajorų kilmė ir gimtinė, ir dangus, kur jie užaugo ir gyveno, jų sielose įkvėpė lietuvišką (Lietuvos) dvasią ir savimonę – apie tai byloja jų kūryba. Nors jie kūrė lenkų kalba, tačiau plačiau paplitusi kalba yra tik įrankis savo žinomumui skleisti. Ar gali įrankis nustelbti kūrėjo kilmę, mentalitetą, dvasią? Visa tai randame Adomo Mickevičiaus, Vladislovo Sirokomlės (tikr. Liudvikas Kondratavičius) ir kt. kūryboje – jie apdainavo ir aprašė Lietuvą.

Prisimenu įžymiojo lenkų kino meistro Andžiejaus Vaydos filmą „Ponas Tadas“ kaip jis meistriškai perteikė tų laikų Lietuvos žmonių, bajorų mentalitetą, pavaizduotą A.Mickevičiaus poemoje, o įstrigo mano sąmonėje bajorų šūkiai: „Tegyvuoja Lietuva“ (Težyje Litva), bet nė karto nesušukta: „Tegyvuoja Lenkija“. Štai jų savimonė ir mentalitetas – jie degė noru atkurti buvusią Didingą Lietuvą, pasinaudojant Napoleono žygiu į Rusiją.

O kaip buvo su prastuomene? XIX a. pabaigos statistika rodo, kad lietuviai šiuose Vilnijos kraštuose sudarė iki 80 proc. gyventojų. Kaip rodo dabartinė tikrovė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų dauguma, buvę valstiečiai save įvardija lenkais, manytina, kad tai 1920-39 m. metų Lenkijos okupacijos padarinys. Atrodytų, kad šie gyventojai, ypač dzūkai, kurių pavardės Dudkoit (Dudkaitis), Gaidel (Gaidelis), Avižien (Avižienis) ir pan. turėtų pasekti savo aukštuomenės pavyzdžiu ir dabar, atsikūrus Lietuvai, save laikyti „kilmės lietuviai ir piliečiai Lietuvos“.

Deja, priešingai elgtis juos skatina ir savivaldybių vadovai, nes savo administracijų pavadinimus ir iškabas rašydami dvejomis kalbomis net pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymą. Galima manyti, jog taip elgtis juos skatina didysis kaimynas – buvusi Maskvos kunigaikštystė, kuri per visą istoriją kurdama ir palaikydama konfliktus tarp lietuvių ir lenkų bei Lietuvos sąskaita išaugo iki imperijos, o Lietuva susitraukė. Vadinasi, esantys šių rajonų valdžioje asmenys yra nelojalūs Lietuvos Respublikai, gal jie tarnauja buvusiai imperijai, nes palaiko rusenantį tautinį konfliktą ir kartu trukdo gyventojams integruotis į Lietuvos gyvenimą ir visuomenę.

Atsikūrusi Lietuva 1920 m. liepos 12 d. sutartyje su Rusija apibrėžė pietrytines sienas etninių dzūkų (dainavių) gyvenamose vietovėse, su Lydos ir Gardino sritimis. Stebėtina, kad per 19-os metų Lenkijos okupaciją šios etninės vietovės tapo neetninėmis ir atiteko kitai valstybei, tačiau šiose srityse iki dabar išlikę dzūkiškai kalbančiųjų salos rodo, jog tuo metu buvęs Lietuvos okupantas – Rusijos imperija, virtusi sovietine Rusija, tikrai Lietuvai priskyrė etnines dzūkų žemes, nes ši valstybė taip lengvai žemių neatiduoda.

Tačiau mes dėl kalbų vartojimo žinome analogų ir kitose šalyse: Suomijos rašytojai rašę švedų kalba, bet save laiko ir prisistato pasauliui suomių rašytojais, įžymūs pasaulyje Airijos rašytojai rašę anglų kalba, bet save vadinantys airių rašytojais ir pasaulis juos laiko airių rašytojais. Tai kodėl dabar, kada atsikūrusi Lietuva, mes (tikiuosi ne visi) šiuos įžymiuosius poetus, istorikus, mokslininkus vadiname lenkais, vokiečiais, rusais? Ar ne dėl perdėto lietuvių kuklumo ir tolerancijos taip elgiamės? (Oi, dar mums reikia mokytis iš kaimynų.)

Štai savo lietuviškos tapatybės pasididžiavimo pavyzdžiai: iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ – „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. […] Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“

Tai iš XVI amžiaus glūdumos ateinantis intelektualo lietuvio tiesioginis klausimas ir reikalavimas Lietuvos Seimo nariams, besigviešiantiems keisti lietuvišką raidyną.

Cituosiu Kristijono Donelaičio (1714-1780) poemos „Metai“ iš „Žiemos rūpesčių“ personažo Lauro lūpomis – apie Mažosios Lietuvos arba Prūsų Lietuvos kolonistus ir jų antilietuvišką aroganciją:

Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
Šypsos rods, o tikt mūsų šauną garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
Ir mūs alų su gvoltu jau visai sugėrę,
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo
Ir varles bei rupūžes jus ėst pamokino?

O štai, jau 1800 m. lietuvių kilmės pasaulinio lygio filosofas Imanuelis Kantas, Prūsų Lietuvos lietuvininkas, kūręs vokiečių kalba ir tai suprantama, nes asmenybės žinomumas pasiekiamas plačiau paplitusia kalba, rašė, kad lietuvių kalba yra ne tik kalbotyros paslapčių, bet ir tautų istorijos lobynas.

Pabrėžtina, XX a. poeto simbolisto Konstantino Balmonto, kūrusio rusų kalba ir mokėjusio lietuvių kalbą (mokėjo 10 Europos kalbų) bei  besibičiuliavusio su lietuvių poetu ir ambasadoriumi Jurgiu Baltrušaičiu bei kitais lietuvių rašytojais, mintys bei mentaliteto išraiška. Priminsiu, kad jis buvo kilęs iš lietuviškos Kurliandijos, kaip pats rašo: jo prosenelis Janis Balmutis perskėlė į Rusijos imperiją Jekaterinos laikais.

Žinome, kad Lietuva ilgai gynė Rusios kunigaikštijas nuo Aukso Ordos, tačiau apie tai buvo nutylima. XIX a. Rusijoje ir dalinai Europoje vyraujant panslavizmo ideologijai, Konstantinui Balmontui, besidominčiam lietuvių tautosaka, kalba ir istorija,  pirmam Rusijoje priklausė 1907 m. išleistoje poezijos knygoje „Ugnies paukštė“ parašyta drąsi frazė: „Totorius nubloškė šalin lietuvis (Tatar otbrosil proč litvin)“ [1]

Tai buvo Mindaugas, Gediminas ir Algirdas. Po bolševikų perversmo Rusijoje, poetas gyveno Prancūzijoje, o 1928-29 m. Sorbonos universitete paskaitose apie lietuvių dainas prancūzų studentams poetas kalbėjo, kad Lietuva, suteikdama politines ir kultūrines formas, sukūrė Rusiją. Toliau cituoju jo paskaitoje pasakytas mintis: „…garbinga toji tauta, kuri sugebėjo lenkų ir rusų priespaudoje išlaikyti tokį kultūros turtą (lietuvių kalbą – V.T.).  Visas pasaulis yra už tai dėkingas. […] Lietuva, kurios imperija buvo nuo jūros iki jūros, o dabar tapo nedidele valstybe, tačiau nenustojo turėjusi tokią galingą, ir puikią, ir seną kalbą, kurios neturi net pačios didžiausios tautos, – kalbą, kuri, geriausiųjų viso pasaulio kalbininkų žodžiu, esanti raktas įspėti daugybei kitų senesnių ir naujesnių Europos kalbų mįslėms. Kalba savo reikšme mokslui yra svarbiausias Lietuvos įnašas į pasaulinę kultūrą“[2].

Kalbėdamas apie tautosaką, jis pabrėžia, kad slavų tautosaka turtingesnė, tačiau tas turtingumas „išorinis“, o „lietuviškos dainos dvasingumas labiau religinis, iškilmingesnis, tauresnis. Lietuvių folkloras turi aukštą Antikos žymę. Kaip visos pirmapradžio meno apraiškos jis derina paprastumą ir kraštutinį subtilumą.“ [3]

Aišku reikia skleisti senovės Lietuvos istoriją ir jos laimėtais karo žygiais didžiuotis bei ugdyti tapatybę LDK kultūros įtakoje. Žvelkime į savo imperinio mąstymo ir elgesio kaimynus: jie per šimtmečius naudojosi savo kontroliuojama informacija  ir ją skleidė mums, tuo tikslu vartojo ir dabar vartoja istorijos politiką  aplinkinių tautų sąmonei keisti – tai viena iš priežasčių, kad baltų gyvenamas arealas traukėsi, o jų plėtėsi. Stebėtina, kad dabarties istorikai, kuriems rūpi tautos ir valstybės likimas iškėlė šią problemą, dėl istorijos politikos įdiegimo mūsų jaunimo ir visuomenės švietime, tačiau sutiko kai kurių istorikų ir Seimo narių pasipriešinimą. Juk čia slypi ir viena iš priežasčių, kodėl mūsų piliečiai emigruoja.

Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje istorijos ir LDK kultūros įtakoje buvo išugdyta moderni tautiška pilietinė visuomenė ir valstybė, kuri po 50 metų sovietinės okupacijos privedė prie Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, tačiau reikia neužmiršti, kad mes buvome bepralaimėjantys svarbiausią mūsų dvasinį, kultūrinį karą ir tik XIX amžiuje mūsų švietėjai suvokę, kad svarbu ne tik karo žygiai, bet dar svarbiau yra pereiti prie tautos švietimo ir tautinės savimonės bei tapatybės ugdymo, tik tuomet mes galėsime atkurti savo valstybę. Tai buvo Simonas Daukantas, vyskupas Motiejus Valančius išgelbėjęs tautą nuo girtuoklystės, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti švietėjai, kuriems mūsų kaimynai primetė niekinantį pavadinimą „litvomanai“, aš juos vadinu „lituanofilais“ ir kitus kviečiu taip vadinti.

Sąmonės, mentaliteto kaita yra pagrindinis ginklas dabarties informacijos amžiuje, būkime budrūs, išlaikykime savo tapatybę, ateities kartos mums dėkos už tai. Akivaizdus pavyzdys dabartyje yra rafinuota Kremliaus skleidžiama propaganda daugelį mūsų suklaidina, formuoja naują sąmonę ir darko mūsų tapatybę. Pravartu čia priminti, kad kraštutinis neoliberalizmas, besistengiantis liaupsinti individą, kuris nesivadovauja bendromis žmonijos, tautos per tūkstantmečius išugdytomis vertybėmis, veda prie žmonių susvetimėjimo, tautos nykimo, bendruomenių skaldymosi. Mūsų dauguma informacijos priemonių, 20 metų miegančių ant Sąjūdžio pasiektų laurų ir neskleidžiančių demokratijos principų privalumo bei teisingos ir teigiamos (vyrauja nusikaltimai, neigimas, menkinimas) informacijos apie mūsų gyvenimą, dirba ne Lietuvos naudai.

Galima teigti, kad pasyvioji gintis, prisitaikymas, nuolankumas ir savęs menkinimas veda į lėtą išnykimą (išlieka tik kovojanti valia, – teigė vokiečių filosofas Fridrikas Nyčė), tik gindami savo interesus ir juos iškeldami, skleisdami savo didingą istoriją, senąją ir šiandienos kultūrą tapsime įdomiais kitiems ir ugdysime bei sustiprinsime Lietuvos ir lietuvio tapatybę ir išguisime svetimųjų mums į sąmonę įbruktą nevisavertiškumo jausmą.

Nuotraukoje: straipsnio autorius istorikas Vladas Turčinavičius.

2016.01.19; 20:25

(Pabaiga)


[1] Inga Vidugirytė, Balmonto Lietuva, 2005, p. 116.

[2] I. Vidugirytė, Ten pat, p.69

[3] I. Vidugirytė, Ten pat, p. 71.


Prisijunkite prie diskusijos