Ištraukos iš knygos Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006 ( 1 )


Print

Skaitytojai tikriausiai nori sužinoti, kokių aplinkybių verčiamas pradėjau bendradarbiauti su Lietuvos specialiosiomis tarnybomis, ypač – su Lietuvos karine žvalgyba ir kontržvalgyba (AOTD). Kodėl beveik šešerius metus slaptai draugavau su kai kuriais Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) karininkais ir vykdžiau jų nurodymus? Atsakyti pabandysiu išsamiai, nuoširdžiai, atvirai. Šiandien nėra prasmės slėpti nė menkiausių detalių (…). Tiesiog jaučiu pareigą papasakoti savo istoriją, susijusią ir su tais, kuriuos savo žurnalistiniuose rašiniuose kritikavau, ir su tais, kuriuos rėmiau, laikydamas bendraminčiais. Didelių, esminių klaidų padarė, mano įsitikinimu, ir toji barikadų pusė, kurioje stovėjau ir tebestoviu.

 

Gintaras VISOCKAS

Nesigailiu įsivėlęs į žvalgybų sūkurį. Tie metai buvo labai įdomūs. Ne kiekvienam žurnalistui pavyksta pažinti kai kurias žvalgybų paslaptis, jų veikimo metodus, priemones, būdus. Besigilindamas į, mano supratimu, svarbiausią, aktualiausią klausimą, – kaip Lietuvoje veikia Rusijos slaptosios tarnybos, kas padeda Rusijos agentams veikti mūsų valstybėje, – susidūriau su skaudžiomis išdavystėmis. Liūdniausia, kad apgavo, paliko likimo valioje, nusisuko ne tie karininkai, kuriuos kritikavau, kuriuos įtariau esant nesąžiningus (iš jų ir nelaukiau padėkų), o būtent tie majorai, pulkininkai, generolai, kuriems dirbau, kuriuos laikiau saviškiais, siekiančiais apriboti Kremliaus žvalgybų veiksmus Baltijos valstybėse. Bendraujant su įvairiausio rango žvalgais ir kontržvalgais įgyta karti patirtis byloja: kai kuriems mano bendražygiams labiausiai rūpėjo vien asmeninė gerovė, karjera ir ramybė.

Veldamasis į žvalgybines intrigas neįsivaizdavau, kad saviškiai karjeros aukštumų galėtų siekti draugų sąskaita. Laikiausi ir tebesilaikau taktikos: apgauti dera priešą, bet ne bendražygį. Deja, šios taisyklės nesilaikė kai kurie Kosto Mickevičiaus vadovaujamo antirusiškojo „pogrindžio“ atstovai, ir būtent ši pozicija, mano supratimu, sužlugdė keletą puikių sumanymų. Todėl neįsivaizduoju, kad po skaudžių praregėjimų, kai tenka abejoti net buvusio kariuomenės vado „amerikono“ Jono Kronkaičio padorumu, būtų įmanoma tęsti žurnalistinę – žvalgybinę veiklą. Tiesiog jaučiu pareigą papasakoti savo istoriją, susijusią ir su tais, kuriuos savo žurnalistiniuose rašiniuose kritikavau, ir su tais, kuriuos rėmiau, laikydamas bendraminčiais. Didelių, esminių klaidų padarė, mano įsitikinimu, ir toji barikadų pusė, kurioje stovėjau ir tebestoviu. Omenyje turiu vadinamąsias provakarietiškas, proamerikietiškas jėgas Lietuvoje. Kaip bebūtų skaudu, priekaištų nusipelno ir buvusio AOTD viršininko K. Mickevičiaus „pogrindis“, turėjęs aktyviai priešintis Rusijos įtakai Lietuvoje. Puikiai suprantu, kad dabar patenku nemalonėn ir tų, kuriuos laikiau savo bendražygiais. Nedraugų nemalonėje buvau visą laiką.

Komandiruotė į karo ugnies apimtą Grozną

Į žvalgybų pinkles žmonės patenka dėl įvairių priežasčių – ideologinių, politinių. Vienus gena paprasčiausias noras praturtėti, kitus – siekis tapti nematomu, bet įtakingu. Dalis susipainioja ne savo noru – po šantažo, grasinimų. Kiti – dėl didelio noro dalyvauti pavojingose protų grumtynėse. Koks mano atvejis, spręskite patys. 1994-aisiais – 1995-aisiais apie pusę metų dirbau karo žurnalistu Šiaurės Kaukaze ir intensyviai rašiau apie karinį Rusijos – Čečėnijos konfliktą. Beje, Grozne atsidūriau atsitiktinai. Tiesiog Lietuvoje tuo metu negalėjau rasti mėgiamo užsiėmimo – rašyti man priimtinomis temomis. O Šiaurės Kaukaze 1994-ųjų vasarą pradėjo kauptis karo debesys. Nujaučiau, kad netrukus Lietuvos laikraščiai skirs ypač daug dėmesio šiai temai, todėl, Čečėnijos atstovės Lietuvoje Aminat Saijevos padedamas, 2004-ųjų vasarą ir atsidūriau Grozne. Tiesa, didelių pinigų už straipsnius apie Rusijos agresiją prieš čečėnus neuždirbau. Lietuvoje tuomet vyravo nuomonė, jog visi čečėnai – teroristai, banditai, vadinasi, Rusija juos terioja lyg ir pagrįstai. Čečėnams palankius mano rašinius skelbė ne visi Lietuvos leidiniai, kai kurie net skleidė prasimanymus, esą Grozne susidėjau su čečėnų mafiozais, todėl esu nepatikimas. Esą palankiai apie Džocharą Dudajevą ir jo aplinką rašau tik todėl, kad iš Dudajevo klano susilaukiau solidžių honorarų.

Čečėnišką tematiką nupirko kaimiško profilio leidinys

Nepaisant šių ne itin malonių aplinkybių (kai kuriems dienraščiams užteko tendencingų Rusijos informacijos agentūrų skelbiamų pranešimų, o ne savo akimis karą mačiusio žurnalisto pastebėjimų), išvyka į Grozną vėliau atnešė neblogų žurnalistinių dividendų. 1995-ųjų pradžioje nesunkiai įsidarbinau tuomet didelį tiražą turėjusiame ir didelius honorarus mokėjusiame „Valstiečių laikraštyje“. Pirmieji rašiniai, pasirodę šiame leidinyje, buvo būtent pasakojimai apie patirtus įspūdžius karo apimtoje Čečėnijoje. Tiksliau sakant, jei ne čečėniška patirtis, vargu ar vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba mane būtų pastebėjęs. Kai šią temą išsėmiau, vyriausiasis redaktorius pasiūlė gilintis į Lietuvos pokario skaudulius – į mūsų partizanų kovas su sovietine armija ir vadinamaisiais „liaudies gynėjais“ 1944-aisiais – 1953-aisiais metais; dar po kelerių metų – į besikuriančios Lietuvos kariuomenės reikalus, pabrėždamas, kad karas Čečėnijoje, miško brolių kovos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimas – giminingos temos.

Štai tada ir susidarė objektyvios aplinkybės artimiau susipažinti su kai kuriais Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnais. Vos tik pradėjau domėtis mūsų kariuomenės reikalais, karinė žvalgyba ir kontržvalgyba ėmė atsargiai domėtis manimi, daug bendraujančiu su įvairiausio rango karininkais, šauktiniais, smulkiai aprašinėjančiu Pabradės, Ruklos poligonuose vykstančias pratybas, užsiėmimuose naudojamus ginklus. Jiems rūpėjo išsiaiškinti, o gal Grozne mane užverbavo Rusijos specialiosios tarnybos (kad tokių svarstymų būta, vėliau pasakojo ne vienas kariškis). Tačiau iš pradžių AOTD jokių pageidavimų, jokių priekaištų, jokių klausimų, užduočių man neturėjo ir nesiūlė. Tiesiog kai kurie karininkai po pratybų ėmė kviestis į savo uždarus vakarėlius, kur būdavo ne tik skanių valgių, bet ir degtinės. Tuose pobūviuose kariškiai prabildavo kur kas atviriau nei per oficialias spaudos konferencijas. Atsakydavau tuo pačiu. Žinoma, kai kurie pulkininkai, majorai, leitenantai troško iš manęs tik kuo palankesnių publikacijų. Tuo jų interesai ir apsiribodavo. Kiti siekė su manimi palaikyti ilgalaikius dalykiškus ryšius. Atvirai kalbant, pasisėdėjimų, kai degtinės išgeriama daugiau nei leidžia sveikas protas, nevengiau. Visąlaik maniau, kad sukaupta karinė informacija ilgainiui pravers, kad galėsiu ja pasinaudoti. Neslėpsiu – mintyse jau tada brėžiau ir būsimos knygos kontūrus.

Kaip buvo pasiūlyta imtis karinių problemų

Žodžiu, karinės tematikos ėmiausi pasiraitojęs rankoves. Juolab, kad buvo apie ką rašyti. Nepamirškime: tuomet kariuomenė tik kūrėsi. Ji neturėjo nei modernesnės ginkluotės, nei padoresnių kareivinių. Galų gale Lietuva nebuvo priimta į NATO (tada dar niekas nežinojo, ar išvis kada būsime priimti į Aljansą). Lietuvoje tuomet aktyviai veikė jėgos, kurios teigė, esą mums kariuomenė nereikalinga, esą kariniams reikalams atiduodamas lėšas racionaliau skirti vaikų globos namams, švietimui ir sveikatos apsaugai. Kai kurie įtakingi dienraščiai atvirai šaipėsi iš besikuriančių krašto apsaugos savanorių pajėgų, vadovaujamų tuometinio pulkininko Arvydo Pociaus. Keli intelektualai nuolat ir atkakliai kartojo, jog Rusija nebekelia realaus pavojaus Lietuvai, retoriškai, pašaipiai teiraudavosi, su kuo gi Lietuva ruošiasi kariauti – ar tik ne su broliais latviais? „Valstiečių laikraštis“ tuomet veikė kitoje barikadų pusėje: jeigu Lietuva yra normali valstybė, jai reikalingos ne tik mokyklos, ne tik ligoninės, bet būtina ir kariuomenė. Tokių pažiūrų tuomet buvo „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius J. Švoba.

Mūsų pozicijos sutapo, ir man, eiliniam žurnalistui, nebuvo sunku laikraščio puslapiuose ginti jėgas, kurios ragino stiprinti Lietuvos kariuomenę bent jau iki tos dienos, kai Rusija taps tikrai demokratinė valstybė. Kariuomenės stiprinimo pozicijų „Valstiečių laikraštyje“ gynimas 1998-aisiais atnešė realios naudos. Tų metų viduryje nebuvo sunku įtikinti tuometinį KAM ministrą Česlovą Stankevičių skirti lėšų karinio priedo leidybai. Lietuvos žiniasklaidoje tuomet vyravo nedraugiškos, priešiškos kariškiams tendencijos. Ministras Č. Stankevičius su J. Švoba pasirašė sutartį, ir nuo 1998-ųjų su šeštadieniniu „Valstiečių laikraščiu“ kartą per mėnesį pasirodydavo keturių puslapių karinis priedas gal kiek per skambiu pavadinimu – „Vardan Lietuvos“. Už priedą krašto apsaugos ministerija laikraščiui kasmet pervesdavo apie 100 tūkst. litų (mano žiniomis, KAM šiam leidiniui per nepilnus šešerius metus pervedė per pusę milijono litų).

Tapau tarsi „dvigubu agentu“

Štai tada viskas ir prasidėjo. 1998-ųjų vasarą tapau tarsi dvigubu agentu. Viena vertus, buvau etatinis „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas, ginantis leidinio interesus. Antra vertus, privalėjau ginti ir krašto apsaugos ministerijos interesus. Juk KAMas J. Švobos vadovaujamam laikraščiui kasmet pervesdavo solidžią sumą pinigų. Būtent tada ir ėmiau patirti, jog atvirai rašyti apie visas kariškas problemas negalėsiu. Pavyzdžiui, nevalia fotografuoti kai kurių pratybose puikiai pasirodžiusių kariškių, negalima skelbti jų pavardžių, laipsnių. Jeigu iki tol kariškiai savo pageidavimus išdėstydavo mandagiai, be liepiamosios nuosakos, tai vėliau tonas akivaizdžiai pasikeitė. Kariškių ištartas žodis „negalima“ tapo vos ne privalomu: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Sumaketuotą priedą būtinai turėdavau parodyti ministrui Č. Stankevičiui, kuris tada elgėsi itin atsargiai. Visus nors kiek aštresnius straipsnius liepdavo arba perrašyti, arba visai išmesti. Jokios kritikos, jokių aštresnių kampų. Sukiodamasis netoli aukščiausiosios KAMo vadovybės ilgainiui perpratau pagrindines to meto krašto apsaugos sistemos problemas.

Susivokti, kokios sudėtingos intrigos verda Totorių gatvėje, tada padėjo ir KAMo Visuomenės informavimo skyriaus viršininkė Vida Primakienė, ir KASP vadas pulkininkas Arvydas Pocius, ir motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadas pulkininkas Vytautas Žukas, ir KAM viceministras Jonas Kronkaitis, ir daugelis kitų kariškių. Su visais jais palaikiau draugiškus, dalykiškus santykius. Nėra sunku įvardinti pagrindinę problemą, su kuria tais laikais susidūrė KAMo vadovas Č. Stankevičius. Totorių gatvėje vyko plačiajai visuomenei nematoma kova dėl įtakos ginkluotosioms pajėgoms. Iš vienos pusės, strategiškai svarbius postus tiek ministerijoje, tiek gynybos štabe, kituose padaliniuose siekė užimti sovietinės praeities karininkai, baigę karo mokyklas Rusijoje. Juos apibendrintai vadinsime prorusiškomis jėgomis (nors toks apibendrinimas nėra visiškai tikslus). Su jais dėl įtakos grūmėsi provakarietiškų, proamerikietiškų pažiūrų vyrai, neturintys sovietinės praeities, manantys, jog į kariuomenę negalima įsileisti buvusių sovietinių pulkininkų, majorų, generolų, kadangi jie gali būti iš Rusijos specialiai atsiųsti agentai. Veikė ir trečioji grupė. Tai vadinamieji karjeristai, kuriems nebuvo itin svarbu, ką palaikyti, su kuo susidėti. Jie paisė tik asmeninės naudos: kas duos įtakingesnį, solidžiau apmokamą postą, tas ir draugas.

1-oji ištrauka iš knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“.


Prisijunkite prie diskusijos