Žvalgybos enciklopedija: kaip CŽV nesugebėjo įveikti Fidelio Kastro


Print

1961 metų balandį buvo atliktas karinio įsiveržimo į Kubą bandymas – katastrofiškų padarinių turėjęs išsilaipinimas Kočinos užutekyje. Apie 1400 kubiečių emigrantų, užverbuotų ir specialiai parengtų CŽV, mėgino prasiskverbti į tėvynę ir organizuoti sukilimą prieš Fidelio Kastro režimą.

Rengiant ir planuojant tą didelę operaciją dalyvavo Ričardas Biselis (Richard Bissell) ir E. Hovardas Hantas (E. Howard Hunt), tik šį kartą jų darbo rezultatai buvo gana apgailėtini.

Anot liudytojų prisiminimų, po nesėkmingo išsilaipinimo Kočinos užutėkyje prezidentas Džonas Kenedis norėjo sudaužyti CŽV į šipulius. Bet galų gale jis tik priėmė Aleno Daleso (Allan W.Dullas) ir Ričardo Biselio atsistatydinimą, paskyrė naują centrinės žvalgybos direktorių Džoną A. Mak-Kouną (John McCain,buvusį Atominės energijos komisijos pirmininką) ir patvirtino „Monguz“ planą (operacija, nukreipta prieš F.Kastro, numatanti jo nužudymą kaip kraštutinę priemonę).

Ryšium su tuo į pirmą planą iškilo Mokslo ir technikos valdyba, kuri vis dėlto nekontroliavo visų CŽV materialinių–techninių galimybių. Antai Planavimo valdyboje veikė, pavyzdžiui, techninių tarnybų skyrius (“fokusininko kromelis“), kurio žinioje buvo šnipinėjimo priemonių, tokių, kokias turėjo prasimanytas, bet dėl to ne mažiau legendinis Džeimsas Bondas, išradimas ir kūrimas. Bet už visų tų biurokratinių struktūrų tūnojo ir laboratorijos, kur profesionaliems žudikams iš CŽV buvo ruošiamos įvairiausios darbo priemonės – mirtini nuodai, auginami ligas sukeliantys virusai bei bakterijos.

Tačiau nė vienas iš F.Kastro nužudymo variantų taip ir nepavyko. Žinoma, kad analogiška operacija buvo planuojama prieš Kongo Respublikos (dabar Zairo) ministrą pirmininką Patrisą Lumumbą, bet yra prielaidų, kad Afrikos lyderį „pašalino“ kiti politiniai priešininkai anksčiau, nei iki jo prisikapstė amerikiečiai.

Gerai pasirodė Centrinė žvalgybos valdyba 1962 metų spalį per įtemptą Karibų krizę, kilusią po to, kai CŽV aptiko Kuboje sovietų gamybos branduolinių raketų, galinčių aprėpti didelę dalį Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijos. Vis dėlto CŽV kritikai ir čia įžvelgė blogybių, sakydami, kad vietoj slaptų operacijų CŽV geriau rimčiau rinktų informaciją, kurios pagalba galima būtų užkirsti kelią sovietinių raketų montavimui Kuboje.

O vėliau, kai prezidentas Džonsonas nusprendė įvykdyti sąjunginį įsipareigojimą Pietų Vietnamui ir amerikiečiams prasidėjo Vietnamo karas, slaptųjų operacijų specialistai iš CŽV akimirksniu permetė savo dėmesį į tą regioną.

Ir vėl nukentėjo CŽV reputacija. Operacija „Feniksas“, sumanyta kaip taikdariška, virto paprastomis skerdynėmis. Pusiau karinės operacijos buvo vykdomos Laose. „Ten CŽV kariavo“, – prisimena buvęs tos žinybos bendradarbis, gabenęs į Laosą chmon genties smogikus ir tajų samdinius.

Reikia pripažinti, kad CŽV vaidmuo Vietnamo kare dvejopas. Viena vertus, laikantis objektyvumo CŽV darė teisingas išvadas. 1965 metų liepą būtent tos žinybos bendradarbiai, išanalizavę bombardavimus Šiaurės Vietname, priėjo išvadą, kad padaryti nuostoliai nereikšmingi ir jie neprivers šiaurės vietnamiečių keisti savo politikos.

Tuo pačiu metu 1966 metų kovą valdybos vadovybė primygtinai reikalavo bombarduoti Hanojų ir Haifono prieplauką. Toks nenuoseklumas silpnino CŽV pozicijas Vietname ir tuo pačiu kėlė jų bendradarbiams susirūpinimą, kad jų organizacija pamažu praranda savarankiškumą ir tikslingumą.

Nuotraukoje: Kubos diktatorius Fidelis Kastro.

2014.04.16; 18:01


Prisijunkite prie diskusijos