Vokietijoje diskriminuojami vokiečiai


Print

Po furorą sukėlusios Vokietijos valstybinio banko valdybos nario Thilo Sarrazino knygos „Deutschland schafft sich ab“ (pavadinimą galima versti „Užsiplūkusi Vokietija“ arba „Užsikamavusi Vokietija“) Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos spaudoje neslūgsta diskusijos dėl knygos autoriaus požiūrio į  migrantus, jam pritariama dėl menkėjančių vaikų protinių gabumų. Viename interviu T. Sarrazinas kritiškai vertino Berlyne gyvenančius turkus ir arabus, kitame kalbėjo apie tautoms būdingus genus, pavyzdžiui, kad baskams esą būdingi tam tikri genai, kurie skiria juos nuo kitų.

Bet aliejaus į ugnį įpylė tai, kad Sarrazinas pasakė, jog „visi žydai turi tam tikrą geną“. Prasidėjo oficialių pareigūnų puolimas. Kanclerės Angelos Merkel kritiką Sarrazinas palygino su žodžio laisvės varžymu buvusioje VDR.

Dėl pažiūrų vykdomas teroras

Sarraziną palaikė Austrijos vidaus reikalų ministrė Maria Fekter. „Jeigu tauta kažkuo nepatenkinta, apie tai turi vykti politinės diskusijos“, – pasakė viename interviu ministrė. Piktindamasi T. Sarrazinui daromu politiniu spaudimu, ji kalbėjo: „Tai yra reiškinys, kuris man seniai neduoda ramybės – nedidelė grupė žmonių sprendžia, kas yra politiškai korektiška, ką galima pasakyti ir ko negalima. Iš tiesų – dėl pažiūrų vykdomas teroras. Po tos knygos pasirodymo žmonių mąstyme staiga įvyko lūžis. Ne su viskuo galima sutikti. Bet apie viską reikia leisti kalbėti“.

Vokietijoje taip ir atsitiko – Thilo Sarrazinas neatlaikė Austrijos ministrės minėtos nedidelės grupės spaudimo ir atsistatydino. 65-erių metų politikas nerezignuoja, jis yra laukiamas autorius ir politikas daugelyje miestų, kuriuose rengiamos jo knygos sutiktuvės. Spalio mėnesį Vokietijoje iš esmės pasikeitė diskusijų dėl migrantų akcentas: garsiai prabylama apie tai, kaip kitataučiai diskriminuoja pačius vokiečius.

Apie diskriminavimą prabilo žymūs Vokietijos politikai

Šeimos ministrė Kristina Schröder, Krikščionių demokratų partijos narė, dar būdama Bundestago deputate 2008 m. televizijos laidoje drąsiai pasakė, jog Vokietijoje gausėja prievartos aktų, kai užsieniečiai išreiškia nepakantumą vokiečiams vien dėl to, kad jie yra vokiečiai. Prieš dvejus metus šis teiginys sensacijos nesukėlė, nes kaip tik tuo metu Krikščionių demokratų partijos atstovas gimtajame deputatės krašte (Hesene) buvo pareikalavęs, kad vokiečiams nepakantūs jauni žmonės būtų išsiųsti iš šalies.

Perspėdama politikė citavo kriminologo ir buvusio Žemutinės Saksonijos vidaus reikalų ministro Christiano Pfeifferio publikacijas. Tada Ch. Pfeifferis, beje, Žemutinės Saksonijos kriminologijos instituto vadovas, prieštaravo politikės nuomonei, pastebėdamas, jog ji piktnaudžiauja jo vadovaujamo instituto teiginiais. Žurnalisto Davido Bökingo nuomone, istorija, regis, kartojasi.

Bavarijos ministras pirmininkas Horstas Lorenzas Seehoferis siūlo stabdyti migraciją iš šalių, turinčių kitokią kultūrinio gyvenimo sanklodą. Bavarijos krikščionių socialinės sąjungos suvažiavime prieš keletą dienų politikas teigė, jog kadaise Žaliųjų propaguota daugiakultūrės visuomenės koncepcija Vokietijoje žlugo. „Visuomenė gali gyvuoti tik tada, kai siekiama sugyventi vieniems su kitais, o ne gyventi šalia vienas kito arba  nusiteikus vieniems prieš kitus“, – kalbėjo H.L. Seehoferis. Jis pasisakė už kitų religijų toleravimą, bet pabrėžė, jog „žmonės, atvykę ne iš krikščioniškos kultūros šalių, turėtų priimti vokiečių kasdieninio gyvenimo kultūrą“. Dažnai cituojamas šio politiko  pasiūlymas migrantų tema  – nuo 2011 m. gegužės 1-osios įsileisti į Vokietiją tik migrantus iš ES šalių.

Ministrė K. Schröder, grįždama prie šios temos, šį kartą buvo daug griežtesnė. Laikraštyje „Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung“ ji teigė, jog reikia griežtesnių bausmių už vokiečių diskriminavimą. (Gal, perskaitęs šias eilutes, kuris nors mūsų ministras pareikalaus griežtesnių bausmių už lietuvių diskriminavimą, lietuvių kalbos niekinimą Lietuvoje? – I.T.). Politikė vėl rėmėsi minėtojo kriminologijos instituto paskelbtais tyrimais.

Ar tikrai niekas taip nemyli vokiečių kaip turkai?

Kriminologas Ch. Pfeifferis nemano, kad dominuoja „visuotinės antivokiškos nuostatos“. Bet jo vadovaujamo instituto bendradarbiaujant su Vokietijos vidaus reikalų ministerija parengtų naujausių tyrimų duomenys neatitinka direktoriaus žodžių. Visoje šalyje buvo atlikta ketvirtokų ir devintokų apklausa, kurioje mokiniai turėjo atsakyti į klausimus apie patirtą prievartą. 24 proc. Vakarų Vokietijoje gyvenančių kitataučių teigė, jog kartą ką nors yra iškolioję dėl to, kad jis yra vokietis, beveik 5 proc. prisipažino, jog dėl tos pačios priežasties kam nors yra trenkę. Beveik trečdalis migrantų vaikų patys yra girdėję juos įžeidžiančių žodžių, bet tik du procentai buvo patyrę smurtą. Apibendrinus atsakymus, paaiškėjo, kad labiausiai yra linkę smurtauti iš Turkijos arba buvusios Jugoslavijos atvykusių asmenų vaikai. „Jie daugiausia plūsta ir muša vietinius vaikus“, – rašo autoriai.

Šį kartą Ch. Pfeifferis taip energingai nebeprieštarauja ministrei. Bet nepritaria jos išvadoms. „Mes nemanome, kad sugriežtinus įstatymus viskas išsispręs“, – teigia kriminologas. Jis atkreipia dėmesį į migrantų atsakymus į klausimą, su kokiais kaimynais jie norėtų gyventi. Pirmiausia daugelis paminėjo savo tautiečius, o po jų dažniausiai buvo minimi vokiečiai. Ch. Pfeifferio nuomone, „niekas nemyli vokiečių taip, kaip turkai“. O apklaustųjų vokiečių atsakymuose į tą patį klausimai turkai atsidūrė paskutinėje vietoje. Ch. Pfeifferis mano, jog „tariamas nepakantumas vokiečiams kyla dėl to, kad kitataučiai yra nusivylę nepakankamu jų integravimu“.

Krikščionių demokratų sąjunga ir Žalieji perspėja dėl nepakantumo vokiečiams

Tokiu pavadinimu Vokietijos mokyklose susiklosčiusią padėtį redakciniame straipsnyje aptaria Austrijos internetinis laikraštis „wienerzeitung“ („Vienos laikraštis“). Teigiama, jog pedagogų nuomone, daugelis vokiečių save laiko nepripžįstama mažuma. Priešiškumas vaikams, kilusiems ne iš migrantų šeimų, esą prasidėjo Berlyno mokyklose. Pedagogai Andrea Posor ir Christianas Meyeris, profsąjungų tautinių reikalų komiteto nariai, konstatuoja, jog daugelis vaikų iš vokiečių šeimų jaučiasi kaip „provokuojama, diskriminuojama mažuma“. Teisininkai ir policininkai taip pat vis dažniau praneša apie stiprėjantį nepakantumą vokiečiams, ypač išskirdami turkų ir arabų kilmės jaunuolius.

Ministrė tapo nepakantumo vokiečiams auka

Pabrėžiami Vokietijos šeimos reikalų ministrės Kristinos Schröder žodžiai, jog su nepakantumu vokiečiams reikia kovoti lygiai taip pat, kaip kovojama su „neapykanta užsieniečiams, su antisemitizmu ir islamofobija“. Nepakantumą vokiečiams ministrė laiko rasizmu. Pasidžiaugusi, kad šis opus klausimas nepaliekamas dešiniesiems populistams, ji teigė, jog į šią aktualią diskusiją būtina įtraukti musulmonų tikybos mokytojus ir imamus.

Kristina Schröder žurnalistams priminė, kad ir ji kartą buvo tapusi nepakantumo vokiečiams auka. Prieš kelis metus ji kaip Krikščionių demokratų sąjungos referentė kalbėjo islamizmo tema. Kelis kartus ji buvo išvadinta „šliundra vokiete“. Remdamasi minėtosiomis tyrimo išvadomis, ministrė pabrėžė,  kad kas ketvirtas kitatautis jaunuolis yra žodžiu ar fiziškai puolęs vokiečius vien dėl to, kad jie – vokiečiai. Baigdama ji pridūrė, kad tokie dalykai dažnai susiję su „smurtą įteisinančiomis vyriškumo normomis“, kurios esą vyrauja tarp turkų ir arabų kilmės jaunimo ir kurių taip pat galima aptikti tarp neonacių.

Reikalui esant – auklėti vaikus priešingai šeimos ar aplinkos įpročiams

Minitrės požiūriui pritarė Vokietijos žaliųjų pirmininkas Cemas Özdemiras. Turkijos gastarbeiterių šeimoje gimęs 45-ių metų politikas ir publicistas buvo pirmasis turkų kilmės Bundestago deputatas (1994 – 2002), nuo 2004 iki 2009 m. – Europos Parlamento narys. Jis reikalauja, kad mokykloms būtų suteikta teisė „reikalui esant auklėti vaikus priešingai šeimos ar aplinkos įpročiams“, jeigu jie nesuderinami su Vokietijos Konstitucija. Bet tai, pasak politiko, įmanoma tik darželiuose ir mokyklose, kur vaikai praleistų visą dieną. C. Özdemiras taip pat pažymėjo, kad nepakantumo vokiečiams priežastys yra ne tik susijusios su skirtinga kultūra, bet labiausiai jos yra socialinės.

P.S. Ar nepavėlavome garsiai prabilti apie nepakantumo lietuviškumui priežastis?

Nuotraukoje: straipsnio autorė Irena Tumavičiūtė. 

2010.10.13


Prisijunkite prie diskusijos