Vytautas Čepukas. Privilegijos kariams – tik gražus miražas?


Print

Parašyti šia tema mane paskatino vėl atsiradusi diskusija žiniasklaidoje apie atsargos karių privilegijas, kurios galimai yra diskriminuojančio pobūdžio. Norėčiau ir aš pasidalinti savo mintimis. 

Keisčiausias vaidmuo

Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Keisčiausias šioje istorijoje yra ponios Rasos Juknevičienės vaidmuo. Sutinku, jog laisvoje šalyje kiekvienas jos pilietis turi teisę viešai reikšti savo nuomone bet kokiu klausimu, jei tai neprieštarauja Lietuvos konstitucijai ar galiojantiems įstatymams. Pritariu, jog reikia skatinti ir paremti tuos, kurie atliko ar dar atliks savo konstitucinę prievolę ginti šalį nuo potencialių priešų. Tokiu būdu mes skleistume žinią, jog rūpinamės tais, kurie nėra abejingi Lietuvos saugumui. Privilegijos Lietuvos kariams yra viena iš svarbiausių motyvacinių paskatų.

Žvelgiant į istorinę valstybių raidą, ypač grėsmės akivaizdoje, galime pastebėti bendrą piliečių tendenciją mobilizuotis savo vertybių gynybai. Klestinti gerovė ir menka realios karinės grėsmės tikimybė apsunkina piliečių motyvaciją pasirinkti kario profesiją ar būti karo prievolininku. Vadovaujantis liaudies išmintimi, prisiminkime: norint pasiekti rezultatų naudojami du metodai: lazda ir pyragas. Pirmasis metodas plačiausiai buvo taikomas Sovietų Sąjungoje. Visi tie, kurie dar mena tą laikotarpį ir patyrė šio metodo „privalumus“, galiu tik užjausti ir palinkėti daugiau niekada to nepatirti.

Kiekviena valstybė, norėdama jaustis saugi ir savarankiška, privalo rūpintis savo šalies gynėjais ar bent sudaryti jiems palankias moralines bei socialines garantijas. Kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė yra gintis ir ginti tas vertybes, kurios jam buvo įskiepytos su „motinos pienu“ ar suformuotos socialinės aplinkos. Panašiai kaip savisaugos instinktas, kuris užprogramuotas mūsų genuose. Jis aktyvuojamas, kada individo egzistencijai gresia pavojus ir pamirštamas, kai gera ir ramu.

Socialinės garantijos, leidžiančios oriai gyventi

Visais civilizacijos vystymosi laikotarpiais vyko ir vyksta gentiniai, religiniai, ekonominiai, valstybiniai bei kitokio pobūdžio konfliktai, kurie dažniausiai virsta ginkluotais susirėmimais. Pergalės gali tikėtis tik tie, kurie turi geriausiai motyvuotus karius, pasiryžusius apginti savas vertybes. Visais istoriniais laikotarpiais kariai buvo vertinami, gerbiami ir skatinami.

Analizuojant Lietuvos karių privilegijų, galime konstatuoti, jog tokių … nėra. Iškovojus laisvę ir nepriklausomybę, buvo tikima, jog dabar tai jau bus atkurtas teisingumas ir bus gerbiamas kiekvienas žmogus, ypač tas, kuris paaukojo ar buvo pasiryžęs aukotis vardan šių idealų.

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

Praėjusią savaitę Lietuvos mokslų akademijoje surengta konferencija „Visų pirma – Lietuva! Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai“, kurioje buvo bandoma nagrinėti, kas įvyko nuo sąjūdžio įkūrimo ir ką privalome daryti dabar, norint atgaivinti idėjas, kurios buvo ir išliko aktualios. Galiu teigti, jog sąjūdžio idėjos gyvos ir šiandien, tik jas realizuoti tampa vis sunkiau ir sudėtingiau. Kaskart eidami į rinkimus vis tikimės, jog balsavome teisingai ir išsirinkome tuos, kurie tikrai atstovaus mūsų interesams. Deja, eilinį kartą išrinktųjų  interesai „atsiranda arčiau savojo kūno“.

Skaudžiausia yra patirti “savųjų išdavystę“. Pirmieji savanoriai, tvirtai tikėję konservatorių skelbtoms idėjoms, kurių ištakos buvo sąjūdžio užuomazgoje, turėjo skaudžiai nusivilti. Šiandien didžiausia pirmųjų savanorių gynėjų problema – būstas. Teisininkai traktuoja ir tikina, jog įstatymas negalioja atbuline data. Šių dienų aktualija – tarnybinių būstų kariams privatizacija – viena iš išimčių, jog įstatymai galioja visada, jeigu jie naudingi valdantiesiems. Manau, jog baisiausia yra ne nusipelniusiųjų gynėjų išmetimas į „gatvę“, o tai, kokia žinia šiuo poelgiu siunčiama visuomenei bei būsimiems jos gynėjams. Kitaip tariant, smunka pasitikėjimas valstybe. Sunkiausia įrodyti visuomenei, jog valstybė, tai mes visi, o valdantieji, tai tik tie išrinktieji, kurie mus valdo ir atsako už mūsų visų saugumą bei gerovę. Nežinau, kaip reiktų vertinti politikus, kurie siūlo įvairias lengvatas kariams, kurios skatina tarpusavio nesantaiką ar diskriminacinę nelygybę.

Siūlant lengvatinį stojamųjų balų kreditą stojant į mokymo įstaigą, manau, tai yra diskriminacinio pobūdžio bei iškreipia studentų lygiateisiškumo principą. Šį projektą siūlė p. R. Juknevičienė, tokia lengvata buvo taikoma sovietų armijoje atitarnavusiems piliečiams. Anot Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės, gal kai kuriems politikams trūksta arba kompetencijos, arba „proto“, greičiausiai ir to, ir to?

Prieš beveik tris dešimtmečius teko studijuoti Nyderlandų gynybos koledže, tai ten egzistavo (manau, dabar irgi egzistuoja) ištis, karių verbavimo sistema. Jaunimui organizuojamos karinės tematikos stovyklos. Kariams, atlikusiems bazinį kario kursą ir norintiems pasirinkti kario profesiją, siūloma nemokamai ir valstybei finansiškai paremiant mokytis pasirinktoje aukštojoje mokykloje ir t.t. Tokiomis ar panašiomis lengvatomis ar privilegijomis naudojasi ir kitų šalių būsimieji ar esami kariai. Atlyginimai kariams yra orientuoti į šalies vidutinį darbo užmokestį ir stengiamasi, kad pastarasis neatsiliktų nuo privataus sektoriaus bei visada būtų patrauklus.

Pensinis karių amžiaus vidurkis siekia 55-60 metų ir pensijos dydis išėjus į atsargą siekia 60-70 proc. buvusio kario atlygio. Lietuvoje, kariams išeinantiems į atsargą, bijoma priskaičiuoti misijose uždirbtas lėšas, kad tik pensija nebūtų per didelė. Argi kaltas karys, jei nuo jam priskaičiuotų lėšų nėra mokami mokesčiai, tai ne jo, o valdininkų ar įstatymų leidėjų kaltė. Karys privalo mokytis ginti Tėvynę, o ne skaičiuoti mokesčius. Manau, jog valdžia turi būti principinga ir vieninga mokesčių surinkimo politikoje, nežiūrint, ar tai yra valstybinis, ar privatus sektorius. Tokiomis mokesčių manipuliacijomis tik diskredituojame valstybę ir suteikiame pretekstą manyti, jog mokesčių mokėtojams taikomi dvigubi standartai. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Dabartiniu metu Lietuvos kariuomenėje jau yra apmokestintos pajamos už būsto nuomą ir misijose gautos pajamos, lieka neapmokestintos tik piniginės kompensacijos už maistą.

Čia yra sudėtingesnė situacija, nes jei karys yra maitinamas – tai kompensacijos negauna, o perkant maisto produktus mokamas PVM mokestis. Tačiau bet kuriuo atveju šios pajamos neįtakoja karinės pensijos dydžio.

Dar kartą primenu, jog karinės pensijos nuo 2004 m. nebuvo nei kompensuojamos, nei didinamos. Mano nuomone, tai viena iš atsargos karių apatiškumo priežasčių visuomeninei bei politinei veiklai. Vertinant Lietuvos karių  privilegijas, galime daryti išvadas, jog mūsų šalies kariai nėra nei privilegijuoti, nei labai gerbiami. Jeigu Lietuvos valdantieji nesiims tinkamų priemonių karių motyvacijai skatinti, tai jokie privalomosios tarnybos įstatymai nepadės didinti valstybės saugumo bei gynybos pajėgumus.

Gal mūsų valdantieji vadovaujasi principu: kuo pilietis turi daugiau asmeninio pobūdžio problemų, tuo mažiau turi laiko kištis į visuomeninį-politinį šalies gyvenimą ir trukdyti „profesionalams“ valdyti šalį?

Sutinku, mūsų karta tuoj išmirs, bet nenoriu, kad likusieji jos piliečiai išsilakstytų iš Lietuvos. Gal kai kas to ir siekia – nereikės nieko ginti?

2017.06.19; 06:00