Žodis neabejingiesiems


Print

Pradėsiu nuo teiginio: istorinis likimas mūsų tautos stuburą yra įlaužęs ne vienoje vietoje. Kai kur suaugo. Bet paliko nuolatinį skausmą keliančias ataugas ar suaugimus.

Nejauku, nesuprantama (gal siaubinga?), kai tuos stuburo įlaužimus nuolatos kas nors iš saviškių (anot R. Vanagaitės, – iš „mūsiškių“…) bando palaikyti skausmo (ir įlaužos) padėtyje.

Viena iš tokių nesuprantamų asmenybių yra save mokslo ir visuomenės veikėjų bendruomenei priskirianti Nerija Putinaitė. Ji vėl – avanscenoje. Nuskriaustos, t. y. negavusios prestižinės premijos būsenoje…

Šias eilutes skaitantiesiems priminsiu. Porą gerų dešimtmečių ji yra paaukojusi siekdama visaip sumenkinti, o gal ir visai sunaikinti Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų indėlį žadinant lietuvių tautą ir kviečiant ją burtis atkuriant valstybingumą. Piktai apkandžiotas tapo ir anksti į Anapilį iškeliavęs įžymus mūsų tautotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Vis už tą patį – lietuviškos dvasios gaivinimą, jos tęsimą.

Paskutiniu metu N. Putinaitės puolimo taikiniu tapo poetas Justinas Marcinkevičius. Už ką? Nemanykite, kad už jo nuostabiąsias, sovietmečiu gyvastį mums teikusias dramas: „Katedrą“, „Mindaugą“, „Mažvydą“… Ne. Puolė už… kolaboravimą su okupantu. Kam iš viso tais metais rašė? Ir kodėl parašė sistemai įsiteikiančių eilėraščių? Ji energingai siūlo iš valstybės ir tautos kultūros istorijos išbraukti iškilaus poeto ir mąstytojo, kaip ir anų, aukščiau suminėtų, vardus.

Mielas skaitytojau, kur nors suraskite ir perskaitykite N. Putinaitės pirmąją knygelę: „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ (2004 m.). Kažkieno įsiūlytas susipažinau. Atidžiai įsijaučiau į tos knygelės pabaigą. Supratau: autorė mąsto ir siūlo kuo skubesnį lietuvių tautos ištirpimą, išnykimą Europinėje erdvėje… Lyg būtų kieno toms pastangoms suagituota. Apskritai, nesuvokianti istorijos dėsningumų.

Dr. N. Putinaitė dirbo Prezidento V. Adamkaus patarėja. Paskui Švietimo ir mokslo viceministre. Dabar darbuojasi ruošdama Lietuvos diplomatus. Kitais žodžiais tariant, – visada Lietuvos strateginę politiką įtakojančiųjų, formuojančiųjų priešakiniuose baruose.

Kirba pikta mintis: gal čia bus vienas iš tų elementų, kurie skatino ir tebeskatina elitinę, talentingiausią jaunimo dalį emigruoti, amžiams palikti savo tėvų ir protėvių žemę?.. Jie nemato tai žemei rodomos deramos pagarbos. Ji iš tų asmenų, kurie ne pristabdo, bet skleidžia lietuvių tautos savinaikos virusą.

Norėtųsi dr. Nerijos paklausti; kam Jūs tą žemę (Tėvynę) nusiteikusi padovanoti? Ir – už kokią kainą?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Romualdas Grigas, Lietuvos mokslo premijos laureatas.

2016.02.22; 19:01


Prisijunkite prie diskusijos