Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 23-ą minime 80 metų nuo Birželio sukilimo, kurio tikslas buvo išvaryti sovietų okupantus ir atkurti prieš metus prarastą Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. birželio 22-28 d. vykęs sukilimas taip pat buvo ir lietuvių pasipriešinimas sovietų vykdytam Lietuvos gyventojų naikinimui – masiniams suėmimams, trėmimams, žudymams.

Sukilimo pradžia buvo taikyta prie 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Svarbiausi sukilimo uždaviniai – paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir sudaryti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę – prieštaravo abiejų okupantų – tiek besitraukiančių sovietų, tiek ateinančių nacių planams. Sukilime aktyviai dalyvavo apie 20 tūkst. sukilėlių visoje Lietuvoje, sukilimą palaikė didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Pasak moderniosios istoriografijos kūrėju vadinamo Edvardo Gudavičiaus, Birželio sukilimas vertintinas kaip „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“, kai pavergta, naikinama tauta sugebėjo žaibiškai ir vieningai sukilti.

Sukilimą rengė 1940–1941 m. antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyviai, kuriuos sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priskirtini tie, kurie nepriklausė organizuotam pogrindžiui, tačiau nuo pat pirmosios sovietų okupacijos dienos nebijojo kritiškai, priešiškai pasisakyti įvairių sovietų režimo realijų atžvilgiu. Antrajai grupei priskirtini tie gyventojai, kurie priklausė organizuotam pogrindžiui.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Organizuoto antisovietinio pogrindžio pradžia sąlyginai galima laikyti 1940 m. birželio 15-ąją, kai Sovietų Sąjungos pajėgos okupavo Lietuvą. Tarp pasipriešinimo judėjimo narių buvo nemažai moksleivių – pogrindinės Ateitininkų sąjungos narių, taip pat uždraustos Šaulių sąjungos atstovų ir kt. 1940-ųjų rugsėjį antisovietinis sąjūdis Lietuvoje vis labiau plėtėsi, tačiau nebuvo glaudaus bendradarbiavimo, tvirtų ryšių, dėl to kilo būtinybė įsteigti pasipriešinimo centrus, kurie koordinuotų pogrindininkus.

VDU profesorius, ateitininkų korporacijos „Grandis“ įkūrėjas dr. Adolfas Damušis, ateitininkas ekonomistas Leonas Prapuolenis, Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius Jonas Senauskas ir kiti 1940 m. spalio 9 d. įsteigė Kauno sektoriaus lietuvių aktyvistų štabą, kuriame buvo apie penkiolika asmenų. Apytikriai tuo pačiu laiku Vilniuje irgi įkurtas pasipriešinimo centras, kurio vadovu tapo gen. štabo majoras Vytautas Bulvičius. Lietuvos pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijai Kazio Škirpos iniciatyva jo bute Berlyne 1940 m. lapkričio 17 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriam pirmininkavo Lietuvos tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Po steigiamuoju aktu pasirašė 28 asmenys. 1940-ųjų gruodį Berlyno LAF’o (Lietuvių aktyvistų fronto) ryšininkai kpt. Albertas Švarplaitis, kpt. Bronius Michelevičius per sieną atvyko į Lietuvą ir užmezgė ryšius su Lietuvos pogrindžiu, pasipriešinimo centrai Kaune ir Vilniuje pradėti vadinti LAF’u.

Adolfas Damušis

Apie tai, kad Lietuva turi priešintis sovietų režimui tiek ginkluotu, tik kitais būdais, jau buvo kalbama 1940-ųjų vasarą, tačiau sukilimui tikslingai pradėta rengtis susikūrus pasipriešinimo centrams, t. y. nuo 1940-ųjų pabaigos. Pasipriešinimo judėjimo dalyviai, siekdami savo tikslo, rengė ir platino antiokupacinę, patriotinio pobūdžio literatūrą, kaupė ginklus, formavo kovines Tautinio darbo apsaugos pajėgas, kurios į kovinę parengties būklę turėjo pereiti atsižvelgdamos į žinias apie karo pradžią. Dalį pasipriešinimo judėjimo dalyvių sovietų saugumas susekė ir represavo dar iki sukilimo pradžios. Ypač nuostolingas rezistentams buvo Vilniaus LAF’o štabo vadovybės (mjr. V. Bulvičiaus, kpt. J. Kiliaus, adv. A. Kamantausko ir kitų) represavimas 1941-ųjų birželį.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, organizuoto pogrindžio nariai iš parengties būklės perėjo prie atviros ginkluotos kovos prieš sovietų režimą. Prie jų spontaniškai prisijungė kiti patriotai. Sukilimo centru tapo Kaunas. 1941 m. birželio 22 d., 10 val. ryto, Žaliakalnyje, Aukštaičių g. 4, į posėdį susirinko Kauno LAF’o štabo nariai. LAF’o įgaliotiniu buvo patvirtintas L. Prapuolenis, o jo pavaduotoju P. Žukauskas (Narutis). Jiems nurodžius partizanai sukilėliai Kaune perėmė savo kontrolėn Prezidentūrą, paštą, telefoną, telegrafą, radijo stotį ir radiofoną. 1941 m. birželio 22 d., apie 15 val., Aleksoto LAF’o radijas pradėjo laidas, skelbiančias, kad lietuviai atkuria savo valstybę, ir ragino raudonarmiečius pasiduoti. 1941 m. birželio 23 d. L. Prapuolenis, dr. A. Damušis, J. Vėbra ir kiti nuvyko į Kauno radiofoną, iš ten 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis LAF’o Vyriausiojo štabo vardu per radiją paskelbė: 

„Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Po to buvo paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis, sugrotas Lietuvos himnas ir tautinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Galiausiai nuskambėjo Kipro Petrausko „Saulelė raudona“ – tai buvo sutartas LAF’o signalas Lietuvai sukilti. Nors Lietuva jau buvo sukilusi prieš dieną, tačiau minėti dalykai suteikė sukilimui stiprų papildomą akstiną. Birželio 23-iąją Kaune iškeltos trispalvės, svarbiausi pastatai ir įmonės buvo sukilėlių rankose. Atkakliausios kautynės vyko Šančiuose. Nemaži sukilėlių būriai susidarė „Drobės“, „Metalo“, „Tilkos“ fabrikuose. Jie apšaudė A. Juozapavičiaus prospektu besitraukiančius raudonarmiečius, gynė Kauno geležinkelio stotį, atmušinėjo per Nemuną laiveliais ir keltu besikeliančias Raudonosios armijos dalis. Naktis iš birželio 23-iosios į 24-ąją buvo LAF’o triumfo naktis. P. Žukausko (Naručio) duomenimis, Kaune žuvo 162 sukilėliai. Sukilimas Kaune baigėsi 1941 m. birželio 25 d. vokiečių kariuomenei įžengus į miestą.

Vilniuje sukilimas vyko birželio 23–24 d., jis buvo mažesnio masto dėl kitokios tautinės padėties (iš maždaug 200 tūkst. gyventojų lietuvių buvo apie 10–15 tūkst.) ir dėl to, kad sukilimo išvakarėse sovietai suėmė Vilniaus štabo vadus. Svarbiausias sukilėlių štabas buvo įsteigtas Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto dekanato patalpose. Jo nariai, vadovaujant doc. Stasiui Žymantui (Žakevičiui), nutarė sukilti apie 19 val., užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir iš traukinių Vilniuje bei Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Sukilėliai savo slaptažodžiu pasirinko „Gedimino kalną“. Šiuos tikslus įgyvendinti pavyko. Birželio 23-iąją, apie 15–16 val., sukilo ir Trakų, T. Kosčiuškos gatvių kareivinėse, Karo mokykloje (Antakalnio gatvėje) likę, į pratybas Varėnos ir Pabradės poligonuose 1941 m. gegužės mėnesį neišvežti lietuvių kariai. Jie nukovė politrukus, apšaudė raudonarmiečius šiose gatvėse, Gedimino kalno papėdėje (kalne buvo iškelta trispalvė) ir kitose miesto vietose. Per sukilimą Vilniuje žuvo 42 partizanai sukilėliai.

Vytautas Bulvičius

Ne visose Lietuvos vietovėse sukilėliams pavyko įsitvirtinti ir paimti valdžią iki vokiečių atėjimo: pasienyje esančias Kretingos, Tauragės apskritis naciai labai greitai okupavo. Kai kuriuose centruose sukilėliai įsitvirtino tik kartu su vokiečiais (Telšiai, Tverai). Viso Lietuvoje būta apie 400 partizanų sukilėlių būrių, turėjusių apie 20 tūkst. narių. Vien Kretingos, Mažeikių, Telšių apskrityse buvo 53 būriai, juose kovėsi 3958 partizanai sukilėliai. 1941-ųjų birželio sukilėlių sąjungos tarybos nariai Algimantas Biliūnas ir Alfonsas Žaldokas, naudodamiesi įvairiais šaltiniais, sudarė žuvusių Sukilimo dalyvių sąrašą. Jame minimos 845 pavardės. Birželio sukilimą rašiusieji S. Raštikis ir Z. Ivinskis nurodo gerokai didesnius žuvusiųjų skaičius – apie 2000.

Sukilėliai išvadavo arba sudarė sąlygas išsilaisvinti apie 3300 (vien Kaune beveik apie 2000) politinių kalinių. Išlaisvinta beveik pusė Vilniaus kalinių, taip pat Marijampolės, Tauragės, Ukmergės, Utenos kaliniai.

Nors Vokietija ir nepripažino, kaip tikėtasi, Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės, sukilimas buvo labai reikšmingas keliais aspektais: sugriovė pasauliui skleidžiamą sovietų mitą apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, padėjo gyventojams atsigauti po 1940-ųjų vasarą ir vėliau patirtų pažeminimų, įkvėpė tautai ilgai, iki 1990 m. kovo 11 d. trukusiai, kovai už laisvę – po antrosios sovietų okupacijos nemažai sukilėlių tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyviais, o tauta atgavo pasitikėjimą,  reikalingą naujoms okupacijoms atlaikyti.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.06.23; 08:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Ir vėl atėjo – ir praėjo – birželis, tragiškiausių įvykių Lietuvai metas. Ir vėl – tik sąmoningosios tautos dalies paminėtos datos, o valdžios – valdiškai. Birželio sukilimo aukščiausiu lygmeniu – kaip nebūta.

Jo organizatoriams ir dalyviams skirta konferencija (http://pasauliolietuvis.lt/laisves-byla-ir-iseivija/) liko didvyrių, kurie anais laikais buvo „vienui vieni“, ir jų artimųjų garbės reikalu. 1941 m birželio 23 d. dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti teisės aktu Seimas atsisakė 2000-aisiais, legendiniam Adolfui Damušiui dar esant gyvam; žiniasklaida nutylėjo šį faktą, ir viskas buvo totaliai užblokuota. Straipsnį apie peripetijas, susijusias su šiuo klausimu, A. Damušio politinių studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis galėjo išspausdinti tik JAV. Teikimas vėl inicijuotas šiais metais.

Istorija moko, kad negalima peršokti jokio laikotarpio, nes tai neįmanoma (nors kai kas istorijoje tai bandė daryti, tam tikrus laikotarpius „likviduoti“). Suprantamas būtų ir nepasitenkinimas, nes įtvirtinus 1941 metų įvykius jiems tinkamoje vietoje istorijos lentynoje, būtų „užgožta“ Kovo 11-osios šviesa. Ši diena ir jos internacionalinės neužmirštuolės užtemtų dėl to, kad nebuvo laiku įprasminta „konkurentė“, o ši nusvertų svoriu ir reikšme. Nepalyginsi kruvinų pasaulinio karo ir okupacijų, ultimatumų fone vykdytų darbų su tais, kurie padaryti taikiu būdu, pasitaikius palankioms aplinkybėms. Nors be Vasario 16-osios nebūtų Birželio 23-iosios, o be Birželio 23-iosios – nebūtų Kovo 11-osios.

Adolfas Damušis

Kas bijo Virdžinijos Vulf, o kas – amerikiečių. Be Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų iš JAV kilusių ir joje Lietuvos laisvės bylą palaikiusių kovotojų kažin ar šiandien galėtume švęsti Kovo 11-ąją. Pirmiausia dėl to, kad Laisvės statulos pavėsyje prieglobstį rado nepriklausomybės siekius iki pat galo palaikiusios svarbiausios mums institucijos ir šviečiamoji veikla. O nūdien lemtinga takoskyra tarp JAV ir Lietuvos, nubrėžta po II pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikais, įlūžo kaip ledas, perskrostas galingo tautų išsivadavimo ledlaužio. Globalistų nepasitenkinimui netyčinis padarinys yra tas, kad globalizacija ir techninis progresas iš tikro pasaulį padarė be sienų, ir šiandien Niujorkas ar Vašingtonas yra tiek pat arti, kiek Europa ar Azija. Arti ne tik ekonominiais ir politiniais procesais, bet ir fiziškai.

Tačiau iš to, kad bene 30 metų nenorima pripažinti birželio kovų reikšmės ir akivaizdžių JAV diasporos nuopelnų, vengiama pilnutinai įtraukti ją į šalies atkūrimo darbą, galima spręsti, kad inercija ir sovietinis mentalitetas nepasiduoda laiko erozijai, ir, suprantama, dėl to, kad yra kultivuojamas ir palaikomas  jėgų, kurios priešinosi Lietuvos įstojimui į NATO. Tikras pinigas mėginamas pakeisti pasaulyje populiariais progresyvizmo „bitkoinais“ be tautinių ar valstybinių požymių. Ir nors proskyna į pasaulio galingiausios šalies tribūnas dar neužaugo, atrodo, kad gravituojama buvusios sovietinės supervastybės įtakos zonoje, nepasinaudojant naujomis galimybėmis. Ilgametė BAFL prezidentė Angelė Nelsas apgailestavo, jog balandžio mėn. 3 d. Baltijos šalių prezidentams viešint Baltuosiuose rūmuose, buvo praleista puiki proga viešai padėkoti amerikiečiams ir išeiviams už kovas laisvės byloje. Tuos žodžius būtų išgirdęs visas pasaulis. Tokiu būdu, A. Nelsas nuomone, buvo parodyta nepagarba amerikiečiams.

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Tuo tarpu prezidentas Donaldas Trumpas pasveikino Baltijos šalis su nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu ir pabrėžė, kad JAV niekada nepripažino sovietų okupacijos. Taip pat prezidentas sakė, kad Baltijos šalys yra Amerikos partnerės ekonomikos ir eksporto srityse, ir mato ateityje bendradarbiavimą, pagrįstą abipusiu saugumu ir gerove.

Jungtinėse Valstijose taip pat vyksta sudėtingi procesai ir ideologinės kovos, tačiau paskandinti jankių laivą pavojinguose tarptautiniuose vandenyse jų pačių rankomis nepavyko. Trys paskutiniai prezidento Donaldo Trumpo potvarkiai – Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine ir Aktas Nr. 447, išėjimas iš JT Žmogaus teisių tarybos ir Kosmoso pajėgų formavimas – žymi ypatingai svarbų geopolitinį posūkį, kuris bus lemtingas visoms šalims. Regis, dabartinė administracija Vašingtone nebenori veltui švaistyti jėgas ten, kur ilgai buvo „važiuojama“ ant jos pečių, ir imasi iš esmės svarbių pokyčių, rodančių, kad supervalstybė nėra nominalus dalykas.

JAV išėjo iš Jungtinių tautų Žmogaus teisių tarybos dėl šios, pasak JAV ambasadorės Nikki Haley, „veidmainystės“ ir „nesibaigiančio priešiškumo prieš Izraelį“. Ši organizacija „dangstė žmonių teisių pažeidėjus daug metų“, „rodydama nepagarbą esminėms žmogaus teisėms“, todėl JAV negali dirbti su šalimis, kurios nepalaiko JAV siūlymų, dirba siaura darbotvarke, nors „joms buvo suteikta daugybė galimybių dirbti kartu“. Pasak N. Haley, „tai nereiškia tų teisių gynimo atsisakymo, bet būtent – jų gynimą nesusisaistant su susikompromitavusia organizacija; žmogaus teisės šalies bus ginamos už tarybos ribų“.

Vilniuje žygiuoja JAV kariuomenės atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seniai negirdėjau tokio principingo pareiškimo organizacijoje, jau seniai paralyžiuotoje imitacinių jėgų ir neadekvačiais interesais besivadovaujančių šalių (Kuba, Egiptas, Venesuela etc.). Šiuo veiksmu buvo priminta organizacijos steigties ir veiklos prasmė. Dar įdomu, kad teisinga vidaus politika (pirmiausia rūpintis savo šalies piliečiais ir Konstitucijos raide) ryškiai atsispindi ir tarptautiniu lygiu, o tai yra akibrokštas kosmopolitams, parodantis pastangų formuoti savo „žmogišką veidą“ pirmiausia rūpinantis „pasauliu“ absurdiškumą. Tai toks pat filosofinis nonsensas, kaip ir buvimas vienu metu dviejose vietose ir visi kiti „susidvigubinimai“. Visada teks rinktis: ar imti šaukštą ir pamaitinti alkaną vaiką savo namuose, ar, nesumokėjus alimentų (nėra laiko gelbėjant pasaulį), su šaukštu stovėti turguje ir mėginti atlikti garsųjį minios pamaitinimo aktą vienu kepalėliu. Bet, regis, po Kristaus tai dar niekam nepavyko.

Ir galiausiai – savaitės naujumo siuprizas, kurį žymus JAV astrofizikas ir kosmologas Neilas de Grasse Tysonas, nesulaikydamas šypsenos, komentavo kaip logišką žingsnį. Taigi JAV kuria šeštąjį karo pajėgų padalinį, Space Force, ir jau nebe oro, bet kosmoso (erdvės) pajėgos žymės raumenų dydį.

Sakytum, visai aišku, kas yra kas, ir kas kur pirmauja. Tik įdomu, ar Lietuva ir toliau vaidins „neutralitetą“ (šįkart pasireiškiantį kaip sėdėjimas ant kelių kėdžių, išskyrus savo) ir lips ant to paties grėblio kaip 1939-aisiais ir atsidurs 1945-uosiuose, ar norės sėstis į tą patį erdvėlaivį. Kol dar pro liuką amerikiečiai draugiškai mosuoja ranka. Tokio šanso Lietuva dar neturėjo.

2018.07.06; 07:36

Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas

Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.

Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Laurynas Kasčiūnas

Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.

Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis  gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.

Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.

Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.

Vidmantas Valiušaitis

Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.

Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.

Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.

Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.

Alvydas Jokubaitis

Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.

Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus

Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.

O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.

Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.

Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.

Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.

Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.

Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.

Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.

Dainuoja Rasa Juzukonytė

O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.

Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.

Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?

Adolfas Damušis

Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.

Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga –  eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.24; 18:06