Žurnalisto informacijos šaltinio apsauga


Print

Šiuolaikinės žurnalistikos standartai įpareigoja žurnalistą neatskleisti informacijos šaltinio, jeigu jis to nepageidauja. Dar 1996 metais priimtame Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse deklaruota ši viena iš svarbiausių žurnalistų pareigų.

Naujojo Etikos kodekso, priimto 2005-ųjų metų balandžio 15-ąją, penkioliktasis straipsnis taip pat skelbia, kad žurnalistas neturi teisės atskleisti informacijos šaltinio, jeigu šis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje. Tokiu atveju pagal Etikos kodekso normas būtent žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę dėl skelbiamos informacijos.

Žurnalisto informacijos šaltinio paslapties principas yra viena pagrindinių sąlygų spaudos laisvei garantuoti.

Europos Žmogaus Teisių teismas dar 1996 metų byloje “Goodwin prieš Jungtinę Karalystę” išaiškino, kad, be fundamentalaus informacijos šaltinių apsaugos principo egzistavimo, spauda nesugebėtų tinkamai informuoti visuomenės apie jai reikšmingus įvykius, taip pat negalėtų atlikti jai priskirtos “public – watchdog” funkcijos.

Šis principas įtvirtintas keliuose tarptautiniuose dokumentuose: 1994 metų Rezoliucijoje dėl žurnalistinių laisvių ir žmogaus teisių, 1994 metų Europos Parlamento rezoliucijoje dėl žurnalistų šaltinių slaptumo, taip pat Ministrų Komiteto rekomendacijoje Nr. R (2000) dėl žurnalistų teisės neskelbti informacijos šaltinio.

Strasbūro teismas minėtoje byloje numatė tik vieną leidžiamą išimtį riboti žurnalistų informacijos šaltinio slaptumą, kai to reikalauja tą slaptumą nusveriantys visuomenės interesai arba viešieji interesai.

Žurnalistų informacijos šaltinių apsauga yra bendra taisyklė, o šios taisyklės išimtys galėtų būti leidžiamos tik griežtai įstatyme numatytais ir aiškiai apibrėžtais atvejais.

Galima teigti, kad informacijos šaltinio apsauga pirmiausia yra kiekvieno žurnalisto garbės dalykas. Todėl pasaulinėje praktikoje žurnalistai paprastai informacijos šaltinių neišduoda netgi tada, kai jiems realiai yra pritaikomos įvairaus pobūdžio bausmės.

Prieš aštuonerius metus JAV teismas nutarė ketveriems metams įkalinti dienraščio “The New York Times” žurnalistę Judith Miller už tai, kad ji atsisakė nurodyti informacijos šaltinį tyrime dėl slaptosios CŽV agentės tapatybės atskleidimo.

Lietuvoje iki 2002-ųjų metų Visuomenės informavimo įstatymas numatė žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams absoliučią teisę neatskleisti informacijos šaltinių. 2002-aisiais metais Konstitucinis teismas pripažino, kad tokia nuostata iš dalies prieštarauja Konstitucijai, ir šiuo metu šio įstatymo aštuntąjame straipsnyje yra numatyta vienintelė išimtis, kada žurnalistas privalo atskleisti informacijos šaltinį.

Pirmiausia tokiu atveju yra privalomas teismo sprendimas. Joks kitas subjektas, įskaitant net ir aukščiausius šalies pareigūnus, negali įpareigoti žurnalisto atskleisti informacijos šaltinį.

Antra, teismas gali įpareigoti žurnalistą atskleisti informacijos šaltinį tik vieninteliu atveju, kai tai “yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas”.

Manyčiau, kad tokia įstatymo formuluotė pernelyg abstrakti. Paguodžia tik tai, kad kol kas Lietuvoje žurnalistui, kuris atsisako paklusti tokiam teismo sprendimui, taip ir nebuvo niekada pritaikyta konkreti sankcija. Tačiau teismai jau bandė įpareigoti žurnalistus atskleisti informacijos šaltinius. Prisiminkime kad ir “Lietuvos ryto” žurnalistės Laimos Lavastės atvejį. Jeigu teismas bandytų taikyti sankcijas pagal dabartinius įstatymus, tai galėtų būti teismo nuožiūra paskirtos piniginės baudos už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Įstatyme nenurodyta maksimali suma.

Esu įsitikinusi, kad Lietuvoje, garsėjančioje aukštais žodžio laisvės standartais Vakarų Europoje, yra du iššūkiai, kuriuos būtina artimiausiu metu išspręsti: reikėtų  pakeisti teisės aktus tokiu būdu, kad išimtis, kuriai esant žurnalistas privalo teismo sprendimu atskleisti informacijos šaltinį, būtų suformuluota konkrečiai, taip pat apribotas konkrečia suma žurnalistui tokiu atveju skiriamų baudų dydis.

Be to, žurnalistams reikėtų pradėti žygį prieš žmeižto bei įžeidimo dekriminalizavimą, o taip jau seniai padarė daugelis Vakarų Europos šalių, taip pat Rusija ir Ukraina.

Nuotraukoje: advokatė Liudvika Meškauskaitė.

Liudvika Meškauskaitė 1979 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. 1993 metais stažavosi Hamburge (Vokietija). 2004-aisiais apsigynė socialinių mokslų disertaciją Lietuvos teisės universitete. Domisi žmogaus teisėmis, ypač žodžio laisve. Dirba advokate nuo 1980 metų. 2011-aisiais išrinkta Lietuvos advokatūros advokatų tarybos vicepirmininke.

2012.11.18


Prisijunkite prie diskusijos