Vytautas Čepukas. Lietuvos saugumas ir JAV gynybos sekretoriaus Džeimso Matiso vizitas

Seniai norėjosi pasidalinti mintimis apie Lietuvos gynybinius pajėgumus šiuolaikinėje  sudėtingoje situacijoje. Terorizmo grėsmė  įgauną vis platesnį mąstą, todėl nė viena šalis negali  jaustis pakankamai saugi. Globaliame pasaulyje atsiranda ir globalios grėsmės – tai terorizmas, gamtos atšilimas įtakojantis gamtos stichijas ir t.t. 

Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Lietuva, nors ir nėra labai pažeidžiama gamtos stichijų, tačiau karine prasme dar nėra pakankamai saugi, turint sunkiai prognozuojamą rytų kaimyną. Man teko garbė tarnauti Lietuvos kariuomenėje nuo 1991 metų ir kurti įvairias jos struktūras.   

Skirtingai nuo kitų  šalies vyriausybės institucijų, bene sunkiausia buvo kurtis Krašto apsaugos sistemai. Krašto gynyba buvo nauja ir pradėta kurti nuo nulio. Visa Lietuvos teritorija dar knibždėjo okupacinės sovietų armijos kariais, todėl mums teko ne tik kurti savo kariuomenę, bet ir neprovokuoti svetimos, norint išvengti naujos karinės agresijos.

Taigi likimo ir Dievo palaimos dėka pavyko išvengti didelių konfliktų ir nesutarimų, derantis dėl svetimos armijos išvedimo. Palikus paskutiniam okupacinės armijos kariui, prasidėjo tikrasis Lietuvos kariuomenės kūrimas ir valstybės saugumo atstatymas. Lietuvos kariuomenė turėjo tikslą pasiruošti ir ginti valstybės nepriklausomybę visomis išgalėmis ir savo pajėgomis, todėl visa šalies gynyba buvo paremta teritorinės gynybos koncepcija.

Lietuvos gynybos koncepcija buvo paremta teritoriniu gynybos principu ir apėmė visas karines bei civilines institucijas, kurios buvo atsakingos už karo meto užduočių vykdymą. Tuomet buvo paruošti gynybos planai, kuriuose buvo įvardinti visų institucijų veiksmai karinio konflikto atveju. Dabartiniu metu grįžtama prie to šalies gynybinio varianto, kuris buvo paruoštas prieš 14 metų.

Kaip žinia, krašto gynybai skiriamos lėšos ir laikas yra neadekvačios sąvokos. Paruošti gynybai tinkamus karius ir ginkluotę trunka ne vienerius metus, todėl prarastas laikas įtakoja Lietuvos gynybinius pajėgumus. Kas galėtų prieštarauti, jog mažiausią dėmesį gynybai  skyrė konservatorių ir liberalų koalicinė  vyriausybė bei KAM (Krašto apsaugos ministerija) ministrė Rasa Juknevičienė?  Norėčiau pacituoti Estijos atsargos karininko žodžius, pasakytus vienos konferencijos metu, kai buvo paklaustas, kodėl Estija savo gynybai jau seniai skiria didžiulį dėmesį ir krašto gynybai 2 proc. nuo BVP (bendras vidaus produktas). Jis atsakė: taip yra todėl, jog politikai, kurie skeptiškai žiūri į  šalies gynybą, paprasčiausiai niekada nebus išrinkti į valdžią. 

Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manyčiau, jog nihilistinis požiūris yra į atsargos karininkų ir karių panaudojimą šalies valstybiniame sektoriuje, panaudojant jų sukauptas žinias ir patirtį. Man teko garbė apie dešimtmetį vadovauti Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai bei bendrauti su NATO šalių rezervo kariais bei daugeliu kitų šalių atsargos karininkais. Visose šalyse yra įvairiai panaudojamas atsargos karių potencialas. Rezervo kariai – tai kaip tiltas tarp civilių ir kariškių.

Įvedus profesinę karo tarnybą dažnai atsiranda takoskyra tarp kariškių ir civilių, tarsi ir vieni, ir kiti gyventų skirtinguose pasauliuose. Įsigilinus į KAM vadovybėje dirbančiųjų biografijas, rastume daug tokių, kurie net netarnavo Lietuvos kariuomenėje arba turėtų bent minimalią patirtį karybos ar karinės strategijos srityse.

Niekada nepamiršiu KAM vadovybės abejingumo ir nepagarbos fakto, kai 2009 metų Lietuvos kariuomenės įkūrimo metinių minėjimo išvakarėse buvo kreiptasi dėl atsargos karių apdovanojimo KAM ministro padėkos ir kt. formos apdovanojimais. Tada buvo atsakyta, jog trūksta pagrįstumo minėtus atsargos karius apdovanoti, nors teikti kariai visuomeniniais pagrindais daugelį metų aktyviai dalyvavo kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimo srityje. Mažiausiai suprantamas buvo tuometinės KAM ministrės įsakymas kadencijos pabaigoje apdovanoti „savo“ viceministrus aukščiausio lygmens KAM apdovanojimu civiliams „už nuopelnus“, nors jie visi už savo darbą gaudavo solidžius atlyginimus.

Tokie atsakingų pareigūnų darbai nemotyvuoja ne tik atsargos, bet ir profesinės tarnybos karių bei žlugdo optimizmą. Analizuojant KAS veiklą, galime daryti išvadas, jog per pastaruosius dešimtmečius buvo daug padaryta stiprinant Lietuvos kariuomenę ir šalies gynybines galias, tačiau buvo padaryta ir klaidų.

Galėtume teigti, jog neklysta tas, kas nedirba, tačiau visada yra geriau mokytis iš svetimų klaidų nei savų. Atkuriant Lietuvos kariuomenę labai trūko vadovaujančio lygmens karininkų, todėl buvo aktyviai verbuojami sovietų armijoje tarnavę karininkai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Manau, tai buvo bene didžiausia atkuriamos Lietuvos kariuomenės personalo komplektavimo klaida. Tikrai ne visi Lietuvos pilietybę turintys buvę sovietų armijos karininkai buvo lojalūs ir tarnavo nepriklausomos Lietuvos labui ar turėjo pakankamą karinę kvalifikaciją. Tą faktą patvirtino vėlesni  Lietuvos kariuomenės istorinės raidos įvykiai. Turiu vilties, jog Lietuvos kariuomenės vystymosi ir raidos peripetijas pavyks aprašyti kitose apžvalgose. Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje vėl būtų gražinta visuotinė karinė prievolė ir greičiau atstatytas teritorinės šalies gynybos principas. Atsargos kariai tam yra pasiryžę. NATO karių bei karinės technikos integravimas į Baltijos šalių gynybą yra  atgrasymo ir psichologinio palaikymo priemonė kaip kolektyvinės gynybos koncepcijos įgyvendinimas.

Dabar norėčiau grįžti prie Lietuvos saugumo apžvalgos JAV gynybos sekretoriaus J. Matiso vizito šviesoje. Malonu pripažinti, kad JAV vis dar domisi Baltijos šalių saugumu ir nori padėti joms apsisaugoti nuo galimos agresijos iš rytų. Šiais metais Rusijos Federacija planuoja Kaliningrado srityje plataus mąsto karinius mokymus „Zapad 2017”.

Pavojus didelis, nes pagal mokymų scenarijų bus modeliuojami ir puolimo veiksmai. Vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ blokada atkirstų NATO sausumos pajėgų paramą vakarų kryptimi. Žinant, kokios karinės pajėgos yra dislokuotos šioje srityje, Baltijos šalims tikrai iškyla rimtas pavojus, jei menamas agresorius sumanytų pasinaudoti savo kariniu pranašumu.

Nereikia būti dideliu karo ekspertu, kad galėtume pastebėti savo silpnąsias vietas. Visu pirma, tai priešraketinės gynybos spragos sausumoje ir jūroje, todėl Rusija labai liguistai reaguoja į NATO ketinimus kitų metų pabaigoje dislokuoti Lenkijos teritorijoje priešraketinės gynybos kompleksus.

Manau, jog Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims gyvybiškai svarbu turėti savo priešraketinės gynybos kompleksus, tokiu budu būtų likviduotas Rusijos karinis pranašumas šiame regione. JAV gynybos sekretorius vizito Lietuvoje metu užsiminė apie priešraketinės gynybos svarbą šiame regione. Reikia tikėti, jog ne tik Lenkija, bet ir Baltijos šalys bus aprūpintos saugia priešraketine gynyba.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.15; 17:07