Vytautas Čepukas. JAV, ES ir Rusijos politiniai žaidimai – kaip „Bermudų trikampis“


Print
Bermudų trikampis. Youtube.com

Pastarųjų dienų pasaulio galingųjų sprendimai nepalieka mūsų abejingais ir verčia susimąstyti, kas vyksta. Iš pirmo žvilgsnio, vykstantys gana sudėtingi politiniai procesai turi paprastą potekstę, tai daro įtaką geopolitinės arenos dalyboms bei savų interesų joje dominavimui.

Besitęsianti konfrontacija tarp naujojo JAV prezidento ir JAV kongreso įtariant Kremliaus „ranką“ įtakojant JAV prezidento rinkimų rezultatus vis auga ir kelia sąmyšį pasaulinėje politinėje – ekonominėje erdvėje.

Naujų sankcijų Rusijai patvirtinimas JAV kongrese ir JAV prezidento ketinimai jas pasirašytį, anot Rusijos politikų, sukėlė ES šalių nepasitenkinimą, kadangi šios sankcijos padarys ekonominės žalos stambioms ES korporacijoms, turinčioms ekonominių bendradarbiavimo sutarčių su Rusija.

Tokiu būdu Rusija bando pūsti nesantaikos „burbulą“ tarp JAV ir ES. Rusija, kaip patyrusi politinių intrigų organizavimo meistrė, puikiai žino, kaip išnaudoti tokią politinę situaciją savo naudai. Didžiausia Rusijos baimė yra dujotiekio „Nord stream 2“ tiesimas į ES. Šis dujotiekis turi tris pagrindinius tikslus. Pirma, ES aprūpinimas „pigiomis“ Rusijos dujomis, antra – neleisti JAV tiekti savo dujas į ES, trečia – mažinti Ukrainos tranzitinio dujotiekio į ES įtaką, tą panaudojant kaip ekonominį spaudimą derybose dėl Rusijos ir Ukrainos santykių krizės „normalizavimo“.

Kremliaus bandymas sutirštinti JAV ir ES „nesantaikos“ spalvas dėl Rusijos ir ES atskirų valstybių ekonominį bendradarbiavimą ypač energetiniame sektoriuje, žinant kai kurių ES valstybių vadovų  požiūrį į taikomas sankcijas Rusijai, – nėra jau toks desperatiškas ir betikslis.

Kaip vienas „Delfi“ komentatorius parašė: gal 1956 metais SSRS per mažai tankų pasiuntė į Vengrijos respubliką, kad jie taip „nori“ išlikti Rusijos „draugais“? O aš manyčiau, kad tai panašiau į „Stokholmo sindromą“ (kai auka pradeda mylėti savo skriaudikus). Žiūrint iš šalies labai įdomūs yra ir Vokietijos bei Rusijos ekonominiai santykiai, kurie labiau panašūs į draugiškus bei abipusiai naudingus nei pagrįsti sankcijomis bei apribojimais.

Vien faktas, jog buvęs VFR kancleris tarnauja Rusijos energetinei kompanijai, liudija, jog kažkas čia ne taip. Įsivaizduokim, kad kokios nors Vakarų demokratinės šalies buvęs vadovas tarnautų kokiai nors Rusijos ar kitos nedraudiškos šalies kompanijai. Nesinorėtų nieko smerkti ar kritikuoti, bet esama situacija nėra toleruotina ar priimtina, ypač nūdienos politinių įvykių kontekste.

Pompastiškas Rusijos Jūrų pajėgų dienos minėjimas Sankt Peterburge dar sykį patvirtina Kremliaus imperines ambicijas. Tik tie, kurie savo „kailiu“ patyrė sovietų tariamos draugystės privalumus, gali atpažinti slypinčią klastą ar kitas klastingas Kremliaus rezgamas „pinkles“, kurios gali būti pražūtingos visiems, kurie patikėjo ar tiki Kremliaus „gera valia“.

Dabartiniu metu Baltijos šalims yra palanki proga padaryti didesnę įtaką ES senbuvėms, kadangi ES nuo šių metų liepos mėnesio pirmininkauja Estija. Tai rimta proga netylėti ir vienytis su ES narėmis dėl Kremliaus vykdomos šiuolaikinės politikos  bei sovietinio , t.y.  komunistinės kaip nusikalstamos veiklos,  pasmerkimo.

Manau, jog nesant ES šalių savitarpio supratimo bei rimtos politinės valios šiam „Bermudų trikampiui“ lygmens problemas teks spręsti dar ne vieną dešimtmetį. O kaip norėtųsi visus „komunistinio rėžimo“ veikėjus įvardinti ir sustatyti į savo vietas pagal jų atliktų darbų „svarbą“, t. y. „Niurnbergo procesas -2” ar Hagos karo tribunolo teismo verdiktas.

JAV pagaliau praregėjo ir pamatė tikrą Kremliaus vadovo „akių gilumą ir dvasios tyrumą“. Dabartiniu metu JAV prezidentas, net ir norėdamas normalizuoti santykius su Rusija, yra atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, kadangi  jo veikimo laisvė yra „supančiota“ JAV kongreso. Nesuprantu, kodėl ES negali pasinaudoti  JAV kongreso pateikta Baltijos valstybių užgrobimo byla: JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai 1953-1954 metai, medžiaga. Kol mes toleruosime mūsų kaimyno agresyvumą bei demonstruosime baimę ar nepasitikėjimą, tol toks kaimynas „lips mums ant galvos“ ir darys tą, ką jo liguista fantazija sugalvos.

Ar mes dėl to kovojome ir kentėjome, kad ir mūsų vaikai bei anūkai dar ilgai šią gėdą pakęstų? Diplomatija bei pakantumas čia nepadės, reikia imtis ryžtingų žingsnių ir teisiškai įvertinti padarytus komunistinio rėžimo nusikaltimus prieš visą demokratinę žmoniją. Ar turime dar palaukti, kol išmirs tiek budeliai, tiek jų aukos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje nuo komunistinio rėžimo nukentėjo labai daug žmonių. Imkime pavyzdį iš žydų, kurių per II-ąjį pasaulinį karą taip pat labai daug nukentėjo. Mes galime tik pavydėti žydams dėl jų vieningumo ir ryžto surasti bei nubausti savo tautos naikintojus. Kuo mes prastesni ar mažiau ryžtingi? Turime drąsiai įvardinti  savo tautos kankintojus ir naikintojus bei juos surasti ir nubausti, bent jau moraliai, kad ateities kartos žinotų, jog nebaudžiamumo nėra ir būti negali. Tuomet galėsime teigti, kad iki galo atlikome savo misiją ir būtume teisūs prieš savo sąžinę. Niekas nepriekaištautų mums, kad darbų nepadarėme iki galo. Turime visą būrį europarlamentarų, kurie privalėtų atstovauti lietuvių tautos interesams ir atstatyti istorinį teisingumą, kad mūsų kaimynai negalėtų nepagrįstai šmeižti mūsų garbingos praeities kovų dalyvių ir vienašališkai „už akių“ visus pasipriešinimo okupantams dalyvius įvardintų fašistais ar jų kolaborantais.

Tokio istorinio nihilizmo pateisinti negalime ir nutylėti – taip pat negalima. Jeigu Rusija ir toliau ignoruos viso demokratinio pasaulio valstybių nuomonę dėl jos vykdomos politikos agresyvumo bei tarptautinių susitarimų nevykdymo, tai jos laukia panašus likimas kaip ir Šiaurės Korėjos, kuri, kaip koks „liliputas“ „pučiasi“ prieš „Guliverį“.

2017.07.31; 04:34