Žvalgybos enciklopedija: KGB planavo nužudyti prof. Norbertą Vėlių…


Print

Portalas Slaptai.lt daug rašo Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų tema.

Šiame straipsnyje – pasakojimas, kaip KGB siautėjo Lietuvoje, sovietmečiu persekiodama profesorių Norbertą Vėlių.

Norbertas Vėlius buvo baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas, populiarintojas, vienas žymiausių etnografijos rinkėjų, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas.

Šis Vytauto Visoscko pasakojimas – iš atsiminimų knygos “NORBERTAS VĖLIUS”.

Nesirengiau rašyti šiai knygai. Maniau, man pakaks to, kad esu visų šių šviesių atsiminimų apie Norbertą Vėlių leidėjas. Apie atliktus jo darbus, asmenybės žavumą čia daug ir gražiai papasakota. Tačiau ir leidinio sudarytojos, ir Norberto žmona Ramunė Vėliuvienė, susipažinusios su pateikta medžiaga, pasigedo kitokio Norberto: beveik visą gyvenimą, iki pat Atgimimo, persekioto, dažnai dėl to kentėjusio. Ne kiekvienas iš mūsų jį tokį matydavo, tik artimieji, tik patys patikimiausi draugai. 

Apie N.Vėliaus kentėjimus, persekiotojus ir nedraugus man pasakojo ne pats Norbertas, o jo gyvenimo draugė Ramunė Vėliuvienė.

Lietuvių kalbos ir literatūros institute (dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) Norbertą labai vargino saugumas. Ir tardydavo, ir agituodavo, visokių lengvatų žadėdavo, net instituto direktoriaus kėdę. Eina Norbertas iš Instituto gatve, prisiveja jį automobilis: prašom į vidų. Kartais net direktorius K.Korsakas paskambindavo: užeik, čia su tavim nori pasikalbėti. Dažniausiai pokalbiai vykdavo “Neringos” ir “Gintaro” viešbučiuose.

Po tokių vizitų Norbertas namie nieko nepasakodavo, nekalbėdavo, būdavo labai susijaudinęs, išbalęs. Kartą iš “Gintaro” viešbučio grįžo gana vėlai. Po kalbininko Jono Kazlausko tragedijos Norbertas ne juokais susirūpino. Nusprendė: kas bus, tas, bet kviečiamas neisiu. Neturiu laiko, esu darbais apsikrovęs, neturiu ką pasakyti. Tada gavo kvietimą į karinį komisariatą, nors jau turėjo “baltą” bilietą. Prisistatyti reikėjo neįprastai anksti, penktą valandą ryto. Grįžo apie aštuntą. Labai jaudinosi, nieko nepasakojo. Smulkiau apie tą susitikimą su persekiotojais žmona sužinojo tik po kokių metų.

Komisariatas buvo tuometinėje M.Gorkio (dabar Didžioji) gatvėje. Kabinetai ankstų rytą, žinoma, užrakinti. Kieme jo laukia iš matymo pažįstamas karininkas, su kuriuo buvo tekę kalbėtis “Gintaro” viešbutyje. Pareigūnas pasiūlė pasivaikščioti. Eina Vilnios link. Norbertas jaučia, kad tuoj gali kas nors įvykti. Karininkas pastebimai nervinasi. Išsitraukia kažkokį keistą plunksnakotį, vienu momentu juo tarsi užsimoja. Moteris šluoja gatvę. Norbertas pabrėžtinai mandagiai su ja pasisveikina, užkalbina kaip seną pažįstamą. Paskui žmogų su šunimi sutinka. Ir su juo – kaip su pažįstamu.

Norbertas neabejojo: išgelbėjo jį tie nepažįstami žmonės. Žmonai jis yra labai įsakmiai pasakęs: jei kada rasite mane “nusižudžiusį”, netikėkite, savo valia niekada to nedaryčiau. Ir dėl įsitikinimų, ir dėl pareigos šeimai.

Tai ne vienintelis kartas, kai Norbertas galėjo nepareiti namo. Sykį vienose Žemaitijos kapinaitėse jis užsirašinėjo antkapinių paminklų, vainikų juostų tekstus ir buvo užpultas metaliniais strypais apsiginklavusių chuliganų. Norbertas buvo įsitikinęs, kad ir vėl atsitiktinai išvengė mirties: kai jį puolė mušti, į kapines atvažiavo grupelė vyrų statyti paminklo. Užpuolikai pabėgo. Žmonai liepė apie šį pasikėsinimą niekam nepasakoti.

Po Čekoslovakijos įvykių tokie keisti užpuolimai, net mirtys buvo ne retenybė. Norbertas sakydavo: inteligentams, jų vaikams keršija, vienos kartos kultūrininkų genus naikina, tautiškai, patriotiškai nusiteikusius žmones nori sužlugdyti. Omenyje jis turėjo A.Vidugirį, kuris buvo žiauriai sumuštas Gervėčiuose, žurnalistą A.Judžentį, nuskendusį vos keli metrai nuo kranto, seklioje vietoje. V.Miliaus, R.Batūros, A.Stravinsko, R.Ozolo sūnų mirtys…

Keliaudamas po kaimus Norbertas ne tik tautosaką užrašinėjo. Ne mažiau jis rūpinosi ir tautodaile. Yra surinkęs ir Etnografijos muziejui padovanojęs daugybę tautodailės kūrinių. Viską pedantiškai užrašydavo: kur rado, kokiomis aplinkybėmis. Ir štai tie užrašai dingo. Iš buto. Tada Norbertas su šeima gyveno bendrabutyje. Po kurio laiko šeimos draugė Anelė Žalytė prisipažino mačiusi visą Norberto kolekcijos sąrašą, taigi sąsiuvinis ne šiaip dingo, juo kažkas naudojosi. Beje, galiausiai jis vėl slapčia buvo padėtas į tą pačią vietą.

Norėdamas bent šiek tiek apsisaugoti nuo svetimų akių, Norbertas nusprendė pasidirbdinti stalą su slaptu stalčiumi. Tik įbedus vinį į nežymią skylutę tą stalčių, kuriame galėjo tilpti trys keturios knygos, galima buvo ištraukti. Ramunė nežino, ką Norbertas tame stalčiuje slėpė, bet jis visada būdavo pilnas.

Norbertas nuolat jautė jo pėdomis slenkantį tamsų šešėlį. Visur jį budriai sekė nematomos akys ir ausys. Neretai jos būdavo matomos. Pavyzdžiui, Institute, į kurį taip sunkiai pateko tik didelėmis Donato Saukos pastangomis. Jaunimo numylėtinis, puikus oratorius, populiarių ekspedicijų vadovas buvo labai neparankus. Tokį žmogų žūtbūt reikėjo sukompromituoti, izoliuoti, nustumti arba, kaip matėme, patogia proga gal net sunaikinti.

Kiekvienoje ekspedicijoje būdavo žmonių, kuriems ne tautinės vertybės rūpėjo. Pasak Ramunės, Norbertas turėjo labai gerą nuojautą, nuo prisiplakėlių budriai saugojosi pats ir saugojo naivius jaunus žmones, kartais juos net pritildydamas, pristabdydamas, kai užtraukdavo kokią Sąjūdžio metais jau laisvai ir plačiai skambėjusią dainą. O tada tos dainos buvo labai pavojingos.

Kai kurie žmonės Norbertą sekė, šnipinėjo prieš savo norą. Grįžusius iš tremties, iš kalėjimo saugumas užverbuodavo. Ramunė pasakoja, kad vienas Norberto mokyklos draugas kurį laiką irgi buvo tokioje dviprasmiškoje padėtyje. Norbertas tą žinojo, užjautė vargšą, nenutraukė su juo draugystės. Kai kurie ekspedicijų dalyviai Norbertui pasipasakodavo, kad buvo kviečiami į saugumą.

Kamantinėjimų neišvengė ir garsioji Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė: ar Vėlius neagituoja prieš tarybų valdžią, neorganizuoja nelegalių leidinių, neplatina katalikiškos spaudos? Labai mat reikėjo Norbertą kompromituojančios medžiagos. Štai nepažįstami žmonės  įkyriai perša jam rašomąją mašinėlę. K.Ambrasas pagaliau parūpino jam mašinėlę iš Kanados, bet vėliau paaiškėjo, kad ir ji užregistruota.

Nepavyko Norberto sukompromituoti, nepadarė jis jokių finansinių pažeidimų, susijusių su ekspedicijų išlaidomis. Labai skrupulingai atsiskaitydavo su Instituto buhalterija. Tačiau mano pokalbio su Vėliuviene magnetofono įrašas byloja, kad institute jam vis dėlto buvo nesaldu. Daug metų jis neturėjo jokio mokslinio laipsnio. Kiekvieną mokslinį darbą, studiją kai kurie jo kolegos vertino nepagrįstai priekabiai. Kad tik toliau nustūmus jo darbų publikavimą, leidimą, gynimą.

Niekas šioje knygoje nenorėjo apie tai kalbėti konkrečiai, su pavardėmis, su protokolų ištraukomis. Nedarome šito ir mes. Norbertas nebuvo kerštingas žmogus. Tačiau nereikia pamiršti, kad būtent dėl to jis daug prisikentėjo, ne kartą sviro rankos, tiesa, kaip pasakoja Ramunė, po dienos kitos jis vėl atkakliai kibdavo į darbą. Nemažai kraujo mokslininkui sugadino nuolatiniai priekaištai. Kur ateistinis auklėjimas? Tavo mitologija – beverčiai prietarai, tai joks mokslas. Kur marksizmo klasikų citatos?

Norbertas kartais skambindavo R.Ozolui, I.Ledui ir prašydavo: gal žinote kokią “klasikų” citatą, kuri tiktų įžangai? Iš Norberto būdavo reikalaujama kiekvieną publikaciją aprobuoti Institute, dirbti tik tai, kas tiesioginių vadovų nurodyta. Galiausiai kategoriškai: arba tu dirbi tik Institute, arba su mumis teks atsisveikinti. Laimė, jį užstodavo Instituto direktorius K.Korsakas. Norbertas turėjo ir draugų. Jei ne Kazys Grigas, Pranė Jokimaitienė, Ada Seselskytė, būtų buvę dar sunkiau.

“Ne tuo keliu” Norbertas Vėlius pasuko labai anksti, kai susidėjo su patriotiškai nusiteikusiais Laukuvos mokyklos moksleiviais, tokiais kaip Petras Bielskis. Jų veikla baigėsi tradiciškai: slaptas laikraštėlis konfiskuotas, tardymai, lageris.

Blogiausio Norbertas išvengė tik atsitiktinai, tačiau, labai gerai (peršokęs kelias klases) baigęs vidurinę mokyklą, į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą neįstojo. Egzaminus išlaikė gerai, bet mandatinėje komisijoje jam buvo tiesiai pasakyta: reikia geresnės charakteristikos. Apie tai jo sesuo nerašo. Būdama jaunesnė ji to tiesiog neprisimena, gal net nežinojo.

Grįžęs iš Vilniaus, Norbertas buvo bibliotekininku, mokytojavo savoje Laukuvos vidurinėje mokykloje. Tada jam buvo penkiolika metų. Po trejų metų vėl stojo į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Įstojo, nes atvežė naują charakteristiką.

Ankstyvos jaunystės patirtis jį išmokė elgtis labai atsargiai. Ne tik Norberto žmona tą pastebi. Tačiau žodžiuose “labai atsargiai” neturėtų būti nė menkiausios užuominos “bailiai”. Tais laikais bailiai atsargus buvo tas, kuris nė nebandė pūsti prieš vėją. Bailiai atsargiai elgėsi kai kurie jo kolegos, ideologiniais sumetimais morališkai ir fiziškai sekinę išskirtinę asmenybę, didelį mokslininką…

Nuotraukoje: baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas ir populiarintojas profesorius Norbertas Vėlius.

Vytautas VISOCKAS. Iš atsiminimų knygos “Norbertas Vėlius”, Vilnius, “Mintis”, 1999 (sutrumpinta).

2014.10.04; 01:20


Prisijunkite prie diskusijos