Žurnalistas Maksimas Ševčenka: “Kodėl mes paklūstame liberaliai beprotybei?”


Print

Šių metų liepos pradžioje per RTVi kanalą buvo parodytas 35-ių minučių trukmės interviu su rusų žurnalistu Maksimu Ševčenka. RTVi žurnalistė kamantinėjo, ką šis politika besidomintis žurnalistas mano apie naująjį FSB įstatymą, suteiksiantį daugiau įgaliojimų slaptųjų tarnybų atstovams. RTVi studijoje žurnalistas M.Ševčenka taip pat pasakojo, ką manąs apie Strasbūro teismo sprendimą, parėmusį ateistinių pažiūrų Italijos pilietės skundą, jog mokykloje, kurioje mokosi jos vaikas, neturėtų būti nė vienos Kristaus skulptūros. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ir laikraštis “XXI amžius” pateikia sutrumpintą šio interviu variantą.

Kaip vertinate įstatymą, kuris, jei tik Dūmos bus patvirtintas, Rusijos jėgos struktūroms suteiks papildomų įgaliojimų? Gal taip ir turi būti: terorizmo, ekstremizmo apraiškų daugėja, todėl ir kovą su ekstremizmu reglamentuojančius potvarkius būtina griežtinti?

Tas įstatymas, kurį ruošiamasi priimti Rusijoje, man kelia baimę. Kokia Rusijoje gali susidaryti nepaprastoji padėtis, kad reikėtų priimti būtent tokį drakonišką įstatymą? Tas įstatymas akivaizdžiausiai prieštarauja galiojančiai nekaltumo prezumpcijos koncepcijai. Kaltas ar teisus, turi spręsti tik teismas, o ne FSB leitenantas ar FSB majoras. Jei žmogų įtari talkinant ekstremistams ar teroristams, būk malonus, iškelk jam baudžiamąją bylą, ant stalo padėk surinktus įrodymus, leisk įtariamąjį ginti advokatams.

Dabar gi įstatymo redakcijoje sakoma, kad Rusijos pilietį ar Rusijos teritorijoje gyvenantį kitatautį FSB gali perspėti dėl kilusių įtarimų padedant ekstremistams ar teroristams. Gali tik perspėti, o gali ir pinigine bauda nubausti. Gali ir penkiolikai parų pasodinti. Kuo remiantis FSB turi teisę mėtytis tokiais perspėjimais? Kokios garantijos, kad perspėjimas skelbiamas remiantis rimtais įrodymais? Kas saugumiečiams suteikė teisę spręsti, kas vertas, o kas dar nevertas piniginės abudos ar penkiolikos parų? Jei mane perspės tėvai ar artimieji, aš jiems būsiu dėkingas ir į jų perspėjimus įsiklausysiu. O visa kita – man neprivalu. Atvirai kalbant, jei aš darau nusikaltimą, man būtina iškelti baudžiamąją bylą. Įtarimų tokiais atvejais neužtenka. Ir perspėjimų neužtenka. Kažkoks absurdas.

Šiandieniniai Rusijos jėgos struktūrų atstovai susiklosčiusią padėtį mėgina pritemti iki jiems patogaus kurpalio, iki savo lygio. Man pavyko perskaityti to įstatymo projektą. Baisu, klaiku, amoralu. Mano požiūris su jų požiūriu kardinaliai nesutampa. Ir, sakykit prašau, kodėl turėtų sutapti?

Mes, žurnalistai, nekontroliuojame nei VRM, nei FSB. Bet Rusijoje egzistuoja institucijos, kurios kontroliuoja ir jėgos struktūras, ir slaptąsias tarnybas. Pavyzdžiui, prie Prezidento aparato yra įsteigta speciali institucija. Tad norėtųsi paklausti, ar FSB kontroliuojančios institucijos žino, kokių įstatymų siekia šiandieninė FSB vadovybė? Ir ar žino, būtent kodėl tokių pataisymų prireikė mūsų saugumiečiams? Žinoma, paklausti galima. Bet ar kas nors pateiks atsakymą? Ypač – konkretų, išsamų? Tikriausiai atsakymo nesulauksime. Nei išsamaus, nei paviršutiniško.

Drąsiai galiu pareikšti – tai labai keistas įstatymas. Beje, Rusijoje jau seniai klostosi keisti procesai. Štai draudžiamų knygų sąrašas Rusijoje kiekvienais metais vis ilgėja ir ilgėja. Draudžiamų knygų sąraše – jau per 100 pavadinimų. Ir tas sąrašas nuolat auga. Šiam sparčiam augimui nuoširdžiai talkina mūsų teismai – ir regioniniai, ir vietiniai. Pasirodo, Rusijoje jau negalima skaityti net imamo Chomeini testamento. Paaiškinimas toks: tai ekstremistinė literatūra. Žodžiu, ką rusams galima, o ko negalima skaityti, – sprendžia ne patys žmonės, o teisėjai, prokurorai bei FSB “išminčiai”. Tuoj, matyt, ims nurodinėti, apie ką mums galima kalbėti su pažįstamais, o kokios temos – tabu. Kiek vėliau mums pradės nurodinėti, kaip turime rengtis, kokia gatvės puse eiti į darbą. Netrukus išauš diena, kai mums bus nurodyta, kokią partiją galime mylėti, o kokių partijų privalome nekęsti.

Remiantis naujomis įstatymo pataisomis seminaruose bus tikriausiai negalima apžvelgti net kai kurių Lenino knygų, ypač Lenino publikacijos “Balandžio tezės”. Nes FSB leitenantui ar FSB majorui kils abejonių, kam mums tos diskusijos dėl “Balandžio tezių”. Suprask, analizuodami “Balandžio tezes” dar į ekstremizmą palinksime. Atvirai kalbant, šiandien ekstremistu greičiausiai jau galima apšaukti net rusų literatūros klasiką Levą Tolstojų. Pavyzdžiui, jam būtų visai nesunku prikergti religinės nesantaikos kurstymą.

Tad dabar prie manęs gali prieiti FSB karininkas ir pradėt kamantinėti: kodėl skaitau tą ar kitą leidinį, koks tokio skaitymo tikslas, ar aš veikalą skaitau tik todėl, kad noriu kuo daugiau žinoti, ar skaitau todėl, kad susižavėjau ekstremistinėmis nuostatomis?

Praėjusių metų lapkritį Strasbūre buvo patenkintas Italijos pilietės, kuri – suomių kilmės, ieškinys dėl Kristaus simbolio uždraudimo itališkose mokyklose. Esą tas krikščionybės simbolis pažeidžia ateistiškai auginamų vaikų teises. Galų gale esą tas simbolis pažeidžia ne tik ateistų, bet ir kitų religijas išpažįstančių vaikų teises. Kaip vertinate šią tendenciją? Suomių kilmės Italijos pilietės priekaištai pagrįsti ar iš piršto laužti?

Šią situaciją pavadinčiau liberalia beprotybe. Ir ši liberali beprotybė – jau kaip ir chroniška liga. Kaip, beje, chroniškos ir visos Europos Sąjungos priešpriešos. Vienur į bažnyčias neleidžia graikų, kitur nepageidaujamos moterys, dar kažkur nuogomis figūromis piktinasi lesbietės ar feministės.Aš esu laisvės šalininkas. Tačiau viskam turėtų būti ribos. Jei kas nors pradeda alpti, vemti ar klykti, išvydęs nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą, įtariu, kad toks žmogus yra apsėstas velnio, ir jam pirmiausiai reikėtų apsivalyti nuo jį užpuolusių pragaro jėgų. Toks būtų mano ironiškas komentaras. Nes būtent velnias paniškai bijo Kristaus.

Jei ta suomė, apsigyvenusi Italijoje, mano, kad Dievo nėra, kad Kristus – tik tuščia simbolika, – nieko blogo. Tegul sau taip ir mano. Tai – jos teisė. Bet kodėl tada ta suomė savo požiūrį bando primesti katalikams ar stačiatikiams? Kodėl jai rūpi  pažeisti tikinčiųjų, kurių, mano supratimu, Italijoje žymiai daugiau nei užkietėjusių ateistų, teises? Jei toje mokykloje mokosi bent vienas vaikas katalikas, nukryžiuotojo Kristaus statula privalo kaboti ant sienų, nes priešingu atveju bus pažeistos to kataliko teisės.

Prisiminiau Prancūzijos prezidento žmonos nuotrauką, kurioje ji užfiksuota pusnuogė. Kodėl visam pasauliui galima demonstruoti savo intymias vietas, o va Kristaus skulptūros viešose vietose jau rodyti negalima? Pastebėjau tendenciją: nūnai mažumos ne tiek gina savo teises, kiek savo požiūrį bando primesti daugumai. O dauguma, nors irgi turi teisę į savo požiūrį, vis traukiasi ir traukiasi atgal. Ta suomė juk gina ne savo teises, kiek savo požiūrį bando primesti daugumai italų. O tai, mano įsitikinimu, absoliučiai neteisinga. Juk dabar laisvių daugiau nei užtektinai. Nori – keisk lytį, nori – kur homoseksualistinę santuoką, nori – reng savo paradą ir darkykis kuo šlykščiau. Bet šioms mažumoms teisių vis maža ir maža, ir jos vis labiau siekia primesti savo požiūrį daugumai. Pastebėjau ir tai, kad šiandien auga priešiškumas krikščionybei ir krikščionybę stengiamasi kuo rimčiau apriboti.

O kokia tvarka turėtų egzistuoti pasaulietinėje mokykloje? Kristaus skulptūra  pasaulietinėje mokykloje – sveikintinas ar smerktinas reiškinys ? O jei tą pasaulietinę mokyklą lanko musulmonų vaikai?

O kodėl Jūs manote, kad pasaulietinė mokykla turėtų būtinai būti antireliginė, ateistinė? Nemanau, kad normalų musulmoną, budistą ar ateistą, išvydusį Kristaus figūrą, apimtų nerviniai traukuliai. Tad jei Jūsų neištinka nervinis priepuolis, tai kodėl ta figūra Jums taip trukdo? O jei RTVi studijoje ant sienos kabotų, sakykim, ikona, jau ateitų pasaulio pabaiga? Man atrodo, kad ikona pasaulietinėje redakcijoje – nieko blogo. Kodėl mes turime taikytis prie tų, kurie aktyviai, demonstratyviai, atkakliai niekina krikščioniškas vertybes, religiją? Kodėl mes turime paklusti šiai agresyviai mažumai, kuri mums bando primesti savo per kraštus besiliejantį liberalumą, esą viskas galima, viskas padoru ir gražu? Kodėl tikinčiuosius būtina apriboti cerkvėse ir bažnyčiose, kodėl jiems negalima džiaugtis savo požiūriu ir tikėjimu ne tik maldos namuose, bet ir viešose vietose?

Jei prancūziškoje mokykloje kabotų šios šalies prezidento Frasua Miterano portretas? Ar toks dalykas žeistų prancūzų, išpažįstančių kitas pažiūras nei išpažino F.Miteranas, – teises? Juk Prancūzijoje niekam į galvą nekiltų mintis, jog galima drausti šio politiko portretą, nors galbūt daugelis ir nekenčia jo? O ar gali mokykloje kaboti Džordano Bruno portretas? Gali. Bet juk toks žestas įžeistų tikinčiųjų interesus, mat Dž.Bruno laikomas filosofinio ateizmo tėvu.

Bet tikriausiai sutiksite, jog demokratijos bastionu laikomoje Amerikoje – kiek kitokia tvarka. Pasaulietinėse mokyklose ten neišvysite kryžių.

JAV mokyklose nėra Kristaus paveikslų ir skulptūrų. Taip. Nėra. Bet ar tai – gerai? Amerikiečiai – religinga tauta. O krikščionybė iš jų mokykų išstumta, drįstu manyti, dirbtinai. Toks elgesys neteisingas, barbariškas. Paimkime Sirijos pavyzdį. Ten varžomos politinės, pilietinės teisės, tačiau religinės – niekuomet. Ten neskriaudžiami nei musulmonai, nei krikščionys, nei budistai. Tad man atrodo, kad pasaulis po truputį juda beprotybės link, jei katalikiškos Italijos mokykloje pradedama draust demonstruoti pagrindinį Krikščionybės simbolį – nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą.

Nuotraukoje: žurnalistas Maksimas Ševčenka.

Pagal RTVi laidą parengė Gintaras Visockas.

2010.04.09


Prisijunkite prie diskusijos