Vorkutos lagerių sukilimo sukakčiai – nauja knyga


Print

Sutapo, kad ketvirtoji serijos „Pūtėme prieš vėją“ Edvardo Buroko knygos dalis „Krauju rašyta istorija“, tarsi apibendrindama pirmąsias tris dalis, išėjo lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis minint Vorkutos politinių kalinių 55 metų sukaktį.

Ją išleido Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga.

Į Amžinybę vienas po kito išeina likę sukilimo organizatoriai ir dalyviai, užmarščiai atiduodami neužrašyti jų autentiški prisiminimai, istorikų, nagrinėjančiųjų laisvės kovą už grotų, – vos keletas, o ir jų darbai prieinami tik Lietuvos skaitytojui.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre pasirodantys užsienio žurnalistai, prakalbinę buvusius politinius kalinius, būna nustebinti ir priblokšti sužinoję, kad sovietinės vergijos lagerių archipelage vyko streikai, sukilimai, politinių kalinių kova ne tik dėl išsilaisvinimo, ne tik dėl archipelago, bet ir dėl pačios blogio imperijos griūties. Globalizmo sindromo paveiktos didžiosios valstybės, nepaisydamos SSRS įpėdinės Rusijos Federacijos maskuojamų ir reanimuojamų imperinių siekių, eina į sanglaudą su ja, sąmoningai vengdamos susipriešinimo, skatina tų siekių plėtrą. Pasaulio bendruomenei todėl yra itin reikalingas sergėjantis, minimus siekius demaskuojantis balsas.

Ištartas, juolab užrašytas tiesos žodis nelieka be pėdsako. Žodis, parašytas keliomis populiariausiomis kalbomis, pasieks platesnį skaitytojų ratą. Nors knygos tiražas dėl lėšų stokos tik 300 egzempliorių, tačiau dokumento reikšmė labai nepriklauso nuo egzempliorių skaičiaus. O ši knyga liudijimais, faktų ir reiškinių iliustravimu faksimilėmis prilygsta istoriniam dokumentui.

Atsiminimų apie sovietines tremtis, kalėjimus, lagerius įvairiomis kalbomis prirašyta tiek, kad išsamiau atvaizduoti tą klaikų pragarą gal ir nebeįmanoma. Reikalinga ta literatūra sau ir pasauliui vardan golgotas ėjusiųjų atminimo bei kaip atgrasomoji komunistinės ideologijos su jai savitu teroru priemonė. Tačiau, vien sovietinės vergijos baisenybių iki žmogaus pavertimo darbiniu gyvuliu, aprašymai tarsi užgožė vykusį pasipriešinimą XX amžiaus vergovinei sistemai. O iš tikrųjų toks partizaninis pasipriešinimas vyko ne vien pavergtose tautose su ginklu rankose, jis vyko kalėjimuose, lageriuose, pasireiškė sukilimais, sabotažu, blogio imperijos ekonomikos žlugdymu. Tokio pasipriešinimo pagrindinis tikslas buvo ne kova už geresnę buitį, o Laisvės idealas, vergovinės sistemos griūtis, kurio buvo siekiama įvairiausiais būdais, tarp jų – imperijos ekonomikos žlugdymu. Esmingai minimą kovą atskleidžia buvęs politinis kalinys, vergo grandinėmis kaustytas, tačiau nepalūžęs, pats organizavęs bei dalyvavęs kalinių streikuose ir sukilimuose, knygų serijos „Pūtėme prieš vėją“ autorius ir sudarytojas Edvardas Burokas.

Iš tikrųjų, kas ieškos šioje knygų serijoje marinimo šalčiu, badu, alinančiu darbu, jo neras, nors visa tai laisvės kovotojams teko patirti su kaupu. Ne vardan to parašytos šios knygos. Nors chrestomatine yra tapusi nuostata, kad vergovinė santvarka žlugo dėl nenašaus vergų darbo, tačiau daugelis sukaustytų nuožmiausios sovietinės vergijos pančiais nesuvokė, kad tos santvarkos žlugdymas, išsilaisvinimas iš vergovinės imperijos įmanomas ne vien nenašiu darbu, bet sabotažu, streikais, sukilimais, nukreiptais į pačios imperijos ekonomikos žlugdymą. Juk visas vadinamąsias didžiosios komunizmo statybas vykdė kaliniai už ašakinę duoną ir buzą gyvybei palaikyti. Knygų serija atskleidžia tai, ko nepasakė Solženicinas savo „Gulago archipelage“ ar Anne Applebaum „Gulago istorijoje“, atskleidžia vardan ko vyko ir buvo laimėta kova už grotų. Dar daugiau: valstybinėse institucijose bandoma sumenkinti ar net suniekinti tos kovos reikšmę, nepripažinti atitinkamo statuso kovotojams, nes jei nebuvo toje kovoje pralieta pakankamai kraujo, anot tų niekintojų, kova nebuvusi tikra. Ir dar keisčiau, kai kovos reikšmę bando iš atminties ištrinti ar ją „pamiršti“ buvę politiniai kaliniai. Iš tikrųjų reikia žinoti, kad ne visi kaliniai jungėsi į kovą prieš pavergėją; daugelis, kurie siekė tik buitinių sąlygų pagerinimo nelaisvėje, kurie „tūnojo po narais“, dabar nejaukiai jaučiasi, kad nesijungė į visuotinį pasipriešinimą, buvo streiklaužiai ar nepakluso sukilimų organizatoriams.

Nerasime kapitalinėmis laikomose knygose šviečiamosios, propagandinės veiklos, skatinančios žlugdyti sovietinę ekonomiką. Knygų serijoje „Pūtėme prieš vėją“ pastaroji veikla užima deramą, pakankamą įtikinti skeptikus, vietą. Jei akyliausiai prižiūrimoje terpėje, be jokio ryšio su laisvesne aplinka, buvo spausdinami atsišaukimai, laikraštėliai, tarp jų – „Varpas“, reikia ne vien stebėtis drąsuolių išmone, bet ir įvertinti jokiomis tramdymo priemonėmis nesuvaržomą potenciją tikslui pasiekti. Knygose skaitytojas randa autentiškus aukščiausių represinių struktūrų vadovų dokumentus, kurie ir parodo bei įrodo, kaip buvo vertinami laisvės kovotojai ir jų veiksmai, drebinę GULAG-o archipelago pamatus.

Dešimtmetį Lietuvoje trukęs partizaninis karas su okupantu neturi analogų pasaulyje. Neturi analogų pasaulyje ir kova prieš sovietinę imperiją jos viduje, kova kovotojų, esančių nelaisvėje, kovojusių ne dėl asmeninės laisvės, o dėl sovietinės imperijos griūties, dėl pavergtų tautų laisvės. Galime didžiuotis, kad tokios kovos iniciatoriai daugiausia buvo lietuviai, tarp kurių, vienu iš aktyviausių kovotojų, buvo ir knygų autorius bei sudarytojas.

Iš tikrųjų kovos su priešu, kai užbrėžta fronto linija, kai turima galimybė įsitvirtinti, kai žinoma gynybos ar puolimo kryptis, sėkmę lemia moraliniai ir medžiaginiai ištekliai. Sunkiau, kai tenka kautis priešo apsuptyje. Labai sunku kariauti partizaniniame kare, kai visais atžvilgiais galingesnis okupantas spaudžia iš visų pusių, kai ištekliai labai riboti, kai kiekviename žingsnyje tyko pasalos, išdavystės, kai reikia kariui, vengiant nelaisvės, nešiotis paskutinį šovinį sau. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip galima kovoti esant nelaisvėje, kai su išore skiria grotos, spygliuotos tvoros, sargybos bokštai su kulkosvaidžiais, sekliai su vilkšuniais, dar toliau – užverbuoti, išdavystei parengti vietos gyventojai, tundra ar taiga, kai jokių medžiaginių išteklių nėra.

Edvardo Buroko knygose skaitytojui pateikiamas ne pramanytas, o savų ir priešo liudytojų dokumentais patvirtintas unikalus fenomenas pasaulyje – priešo pančiais sukaustytų kalinių kova su vergovine sistema, su galinga imperija. Ir nuostabiausia, kad kova buvo laimėta: gulago archipelagas žlugo, sekė imperijos griūtis.

Pastaruoju metu, anot iškilaus publicisto Viliaus Bražėno, randasi šunsnukinės istorijos bei grožinės literatūros, žeminančios ar niekinančios partizaninę kovą, kurpėjai. Buvę sovietinės sistemos kolaborantai ar jų atžalos, matydami, kad teisėtvarka ir teisėsauga jiems antsnukių neuždeda, ne tik loja, bet ir kandžiojasi, partizaninį karą bei kovą nelaisvėje niekina ar stumia į užmarštį. Klaidinantis požiūris ir į laisvės kovą tikroje nelaisvėje GULAG-o archipelage turi būti demaskuotas ir pasmerktas. Todėl kovos paviešinimas, laisvės kovotojų iškėlimas ir pagerbimas yra būtinas, žinomas Lietuvoje ir už jos ribų, jis pasitarnaus iš praeities stiprybei semtis, jaunuomenei patriotine dvasia auklėti.

2010.08.29


Prisijunkite prie diskusijos