Varšuva, lapkričio 2 d. (dpa-ELTA). 30-metės nėščios moters mirtis sukėlė protestus Lenkijoje – pirmadienio vakarą šimtai žmonių keliuose šalies miestuose išėjo į gatves. TV stotis TVN24 antradienį pranešė, kad medikai Pščynos mieste neišdrįso gelbėti moters gyvybės nutraukiant nėštumą. Jie laukė, kol pažeistas vaisius motinos įsčiose pats mirs.
Advokatė Jolanta Budzowska praėjusią savaitę informavo žiniasklaidą apie šį atvejį ir dėl jaunos moters mirties kaltę suvertė griežtam Lenkijos abortų draudimo įstatymui. Lenkijos konstitucinis teismas prieš metus panaikino beveik visas Abortų įstatymo išimtis. Nuo tada nutraukti nėštumą draudžiama ir tuomet, jei vaisius yra sunkiai apsigimęs.
Moterų teisių organizacijos pirmadienio vakarą sukvietė žmones į protestus, kurių moto buvo „Nė vieno (atvejo) daugiau!“ Šimtai moterų ir vyrų susirinko ne tik Pščynoje, bet ir daugelyje kitų miestų. Televizijos rodė, kaip protestuotojai prie Konstitucijos teismo Varšuvoje degina žvakeles. Kai kurie plakatai skelbė „Moterų teisės yra žmogaus teisės!“, „Ir jos širdis dar plakė!“
Ligoninės vadovas paprašė nedaryti skubotų išvadų. Jaunos moters mirtį dabar tiria prokuratūra.
Vitrina. Slaptai.lt nuotr.
Prie Prezidentūros Vilniuje pirmadienį, vidurdienį, suskambės šokio grupės „Spokšok“ atliekama lietuviška protesto dainos „Bella ciao“ versija. Tarptautinės moterų solidarumo dienos pasirodymu tokios akcijos organizatorės siekia palaikyti Lenkijos moterų protestus prieš abortų draudimą ir atkreipti dėmesį į moterų padėtį per karantiną Lietuvoje.
Palaikyti ir prisidėti prie dainos galima bus simboliškai, dėvint raudoną skarelę ar kitus raudonus galvos apdangalus.
Kadangi šiemet susiburti į kasmetinę eiseną moterims nėra galimybės, kovo 8-osios iniciatyvinė grupė siūlo internetinę akciją. Visos, palaikančios reikalavimus dėl geresnių materialinių sąlygų, medikamentinio nėštumo nutraukimo įteisinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo ir oficialios Lenkijos moterų paramos, kviečiamos įrašyti savo „Bella ciao“ versiją. Dainos žodžius ir muzikos įrašą galima rasti „Facebook“ puslapyje „Reprodukcinis streikas“. Video- ar audioįrašą iniciatyvinė grupė kviečia siųsti į „Reprodukcinio streiko“ pašto dėžutę bei plačiai dalintis socialiniuose tinkluose.
„Nors šiuo metu Lietuvoje aukštus politinius postus užima moterys, sunkiai galima būtų rasti moterims palankių politinių sprendimų, – sako viena iš iniciatyvinės grupės narių, politologė Jolanta Bielskienė. – Moterims užėmus valdančiuosius postus, moterų padėtis automatiškai nepagerėja. Ji gerėja vykdant visoms moterims palankią politiką – mažinant ekonominę atskirtį, keliant atlyginimus, remiant vienišas mamas, užtikrinant nemokamą vaikų priežiūrą, smurto lyties pagrindu prevenciją ir pagalbą jį patyrusioms. “
Moterys taip pat nori atkreipti dėmesį ir į kitą problemą, iškilusią karantino metu – neprieinamą medikamentinį nėštumo nutraukimą.
„Pandemijos metu į ligonines patekti beveik neįmanoma, tad apsisprendimo galimybės moterims iš esmės neliko. Kol kas neatrodo, kad valstybė šiuo klausimu rūpintųsi“, – teigia J. Bielskienė. Organizatores labai stebina ir Lietuvos politikų taikstymasis su Lenkijos dešiniųjų neapykantos politika moterų ir LGBT+ teisių atžvilgiu.
Moteriškos skrybėlės. Slaptai.lt nuotr.
„Šią Kovo 8-ąją siekiame atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į išsakytas moterų problemas. Solidarios galime būti ne tik eisenoje, bet ir dainoje“, – teigiama kovo 8-osios iniciatyvinės grupės pranešime. Anot akcijos organizatorių, būtina nedelsiant suteikti papildomą finansinę bei teisinę pagalbą mažiausias pajamas uždirbančioms ir vaikus auginančioms moterims, įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą, suteikti paramą už savo teises kovojančioms Lenkijos moterims, kuo skubiau ratifikuoti Stambulo konvenciją.
Pasak organizatorių, per karantiną užsidarius namuose, nukentėjusioms nuo smurto artimoje aplinkoje gauti pagalbą yra sunkiau, o pabėgti nuo smurtaujančio partnerio – itin sudėtinga. Taip pat organizatores piktina visuomenėje kurstomas priešiškumas Stambulo konvencijai, sąmoningai skleidžiant melagingas konvencijos interpretacijas. Anot akcijos organizatorių, liūdina ir tai, kad valstybė nesugeba pasirūpinti nuosekliu švietimu apie Stambulo konvencijos naudą ir kaip ji konkrečiai gali padėti nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusioms moterims.
Organizatorės taip pat teigia, kad karantinas visame pasaulyje dar labiau išryškino nelygias moterų teises bei klasinę nelygybę. Visa šalis, saugodama piliečių gyvybes ir sveikatos sistemą nuo griūties, užsidarė, o aptarnavimo, maisto gamybos bei socialinės slaugos sferose liko dirbti mažiausius atlyginimus uždirbančios moterys. Dauguma jų iš darbdavių nesulaukė net privalomų saugos priemonių.
„Darbas iš namų daugeliui moterų reiškia ne tik namų ruošos, bet ir papildomą vaikų mokymo darbą. Kai kurios, turinčios mažamečių vaikų, buvo priverstos imti „biuletenius“, sutikti su prastovomis arba išeiti iš darbo „savo noru“, o tai reikšmingai sumažino jų pajamas. Ypač skausmingai karantinas paveikė vienišas motinas bei neįgalius vaikus ar senus tėvus slaugančias moteris“, – teigia iniciatyvinės grupės narė visuomenininkė Viktorija Kolbešnikova.
Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė – griežta! Niekas to nenuginčys ir, atrodo, net nemėgina nuginčyti. Pasakė – kaip kirviu nukirto…
Vyrus, ypač tuos, kurie kenčia nuo savo nepilnavertystės, tokia jos kalbėjimo maniera tiesiog siutina. Man gi – nė motais. Nes vadovaujuosi taisykle: nežiūrėk, KAS ir KAIP kalba, klausykis, apie KĄ ir KĄ kalba. Ir matyt todėl man labai dažnai patinka tai, ką išgirstu. Bet retkarčiais ir aš įtariai suklūstu ir nesiryžtu saliutuoti kai kuriems kategorišku tonu pasakytiems Prezidentės teiginiams (raginimams, nurodymams…). Pavyzdžiui, nurodymui naikinti Lietuvoje vaikų namus, o betėvius vaikus apgyvendinti šeimose…
Jau esu rašiusi (ir „Lietuvos žiniose“ skelbusi… čia reikėtų patalpinti šypsenėlę) apie tai, jog didelėmis dotacijomis „paauksinus“ vien įtėvių buitį, būtų nuvertinama biologinių tėvų meilė ir pasiaukojimas savo natūraliems vaikams. Kilo ir etinio pobūdžio abejonių: jei iki šiol prie vaikų namų nestovi įsivaikinti trokštančiųjų eilės, kaip situaciją pakeistų dosnūs valstybės pinigai? Lietuvoje atsirastų daugiau atjautos ir meilės? Už pinigus?!
Ne, aš jokiu būdu ne prieš valstybės paramą šeimoms, auginančioms vaikus, tik ji neturėtų tapti diskriminacine… Bet dar svarbiau, kad ne tik valdžia, bet ir visuomenė negalvotų, jog pinigai užglaistys mūsų visuomenės moralinius trūkumus, duobes ir plyšius, kuriuose baigia prasmegti meilė, pagalba artimui, užuojauta, bendruomeniškumas… Nes vaikai – ne tik valdžios, bet ir visos visuomenės ateitis. Žinoma, jei visuomenė dar galvoja apie savo ateitį…
Idėja apie valstybę be vaikų namų nėra nei nauja, nei ekstremali. Yra ne viena tauta, ne viena valstybė, kuriose kiekvienas vaikas turi namus ir žmones, kuriuos teisėtai vadina tėvais. Viena tokių – Izraelis.
Žydai nuo seno garsėja savo ypatingu dėmesiu ir meile vaikams. Šiandieniniame Izraelyje, kaip teko girdėti, jaunavedžiai jau nuo pirmosios savo vestuvių dienos (ar nakties) pradeda planuoti šeimos gausėjimą. Ir jei praėjus metams, moteris vis dar negali pastoti, susirūpinusi pora bėga į Dirbtinio apvaisinimo centrą, kurio gana brangias procedūras apmoka valstybė.
Žinoma, ir Izraelyje atsiranda moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių renkasi ne gimdymą, o abortą. Specialistai, psichologai bendrauja su tokiomis nėščiosiomis, ragina visgi gimdyti vaiką ir, jei nepakeičia nuostatos jo neauginti, naujagimiui iškart surandami įtėviai, o valstybė dar ir dosniai atlygina gimdyvei. Beje, nuo vaikų motinos Izraelyje atsisako labai retai, o paliktiems vaikams iškart surandami nauji namai.
Tiesa, ir Izraelyje nutinka visko: ne tik motinos atsisako vaiko, bet nestinga ir objektyvių priežasčių, dėl kurių vaikai lieka be tėvų (nelaimingi atsitikimai, avarijos, teroristų išpuoliai). Pagaliau, įvaikinimo procesą neretai sutrukdo ir įvairios biurokratinės – juridinės procedūros. Todėl ir Izraelis neapsieina be įstaigos, kurią galima būtų vadinti vaikų namais. Mažiukams ikimokyklinukams tokiais namais tampa kokia nors daugiavaikė šeima, kuri už atlyginimą (be abejo, dosnų) apsiima laikinai prižiūrėti ir svetimus vaikus. O mokyklinio amžiaus vaikai, kol sulaukia savo naujos šeimos, apgyvendinami internatuose. Bet kadangi šeimų, norinčių įsivaikinti, yra daugiau, nei vaikų, netekusių tėvų, vaikams ilgai laukti netenka. Nelieka be dėmesio ir meilės taipogi sergantys vaikai, invalidai…
Patys izraeliečiai tvirtina, jog pas juos įvaikinamas kiekvienas vaikas, kuris liko be savo biologinių tėvų… Kodėl? Izraeliečių įsitikinimu, žmonės, kurie rūpinasi ne tik savo, bet ir svetimais vaikais, tuo pačiu rūpinasi ir savo valstybės ateitimi.
Tai – ir iš širdies, ir iš gyvenimiškos išminties išplaukiantis įsitikinimas, o ne kažkurios valdžios galvos sugalvotas ir žiniasklaidos išplatintas lozungas.
