Vytautas Visockas. Apie raides, primityvią laisvę ir tautinę savigarbą


Print

Gegužės mėnesį žurnalas „IQ“ paskelbė Eglės Murauskaitės – Merilendo universiteto vyr. mokslininkės, dirbančios prie ICONS projekto (atsakinga už krizių simuliacijas Europoje) – straipsnį „Sprintą pakeisti maratonu“.

Ji rašo: „Norint išlaikyti visuomenės dėmesį krašto apsaugai, laikas pakreipti diskusiją saugumo linkme, ne vien akcentuoti išorės grėsmes“. Vertas dėmesio straipsnis, nors ko nors labai naujo ir netikėto jame neradau. Mes jau puikiai suprantame, kad vien karinėmis priemonėmis nuo Rusijos neapsiginsime, ši valstybė hibridiniame kare vartoja įvairiausius „ginklus“. Autorė ragina daugiau dėmesio skirti vidaus problemoms. Skurdas, socialinė atskirtis, tautinių mažumų nepasitenkinimas silpnina valstybę, visuomenę daro mažiau atsparią poveikiui iš išorės. Pastebimai gerėjanti gyvenimo kokybė „yra rimta paskata kovoti už jos tęstinumą“ .

Atkreipiau dėmesį į ilgo sakinio pradžią: „Jei vengiame atvirų diskusijų apie vietos lenkus ar totorius…“ Būtų įdomu sužinoti autorės nuomonę apie pastaruoju metu kaip tik paaštrėjusias diskusijas, susijusias su vietos lenkais; totoriai čia, žinoma, ne prie ko, su jais mes neturime jokių problemų. Ar autorė mato, kad problema – ne vietos lenkai, o Lenkija, kuri niekaip nesusitaiko su Vilniaus krašto netekimu ir puoselėja vėl jį iš mūsų ilgainiui atimti bent jau autonomijos pavidalu? Vargu.

Didžioji Lietuvos visuomenės dalis būtent taip mato šią dirbtinai sukeltą trijų raidžių problemą. Tačiau politikai gali nepaisyti ilgalaikių mūsų valstybės interesų. Bėda ta, kad Lenkija visokiais būdai siekia Lietuvos lenkus paversti lenkais Lietuvoje.

XXX

Daug žmonių žūsta keliuose. Daug daroma, kad eismo nelaimių būtų kuo mažiau. Platinami keliai, statomos dviejų lygių sankryžos… Greičio ribojimai. Pabandyk gyvenvietėje lėkti greičiau nei leidžia kelių eismo taisyklės ir ženklai! Didelės baudos, atimamos vairuotojo teisės. Ką jau kalbėti apie vairavimą išgėrus. Žodžiu – žiauri prievarta, įvairiausi draudimai. Dažnai jų nepaisoma, labai dažnai, tačiau niekas viešai nesipiktina tokiais mano laisvės ribojimais, neina prie Seimo ir nešaukia: draudimai tik padidins nelaimių, žūčių keliuose statistiką!

Visai kitaip reaguojama į ketinimus riboti alkoholio vartojimą. Pripažįstama, kad 16 litrų šimtaprocentinio alkoholio kiekvienam Lietuvos gyventojui daugoka, bet  draudimai – ne išeitis. Už laisvę rinktis, prisiimti atsakomybę ir spręsti patiems! Skęstančiųjų reikalas – pačių skęstančiųjų reikalas, ir jokių draudimų gaminti alkoholį, jį pardavinėti ir reklamuoti mes neleisime! Jie – festivalių, koncertų organizatoriai – nieko nesiūlo, tik neleidžia riboti, drausti, o juk alkoholizmas nepalyginamai skaudesnis už nelaimes, žūtis keliuose, kur ir ribojama, ir draudžiama, ir baudžiama. Įsivaizduokime, kad gatvėse ir keliuose vairuotojai elgiai kaip kas išmano!

Bijau, kad jie laimės. Gėrė vyrai ir dar gers, kol žemelė apsivers, kai žemelė apsivers, ant griuvėsių vyrai gers. Jie – jėga, ir žaliesiems valstiečiams blogai baigsis, nes vien draudimais išties problemos neišspręsime.

Vis dėlto koncertas prie Seimo – gėdingas faktas mūsų kultūros istorijoje. Laisvės sąvoka buvo suprimityvinta iki žemės graibymo.

XXX

Nesu Eurovizijos gerbėjas ir žiūrovas. Vieną kitą pasirodymą esu matęs. Nepatinka dainos, klyksmai, šviesų triukai. Visko perdaug. Žiūrėjau mūsų dainininkų atrankos į Euroviziją koncertą. Norėjau pamatyti, kokie vėjai pučia mūsų padangėje. Tiesiog nesusipratimas, kad laimėjo dainininkė, kuri triuškinamai pralaimėjo Ukrainoje. Kitaip ir būti negalėjo. Mes niekada nelaimėsime Eurovizijoje, nebent mūsų dainininkas (dar geriau – dainininkė) scenoje nusimautų kelnes, kaip jau beveik atsitiko, kai dainavo Mamontovas ir Mikutavičius. Man iki šiol gėda dėl to trečiojo jų partnerio, nors būtent jis atkreipė sergančios Europos dėmesį.

Jeigu būtų mano valia, Eurovizijoje privalomai būtų dainuojama tos ar kitos šalies valstybine kalba. Bloga darosi nuo visuotinio suanglėjimo. Save gerbianti tauta, ypač maža, be jokios prievartos turėtų pasauliui demonstruoti savitumą ir nesigėdyti nei savo kalbos, nei savo kultūros. Mums reikėtų mažiau kliedėti apie pergales, tada gal jos mus ir aplankytų. Tačiau šiuo atveju svarbiau ne pergalė, o tautinė savigarba, kurios mums trūksta kaip oro.

Kas gali būti gražiau už lietuvių liaudies dainas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-05-18