Žvalgybos enciklopedija: rusų šnipas, kurį pergudravo FTB


Print

Tai – pasakojimas apie vieną amerikiečių pulkininką, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarnavo Vakarų Berlyne. Pavadinkime jį pulkininku XX (jo vardas ir pavardė iki šiol įslaptinti).

1954 m. vasarą šis pulkininkas gavo įsakymą grįžti į tėvynę. Tų pačių metų rugpjūčio 12 d. jam paskambino rusų pulkininkas Aleksejus Vladimirovas iš sovietų garnizono Rytų Berlyne.

Jie buvo neblogai pažįstami, bendravo ne tik tarnybos reikalais – neretai pietaudavo tai vienoje, tai kitoje padalinto miesto dalyje.

A.Vladimirovas pasiūlė papietauti. Amerikietis sutiko ir rugpjūčio 17 d. su kolega susitiko Rytų sektoriuje netoli Nežinomojo Kareivio kapo. Šį kartą pietavo jie ne restorane, o A.Vladimirovo namuose.

Prie stalo sėdėjo ir rusų pulkininko artimas draugas Arkadijus Vostokovas, gerai, tačiau su pastebimu akcentu, kalbėjęs angliškai. Pietums įpusėjus, šeimininkas susigriebė, kad namie nėra kavos, ir tuo pretekstu išėjo jos ieškoti.

Štai tada rusų pulkininko draugas “čiupo jautį už ragų”: be didesnių įžangų amerikiečiui pasiūlė uždirbti daug pinigų. Šis suprato, kad reikalą turi su sovietų agentu – ir nutarė išsiaiškinti, ko siekia dosnusis rusas. O siekė jis štai ko: jam reikia amerikiečių armijos leidžiamų žvalgybinių vadovėlių, kuriais naudojamasi Generalinio štabo mokykloje.

Sandoris įvyko. Rusas ir amerikietis susitarė susitikti Niujorke spalio 15 dieną. Aptarė visas susitikimo detales: amerikietis į susitikimą ateina vilkėdamas civiliais drabužiais, vienas. Sutartoje vietoje sustoja, žvilgteli į laikrodį. Prie jo prieina nepažįstamasis ir paklausia: “Ar mes nesame susitikę Berlyne Špechštrasėje?” Atsakymas: “Taip, aš gyvenau devynioliktajame name”.

Kai reikalas buvo aptartas, šeimininkas “grįžo” su kava. Gurkšnodami gerą gėrimą pulkininkai nė žodeliu neužsiminė apie ką tik įvykusį pokalbį su rusų pulkininko “geru draugu”.

Po sočių pietų grįžęs į dalinį Vakarų Berlyne, amerikietis apie “susitarimą” iškart pranešė štabo žvalgybos skyriaus vadovybei. O po trijų savaičių Niujorko aerouoste jau buvo pasitiktas FTB agentų, kurie jį nuvežė į “Komodoro” viešbutį ir be perstojo stebėjo ir klausinėjo dešimt dienų. Pulkininkas ėmė nervintis, esą juo nepasitikima, esą jis įtariamas.

Tada jam buvo paaiškinta: jūs neisite į susitikimą su Arkadijumi Vostokovu, su juo turės reikalų jūsų antrininkas, štai kodėl mums reikėjo jus kuo geriau pažinti. Kai pulkininkas pamatė “save iš šalies”, buvo nustebintas nepaprasto panašumo. FTB agentui Fredui Pekui trūko tik vešlių pulkininko ūsų, ir jis buvo keleriais metais už jį jaunesnis. Tačiau grimuotojas šiuos nesutapimus greitai pašalino. Dabar abu “pulkininkai” keletą dienų praleido kartu: Pekas vis tobulino, šlifavo savo “kūrinį”, kol visi nusprendė, kad galima eiti į susitikimą su rusu.

Kiek daug pastangų, siekiant neutralizuoti, demaskuoti išdavystę! Ir tai buvo tik pradžia. Numatytoje susitikimo vietoje iš anksto buvo pasirengta fotografuoti, filmuoti galingiausiomis to meto kameromis: reikėjo užfiksuoti momentą, kai sovietų diplomatas bandys paimti slaptą amerikiečių informaciją.

Pirmas susitikimas neįvyko, nes taip nusprendė FTB agentai. Tačiau jie įsitikino, kad susitikimas būtų įvykęs: dvidešimt penkias minutes trys vyrai iš JTO sovietų atstovybės vaikštinėjo, stoviniavo, lūkuriavo, pagaliau sėdo į taksi ir nuvažiavo.

Po dešimties dienų, spalio 25-tą, – vėl viskas iš naujo: kameros, galingi objektyvai, valytojais ir kitais darbuotojais apsimetę agentai. Šį kartą Pekas – “pulkininkas” į susitikimą atvyko ir, nors viską darė taip, kaip Berlyne buvo sutarta, rusai prie jo nepriėjo. Būgštaujant, kad jie kažką įtaria, teko laukti lapkričio 15-osios.

Vėl viskas iš pradžių. Trečias kartas nemelavo. Slaptos informacijos pasiimti atvyko stambi rusų žuvis – Maksimas Martynovas, JTO Karinio komiteto sovietų narys, pulkininkas, JAV dirbantis nuo 1949 m. Tačiau Pekui – “pulkininkui” jis prisistatė esąs Šulcas. Šio pirmo susitikimo metu amerikietis paketo neperdavė, tačiau pažadėjo artimiausiu metu tai padaryti, atsakė į daugelį M.Martynovo-Šulco karinio pobūdžio klausimų.

Ketvirtą kartą Pekas atvyko jau su portfeliu. Suokalbininkai nutarė užeiti į netoliese esančio viešbučio barą ir ten atlikti visas procedūras: perduoti paketą, paimti pinigus. Vienas užsisakė degtinės, kitas viskio. Po kelių minučių įėjo keletas lankytojų ir atsisėdo prie gretimo staliuko. Rusas sunerimo, pasiūlė išeiti, tačiau jau buvo vėlu. Pekas portfelį staigiu judesiu ryžtingai padėjo ant stalo:

– Misteri Šulcai, – tarė jis, – tai jums, imkite.

Martynovas nustebo, tačiau ištiesė į portfelį ranką. Tuo momentu prie jo prisistatė du FTB agentai. Jie negalėjo diplomato sulaikyti, bet įvykis buvo užfiksuotas. Medžiaga buvo perduota generaliniam prokurorui ir valstybės departamentui. 1955 m.vasario 21 dieną Jungtinės Amerikos Valstijos M.Martynovą paskelbė persona non grata, ir po penkių dienų jis išskrido namo.

2014.09.26; 05:25


Prisijunkite prie diskusijos