Vladimiras Putinas gali tapti klasikinės klaidos auka


Print

„Viskas rodo, kad Vladimiras Putinas eina žmonių, padariusių pačias bjauriausias klaidas istorijoje, pėdsakais. Jo naudojami metodai priimant sprendimus gerai žinomi ir kartu lemiantys blogį“, – rašo laikraštyje Foreign Policy Devidas Gompertas.

„Lyderiai, darantys didelių strateginių klaidų, neretai būna nežmoniškai išpuikę. Ir Napoleonas 1812 metais, ir Hitleris 1941-aisiais laimėjo seriją lemtingų kautynių, ir todėl pasijuto esą nesutriuškinami, net išrinktieji. Abu, kaip žinoma, įsiveržė į Rusiją ir prarado savo didžiules armijas“, – rašo autorius.

Lygindamas su istorinėmis analogijomis, iš jų su Japonijos ministro pirmininko Hidekio Todzo sprendimais Antrojo pasaulinio karo metais, Argentinos generolų Folklendo krizės laikotarpiu, sovietų vadovybės, pritarusios įsiveržimui į Afganistaną, D.Gompertas nurodo ir Rusijos veiksmų Ukrainoje klaidingumą.

„Putino puikybė pagrįsta ne serija karinių pergalių, o įsitikinimu, kad jis moka bauginti Rusijos kaimynus, – rašo autorius. – Matyt, Krymo užgrobimą jis laiko didėle sėkme, ignoruodamas to poelgio lemiamą nuostolį pačiam sau, ir tai sustiprina jo manymą, kad jis kontroliuoja situaciją ir gali kurti scenarijų, pagal kurį kiti paklusniai vaidins paskirtus vaidmenis. Toks nepateisinamas pasitikėjimas – tipiška mąstymo yda, kuri pastoviai koreliuoja su polinkiu daryti klaidas“, – sakoma straipsnyje.

„Lyderiai, priimantys neteisingus strateginius sprendimus, dažniausiai vadovaujasi nuoskaudomis, kurias mano esą būtina kompensuoti, arba mesijietiškai įsivaizduodami būsimas pergales, kurių reikia siekti karine jėga, – tęsia D.Gompertas. – Putino nuoskaudų sąrašas ilgas: NATO plėtimasis, Vakarų įsibrovimas į Kosovą, Iraką ir Libiją, JAV pasitraukimas iš PRG sutarties, o taip pat visa tai, ką jis laiko Vakarų kišimusi į Rusijos reikalus“.

„Kitas tipiškas klystančių lyderių bruožas – tai per menkas vertinimas jų priešininkų valios, manevravimo galimybių ir laisvės, o taip pat sunkumų, su kuriais susidurs jų kariuomenė, vykdydama užduotis. Klaidų padaroma ir tada, kai lyderis mato tik atsiradusį šansą ir neteisingai įvertina ilgalaikius jo realizavimo padarinius. Tarkime, šiandien Ukrainoje Putinas įžvelgė galimybių langą, bet ar suvokia jis tuos ilgalaikius nuostolius, kuriuos gali padaryti griežtesnės Vakarų sankcijos?“ – klausia autorius.

„Kartais su strategine rizika taikstomasi siekiant sustiprinti savo valdžią šalyje. Bet ar Putinas ne per gerai įvertins savo galimybes, stengdamasis sutramdyti rusų nacionalizmo bangą? Ar jis palygins politinio reitingo pakilimą šią minutę su žala, kurią gali patirti jo šalis? Ukrainiečiai gali pradėti pilietinį karą, panašų į afganų prieš sovietinius okupantus. NATO gal ir nesiųs savo kariuomenės Ukrainos ginti, bet Rusijos invazija paskatins Vakarų karines išlaidas, kurių Rusijai su jos žymiai silpnesne ekonomika toli gražu nepasivyti“.

„Beveik kiekvieną iš mūsų aptartų klaidų lydėjo patarėjų, vadų ir institucijų, supančių tą, kas priima sprendimus, nenoras ar nesugebėjimas sakyti valdžiai tiesą. Strategines klaidas dažnai sąlygoja burnos užčiaupimas kitaminčiams, ginčų slopinimas, nenoras gilintis į abejones, siekis parodyti, kas namuose šeimininkas, ir demonstracinis ryžtingumas. Putinas ir siauras jam nuolankių bendražygių ratas sutelpa į šią schemą“, – baigia D.Gompertas.

Nuotraukoje: Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas.

Šaltinis: Foreign Policy

2014.04.25; 08:01


Prisijunkite prie diskusijos