Vyskupas K. Kėvalas: mirties akivaizdoje vyksta neįtikėtini dalykai


Print
Vyskupas Kęstutis Kėvalas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Mirštantis žmogus išgyvena vienišumą, nes iškrinta iš gyvenimo kasdienybės, santykių. Mūsų užduotis – nepadidinti to vienišumo, nors dažnai žmonės prie mirštančiojo elgiasi beveik kaip jam mirus. Taip konferencijoje apie terapinį atkaklumą ir teisę numirti sava mirtimi teigė vyskupas Kęstutis Kėvalas. 

„Ne vieną kartą teko lankyti mirštantį žmogų, prie kurio lovos stovėdami aplink artimieji šnabždasi. Tokiais atvejais klausiu, ar žmogus mirė ir išgirdęs, kad ne, primenu, kad žmogus šiandien švenčia gimtadienį. Savo gimimą Amžinybei“, – sakė K. Kėvalas.

Kaip pabrėžė vyskupas, pagalba mirštančiajam – svarbi artimo meilės pastanga: padėti žmogui oriai numirti suprantant, kad mirtis taip pat turi teisę būti ori, kaip ir gyvenimas. 

„Mirties faktą mes priimam sunkiai. Galėtume sakyti, su emociniu šiurpu. Nė vienas nesame iki galo susitaikę su mirtimi. Todėl instinktyvi tendencija mirties šiurpulį mažinti ar net panaikinti. Matyti mirštančiojo bėgimą nuo tos tikrovės sunku – pats mirties procesas mums yra nežinomas, nes atsitinka tik kartą“, – kalbėjo K. Kėvalas. 

Pasak jo, mirties procesas paprastai lydimas baimės, nuolat ir neišvengiamai prarandant jėgas, mus kiekvieną sukrečiantis. Kita dimensija – vienišumas. 

Kaip pabrėžė dvasininkas, bemirštantį laikydami mirusiu, pagiliname jo vienišumą, sielvartą. 

„Mirštantis žmogus palieka visus ir viską: kasdienius veiksmus, pareigas. Todėl sielvartas – labai realus. Kaip ir kiti žmonės, mirštantysis patiria visą spektrą žmogiškų emocijų, tarp kurių – pyktis, baimė, kurių neturėtume išsigąsti, nors gali būti ir vilties ar net humoro“, – vardijo vyskupas. 

Priimdamas mirštančiojo jausmus ir emocijas, jų nenorėdamas perkeisti, uždrausti ar pats nuo jų pabėgti, slaugytojas stiprina žmogų priėmimo ir buvimo kartu jausmu, kuris yra nepaprasta vertybė mirštančiajam. 

Cituodamas Popiežiškąją sveikatos apsaugos darbuotojų chartijos dalį, kurioje aptariama mirties tikrovė, vysk. K. Kėvalas akcentavo, kad sveikatos specialistai gali nepaprastai daug prisidėti prie oraus mirties išgyvenimo. Pirmiausiai – patys keisdami požiūrį į šį procesą ir tuo būdu patį žmogų, kuris miršta. 

„Visos egzistencinės pajėgos sukrėstos, todėl mano pastanga šią akimirką būti šalia tokia galinga, kad pats keičiu tikrovės prasmę. Jos keitimas pakeičia patirtį. Tiek galingas yra šalia mirštančiojo esantis sveikatos darbuotojas, tiek galingas kiekvienas, esantis prie mirštančio žmogaus“, – kalbėjo vyskupas. 

Kokiu būdu mes galime tą padaryti? Dažnai reiškiame žmogui užuojautą. Tačiau, pasak vysk. K. Kėvalo, šis vaizdingas lietuviškas žodis reiškia „už jausmo“. 

„O jei pabandytume „įsijautimą“? Tai mažintų vienišumą ir atskirtį. Įsijautimas kaip buvimas kartu su žmogumi palydint jį į labai svarbų gyvenimo momentą. Nes mirtis nėra atskira tikrovė, ji – gyvenimo dalis, kartais net kulminacija. Taigi įsijautimas tokiu momentu yra menas, apie kurį, manau, turėtų būti kalbama ruošiant slaugytojus ir gydytojus. Įsijautimas – labai galinga jėga, padedanti mirštančiajam“, – pakartojo vyskupas. 

K. Kėvalas prisiminė, kokios įtakos vos du gydytojo žodžiai turėjo, kai jį patį ištiko priepuolis: „važiuojant ir dar nežinant, kas su manimi vyksta, išgyvenau nerimo, įtampos, kad gal jau mano dainelė sudainuota. Gydytoja apžiūri, peršviečia ir staiga išgirstu jos žodžius: gražiausias apendicitas“. Žinot, aš jai iki šiol dėkingas. Nors pasakė tik du žodžius, bet jie transliavo nuotaiką, humorą, paramą, perkeitė baimę į supratimą, kad mano apendicitas – ne tik eilinis atvejis, bet, techniškai žiūrint, netgi visai gražus“. 

Įsijautimas – bandymas aktyviai klausytis, kai žmogus transliuoja emocijas, baimę, nerimą, vienišumą, ir priimti jį. Tu bijai? Aš jaučiu, kad tau vieniša. Ar taip yra? Gal tuo pasidalijęs mirštantysis jaus nepaprastą bendrystę ir vienišumas bus įveiktas. 

Pasak K. Kėvalo, tai ir yra giliausia dvasinė pagalba mirštančiajam – klausymasis protu ir širdimi. 

„Galima kalbėti apie išeinančio žmogaus kraujospūdį, techninius rodiklius, bet keletas širdingų žodžių gal labiau palengvins kančią nei informacija apie tyrimų charakteristikas. Taigi įsijautimas – kaip geriausias buvimas su kitu žmogumi ir pagalba jam. Mirštantis žmogus turi būti pripažįstamas, vertinamas kaip Dievas“, – įsitikinęs vyskupas K.Kėvalas. 

Pasak dvasininko, mirtis priklauso gyvybei kaip galutinė jos fazė ir privalo būti gerbiama kaip paskutinis jos momentas. Jeigu gerbiame, saugome ir puoselėjame gyvybę, turime gerbti ir jos natūralią baigtį. 

„Mirštantysis neturi būti traktuojamas kaip neišgydomas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Todėl pagalba turi būti ne tik fizinė, bet ir emocinė, dvasinė. Vis dėlto išgyvenama paskutinė gyvenimo patirtis, kuri gali tapti žmogaus gyvenimo kulminaciniu momentu“, – sakė K. Kėvalas. 

Vyskupas prisiminė 2011-ųjų rudenį mirusio vieno iš „Apple“ kompanijos įkūrėjų Stevo Jobso paskutinius žodžius. „Įspūdinga, kaip jis mirties patale reflektuoja gyvenimą, turint omenyje, kiek pasiekė, kaip mes visi juo žavimės. Vis dėlto S. Jobsas kalba, kad būtent mirdamas suprato esmingiausius gyvenimo dalykus – kad svarbiausia ryšiai, meilė, šeima. Ar išties pakankamai į tai investavau? Deja, ne. Dėl to apgailestauju, nes galėjau nugyventi geriau. Apibendrinimai priimami mirties akimirką, ir tai rodo jos svarbą“, – sakė vyskupas. 

Aktyvus buvimas tokiais atvejais žadina sergančiojo pasitikėjimą, viltį, sutaiko jį su mirties tikrove. Ir tai artimo meilės pastanga jam. 

Kalbėdamas apie tikėjimą žmogaus palydėjimo kelyje, K. Kėvalas pabrėžė, kad visi prieš mirties paslaptį esame bejėgiai. Mirties akimirką sukrečiamos visos žmogiškos aksiomos, ir tokio žmogiško sukrėtimo akivaizdoje tikėjimas tampa dvasinės pusiausvyros bei ramybės šaltiniu. 

„Žmogus gali būti apsisprendęs netikėti, bet ir tokiu atveju galima jį oriai palydėti pasiūlant susitaikyti su savo artimaisiais, apmąstyti gyvenimą. Kaip ne kartą teko matyti, tikėjimas mirties sukrėtimą perkeičia ir tampa didžiule pagalba mirštančiajam dėl to, kad jis gali atsiremti į jį, kai viskas byra iš rankų. Nieko nelieka. Net jo paties sau nebelieka. Mirties momentu žmogus gali save atiduoti į to vienintelio, Kūrėjo, Dievo rankas, kad ir kaip tai pavadintume. Ir tas atidavimo aktas gali būti pats tobuliausias savęs dovanojimo veiksmas, kurio gyvendamas pasiekti negali. Kad ir kas būtų, gyvenant tau kažkas lieka: ši diena, rytojus, draugai, šeima. O mirštant nebelieka nieko“, – kalbėjo K. Kėvalas. 

Atvejais, kai gydytojai, medicinos seserys ar kiti esantys šalia įkvepia ar palaiko mirštančiojo tikėjimą, vyskupo žodžiais, vyksta aukščiausios formos mirties humanizavimas. Tai – daugiau nei palengvinti kentėjimą. Krikščioniškai kalbant, tai padėti nueiti pas Dievą. 

„Jeigu norime turėti orų gyvenimą, turime kalbėti ir apie orią mirtį. Iš Bažnyčios pusės tai raginimas valstybės ir sveikatos sistemoms apsaugoti žmogų nuo mirties technizacijos. Terapinis atkaklumas kartais gali tapti terapine tironija žmogui dėl alinančių, varginančių gyvybės palaikymo priemonių, kurios gali dirbtinai tęsti agoniją“, – pabrėžė K. Kėvalas. 

Taip, mes turime malšinti skausmą, taikyti paliatyvią mediciną naudojant stiprias, netgi narkotizuojančias medžiagas, nes kančia ir skausmas alina fiziškai, silpnina dvasią ir moralines jėgas, užuot jas palaikiusios. 

„Jeigu kančia sunkiai pakeliama, žmogui reikia padėti, bet taip pat būtina stengtis vengti panardinti žmogų į nesąmoningą būseną. Tai nebe medicininis, o santykio su mirštančiuoju klausimas – kaip išlaikyti pusiausvyrą“, – sakė K. Kėvalas. 

Vyskupo įsitikinimu, mirtis – per daug esmingas momentas, kad būtų nutylima jos perspektyva. Todėl svarbu su ligoniu nustatyti tokį pasitikėjimo ir pagalbos santykį, kuris padėtų parinkti tinkamiausią laiką ir žodžius. 

„Išgyvenant bendrystę ir dalijimąsi mirties perspektyva nebeatrodo tokia grėsminga ir gąsdinanti, nes žmogus nebesijaučia pamestas, nuteistas myriop. Man ir pačiam yra tekę kalbėtis su ligoniais paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis. Buvę, kad žmogus kone komos būsenos, o paklausus, ar gali persižegnoti, staiga gulėjęs be gyvybės ženklų ima ir persižegnoja. Atrodo neįtikėtina, bet akivaizdu – mirties akivaizdoje veikia galingos pajėgos, vyksta neįtikėtini dalykai. Žiūrėti su meile į šitą tikrovę, padėti išeinančiam išgyventi Dievo artumą ir leisti jį pajusti – tai artimo meilės darbas, kaip ir žadinti mirštančiojo maldos nusiteikimą, melstis kartu ar šalia žmogaus, atveriant jam Dieviškojo gyvenimo perspektyvą“, – sakė vyskupas. 

Ligonio sakramentą, Komunijos teikimą, išpažintį, atgailą, pokalbį, maldą kartu K. Kėvalas vadino tipiniais Bažnyčios veikimo būdais. 

„Bet ir kiekvienas sveikatos darbuotojas galėtų prisidėti palydint mirštantįjį per požiūrį į jį, suteikdamas naują prasmę gąsdinančiai mirties tikrovei ir tokiu būdu netgi perkeisdamas patirtį, ją sukilninant iki tokio lygio, kad, užuot tapusios pasmerkimu, paskutinės žmogaus gyvenimo akimirkos virstų dvasine pagalba pačia giliausia šio žodžio prasme, mirties akivaizdoje padedančia pereiti sunkiausius slenksčius ir išgyventi paslaptį, kuri mums nepažini.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-31