Vygandas Račkaitis. Pokario istorijos. Trofeičikai


Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Mano vaikystės kaimas – Gulbiniškiai, pabiręs viensėdžiais abišaliai geležinkelio. Kelios sodybos kiek atokiau, tarp jų ir mano močiutės, šliejosi prie Šešupės. Tačiau visi mes, gulbiniškiečiai, girdėdvome, kaip šaižiai ūkčioja garvežiai, bilda vagonų ratai, vargu ar buvo toks kiemas, iš kurio nesimatytų Suvalkijos lygumose iškilaus geležinkelio pylimo, juo riedančų traukinių. Riedėdavo traukiniai dieną ir naktį, atsklindantys geležinkelio garsai buvo įprasti, kaip gaidžių giedojimas, šulinio svirties girgždėjimas ar medžių lapų šnaresys.

Mus, kaimo vaikus, domino geležinkelis, atbėgdavome iš arčiau paspoksoti į iš slėpiningų tolių prošal pralekiančus traukinius, bandydavome suskaičiuoti vagonus. Pasitarnaudavo traukiniai meškeriotojams, visiems kaimo berniūkščiams. Padėjus ant bėgių vokišką pfenigį, iš monetos telikdavo plonas lakštelis, labai tinkantis meškerės svareliams.

Pirmaisiais pokario metais labai padažnėjo traukinių važiavimas. Vokietijos pusėn bildėjo pustuščiai vagonai ir platformos, grįždavo atgal į Rusiją sunkiasvoriai sąstatai. Neretai juos tempdavo net du garvežiai. Traukinio priekyje puikuodavosi aprūkęs Stalino portretas, paskutinio vagono tambure kiurksodavo ginkluoti palydovai, kareiviai, saugantys tuos kryžmai lentomis užkaltomis durimis rūdžių spalvos vagonus, stropiai brezentu uždangstytas platformas.

  • Šitiek traukinių veža, vis veža, viską ištarabanys iš Karaliaučiaus. Vokiečiai buvo bagoti… Dabartės liks kaip pūstynėj… – porino dėdė Andrius.

Stebino, ypač vaikus, ant prekinių, belangių vagonų stogų važuojantys žmonės. Vasara, karšta, jie vilki nušiurusiomis, kareiviškomis, bet be antpečių milinėms, ant galvų žieminės kepurės. Kas jie tokie, netrukome sužinoti. Tai buvo trofeičikai. Taip sodiečiai praminė rusus, kurie geležinkeliais į karo nusiaubtą Karaliaučiaus kraštą, ten apgriuvusiuose, be šeiminkų likusiuose namuos ieškojo kokių nors vertingesnių daiktų ir su pilnais „trofėjų“ maišais grįždavo į savo plačią tėvynę. Bala žino, kokie tai buvo žmonės, ar demobilizuoti kareiviai, ar vagys, valkatos, plėšikai?.. Visi jie buvo atgrasūs, įžūlūs, žiaurūs. Visko prisiplėšdavo okupuotame krašte. Tik nerasdavo maisto. Jo prasimanydavo Lietuvoje, valkataudami pageležinkelio kaimuose. Tada ir pažinome trofeičikus, susidūrrėme akis į akį.

Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Iššokę iš traukinio jie išsiskirstydavo, pakiemiais slankiojo pavieniui, tykodavo ką nors valgomo nugvelbti, vištai ar žąsiai nusukti kaklą, nudobti ėriuką. Kai nepasisekdavo pavogti, trofeičikas eidavo į triobą, jeigu rasdavo moteris ir vaikus, tai įžūliai reikalaudavo maisto, o jei  būdavo troboj ir vyrų, tardavosi gražiuoju, prašydavo lašinių, duonos, tabako, degtinės. Už tai mainais kokį nors „trofėją“ iš savo suodino maišo pakišdavo.

Nekentė, bijojo kaimų žmonės šitų perėjūnų. Pradėjo rakinti tvartus ir svirnus. Niekieno nebaudžiami trofeičikai galėjo nužudyti, padegti namus, smurtauti. Iš pageležinkelės sodžių sklido baugios žinios apie trofeičikų piktadarybes. Ypač baiminosi gulbiniškietės, kai sužinojo, kas nutiko gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai, našlei Pranienei. Pasisotinusiems trofeičikams prireikdavo ir moterų…

Labai bijojo trofeičikų ir mažyliai vaikai. Mat, jeigu kuris užsiožiuodavo, jam būdavo pagrasinama:

  • Aš tau parėksiu! Ateis trofeičikas ir įsikiš tave  maišan.

Trofeičikas buvo kur kas baisesnis ir tikresnis už pasakose gyvenančią raganą. Jisai dažnai pasirodo kaime, yra visų matomas ir tas suodinas jo maišas toks didelis…

Prisimenu pas mus atėjusį trofeičiką. Nepasibeldęs, plačiai atlapojęs duris jis įvirto trobon, kažką pasakė rusiškai ir nusiėmęs nuo pečių išpampusią, neaiškios spalvos kuprinę atsisėdo ant uslano, vėl prašneko. Veidas apšepęs, net pajuodijęs nuo saulės, nušiurusi, pusiau kareiviška apranga. Močiutė ir aš dar nemokėjau rusiškai kalbėti, tai be dėdės Andriaus nebūtume susišnekėję ir žnoję, ko jis nori. Trofeičikas iš savo kelnų kišenės ištraukė laikrodį. Metalinė apyrankė iš juodo, žalsvos rodyklės, skaitmenys. Nuostabus laikrodis. Tačiau dėdė atkakliai purtė galvą. Nesusigundė jis tuo laikrodžiu.

  • Prašo litro samagonkės, neprasidėkim… – trumpai paaiškino dėdė močiutei.

Neįpiršęs  laikrodžio trofeičikas iš užančio ištraukė blizgančią su violetine gėle sagę, ją pavartalojęs delne atkišo močiutei.

  • Nereikia, nereikia man vogtų daiktų! – kratėsi ji už dešrą siūlomos puošmenos.
  • Atpjauk bryzelį lašinių, kitaip neatstos… – įsiterpė dėdės Andriaus balsas.
Dabartinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kai močiutė suvyniojusi į laikraščio skiautę gabalėlį lašinių padavė trofeičikui, jis stvėrė ir įbruko jį kuprinėn. Ten pasikuitęs ištraukė keistą keturkampį balto fajanso indą  ir padėjo ant stalo. Ant indo antvožo pūpsojo mėlyna silkė. Visai kaip tikra, tik paimk ir valgyk. Ant vieno indo šono didelėmis raidėmis užrašyta: „Marinirte Heringe“. Močiutė bandė grąžini davėjui, bet dėdė ją sudraudė:

  • Tegu būna, tu neimsi, kitam įbruks. Be to, jis ne ubagas, nėr čia ko lašinius dykai dalyt.

Į klausimą, iš kur gaunąs tokių daiktų, trofeičikas atsakė:

  • Ja s fašistami vojaval. Vsie viešči svoej krovju zarabotal.

Trofeičikui išėjus, kambaryje dar kurį laiką tvyrojo sušutusių autų, machorkos ir dar kažkam priklausąs kvapas.

Ačiū Dievui, šitas mano atmintyje likęs susitikimas su trofeičiku buvo taikus. Negaliu pasakyti, kiek laiko tęsėsi jų valkatavimas Lietuvos kaimuose. Gal mėnesį, kitą. Kolei buvo trofėjų karo nusiaubtoje Prūsijoje.

2022.06.22; 17:24

 

print