Šeštadienį Lietuvos profsąjungų konfederacijos suorganizuotas mitingas prie Vyriausybės rūmų atrodė taip, kaip ir toji diena – krito šlapdriba. Vangiai. Ant galvų, po kojom.
Drėgna buvo net širdy. Stovėjau iš pradžių priešais Seimo rūmus, nuo kurių ir prasidėjo eisena Gedimino prospektu link Vyriausybės rūmų, paskui ir ten, ir stebėjau žmonių veidus.
Žmonių veidai – štai ta svarbiausia, esmingiausia bet kokio sambūrio paradigma.
Taigi veidai. Lietuviški, beveik apatiški. (Pro akis praplaukia arabų veidai, jų degančios akys…).
