Vyskupo Antano Baranausko pamokymai XXI amžiaus lietuvių vaikams


Print

…Po trijų savaičių, išvykstant Antanui namo, vyskupas išeina prie rūmų vartų, kur stovi į bričkelę pakinkyti du arkliai, peržegnoja vaiką, duoda jaum pabučiuoti ranką ir žiedą. Paskui kiek netikėtai pamoko:

– Žinok, vaikeli, kad ir kur būtum, kur gyventum, Tėvynė yra brangiausia… Reikia mylėti Dievą, tėvelius, gerai mokytis. Jei Viešpats pašauks Jam tarnauti, nenusisuk nuo pašaukimo. Atmink viską, ką jaunas matai ir girdi, nes ateis metas, kai prisiminimai apie jaunystę bus kaip medus… Mokykis lietuvių kalbos, skaityk daugiau lietuvišku druku, nes jį tikrai grąžins. Lenkų ir jų kalbos nesmerk, jie mums davė daugiau gero nei blogo… Už tavo mokslus Liepojoje kasmet pinigus siųsiu, tik nenueik klaidžiais keliais… Savo jaunystėje, kai mokiausi Rumšiškių raštininkų mokykloje, mačiau baisų Nemuno potvynį. Vanduo apsėmė pastatus, ledo lytys daužė mokyklos sienas, manėme, kad žūsime tiuose griuvėsiuose. Jau tada pagalvojau, jog visas mūsų gyvenimas yra kaip didelis potvynis, viskas Dievo galybėje… Gyvendamas ir dirbdamas raštininko padėjėju Vainute, mačiau kruviną gaisrą. Sudegė bene pusė miestelio – keturios dešimtys žydų namų, keli ūkiai, bažnyčia, dvi sinagogos. Dūmai tarsi rudens migla paskandino miestelį. Tik valsčiaus pastatas nesudegė, išliko ir klebonija… Taip ir mūsų didelės meilės Dievui gyvenimas – lyg tas gaisras: kartais atrodo, kad visko netenki, lieki vienas lyg akmenėlis, paskui po truputėlį, po kruopelytę viską vėl atrandi… Matau, į pasaulį gražiai žiūri. Aš apdainavau mūsų tėviškę, Anykšių šilelį, gal tu kada nors savo savo vaikystėje matytus vaizdus ir įvykius aprašysi… Juk mes esame to paties kraujo, tos pačios giminės… Grįžęs namo, pabučiuok tėvelius, senelius, nes nežinau, ar kada nora savo kojomis į Ažuožerius sugrįšiu…

Paskui švelniai atstumia vaiką nuo savęs ir liepia liokajui Juozapui duoti penkiolika rublių kelionei.

Pateikėme mažytę ištrauką iš Stanislovo Abromavičiaus studijos “Trys Antano Baranausko gyvenimo epizodai” (“Metai”, 2009, spalis), Geri tekstai spausdinami storuose neiliustruotuose žurnaluose, kurių neskaito tie, kuriems jie labiausiai reikalingi. Trys Antano Baranausko gyvenimo epizodai labai sudomintų vyresniųjų klasių moksleivius, bet apie “Metų” žurnalą vargu ar jie ką nors yra girdėję. O gal aš klystu? “Literatūrą ir meną” pradėjau skaityti devintoje klasėje, apie 1955-uosius metus, šiek tiek vėliau – “Pergalę”, ilgainiui virtusią “Metais”. Bet abejoju, kad mano mokykloje tada buvo daug “Literatūros ir meno” skaitytojų. Mokytojai susirūpinę: dabar moksleiviai dar mažiau skaito, dar mažiau domisi “senienomis”, tokiomis, kaip Antano Baranausko “Anykščių šilelis”.

baranauskas_baznycia

Šios poemos ištraukas, prisimenu, mes gan noriai mokėmės mintinai, šį tą iš savo mokytojų sužinojome ir apie jos autorių – jaunuolį, per dvi vasaras medinėje klėtelėje parašiusį tokį nuostabų kūrinį, suprantamą, patrauklų net mokinukui. Iš savo mokytojos, Jono Basanavičiaus premijos laureatės Danutės Krištopaitės esu girdėjęs rašytojo Antano Vienuolio pasakojimą: “Senatvėje vyskupas Antanas Baranauskas buvęs niūrus, nekalbus žmogus. Kai važiuodavęs vieškeliais iš bažnyčios į bažnyčią, snausdavęs. Ties pakelės kryžiumi, kurių tada buvę daug, vežėjas turėdavęs alkūne kumštelėti vyskupui į šoną, kad šis pagarbiai nukeltų kepurę. Kartą vežėjas netyčia, ne vietoje kumštelėjęs Antanui Baranauskui į šono. Niūrusis vyskupas tada linksmai juokęsis”.

Danutė Krištopaitė šį pasakojimą yra girdėjusi iš rašytojo Antano Vienuolio prie Antano Baranausko klėtelės. Kai aš, Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos moksleivis, lankiausi Anykščiuose, Antanas Vienuolis jau buvo miręs, iš tos ekskursijos parsivežiau tik A.Baranausko klėtelės ir A.Vienuolio kapo nuotraukas.

Dabar štai Stanislovo Abromavičiaus beletrizuotos studijos ištraukėlė: dėdės Antano Baranausko pamokymai Liepojos gimnazijos mokiniui Antanui Žukauskiokui, tris savaites viešėjusiam pas vyskupą. Nemanau, kad jie visai iš piršto laužti, kažką panašaus garsusis anykštėnas galėjęs sakyti atsisveikindamas su kitu būsimu garsiuoju anykštėnu. Gal A,Vienuolis yra kur rašęs apie tą viešnagę Seinuose, gal kam yra panašiai pasakojęs, kaip man mano mokytoja Danutė Krištopaitė. Mes mokykloje iš savo mokytojų žinojome, kad senatvėje A.Baranauskas sulenkėjo, nutolo nuo savo tautos, o štai čia: “Žinok, vaikeli, kad ir kur būtum, kur gyventum, Tėvynė yra brangiausia… Mokykis lietuvių kalbos, skaityk daugiau lietuvišku druku, nes jį tikrai grąžins…”

Nepaprasto aktualumo žodžiai šiandien, daugiau kaip po šimto metų! Lietuviškos spaudos draudimo laikų žodžiai, skirti anglijose, amerikose augančiam lietuvio vaikui, XXI amžiaus pradžioje atplėštam nuo Tėvynės arba jos jau nemačiusiam, nes tokia buvusi jo tėvų valia, ne okupanto. Skaityk, vaikeli, “lietuvišku druku”, jeigu nori, kad ir tavo vaikai dar skaitytų lietuviškai. Ne už tolimų kalnų laikai, kai “lietuviško druko” tikriausiai neliks.

Prieš pora metų sausio pradžioje lankiausi Seinuose, katedroje, kur ilsisi nemirtingo poeto palaikai, stovėjau prie jo paminklo, mačiau iš tolo kunigų seminariją, kurioje mokėsi ne tik Vincas Kudirka… Taip netoli nuo namų, o aš čia pirmą kartą! Net keista… Ir graudu, kad Lietuva ne Lietuvoje. Punskas, Seinai, Augustavas, Suvalkai… Aplinkui tiek daug mūsų kultūros pėdsakų, bet jau beveik užpustytų…

Kaip jie nenorėjo įsileisti net sulenkėjusio (?) Antano Baranausko! Paminklas (skulptorius G. Jakubonis, architektas E.Čekanauskas) buvo pastatytas tik 1999 m. lapkričio 28 d. Beveik šešerius metus jie priešinosi, trukdė, tyčiojosi. Caro statytinis! Prieštarauja valstybės interesams! Statykite naujuose miesto rajonuose, atokiau nuo bažnyčios! O ir pastačius… Kaip čia kuo skaudžiau pažeminti, paniekinti? Tikėtasi, kad paminklas taps lenkų ir lietuvių susitaikymo simboliu, tačiau tikrovė daug niūresnė. “…jie mums davė daugiau gero nei blogo…” Kažin ar A.Baranauskas taip būtų pasakęs jaunajam A.Vienuoliui, jeigu būtų žinojęs, kaip jie su mumis elgėsi XX amžiuje?

O dabar, XXI-ojo amžiaus pradžioje! “Strateginiai partneriai” tiesiog pasiuto šmeižti  Lietuvą. Deja, kol kas nesugebame apginti savo šalies demokratinių vertybių, garbės ir orumo, tarptautinio prestižo.

Vytauto Visocko nuotraukose: Antano Baranausko paminklas Seinuose ir Seinų bažnyčia, kur palaidotas Antanas Baranauskas. 

2009.11.12


Prisijunkite prie diskusijos