Ant Vilniaus rotušės laiptų išdygo milžiniškas A. Mickevičiaus paminklas

Pirmadienio rytą ant Vilniaus miesto rotušės laiptų iškilo 6 metrų aukščio Adomo Mickevičiaus paminklas. Tai – didžiausias šią savaitę atsidarysiančios Vilniaus muziejaus parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ eksponatas.
 
1922 metais skulptoriaus Zbigniewo Pronaszko sukurtas Adomo Mickevičiaus paminklas – vienas iš daugelio realybe taip ir netapusių Vilniaus projektų. Liepos 21 d. Vilniaus muziejuje duris atversiančioje parodoje bus pristatoma daugiau nei šimtas praėjusiame amžiuje sukurtų urbanistinių, architektūrinių, memorialinių ir inžinerinių projektų, kurie galėjo reikšmingai pakeisti Vilniaus veidą, tačiau nebuvo įgyvendinti.
 
Diskusijos dėl paminklų Vilniuje – jau tarpukariu
 
Z. Pronaszko siūlė iš bronzos arba betono  išlietą 12 metrų aukščio paminklą poetui statyti rotušės aikštėje. Monumentas turėjo būti dvigubai aukštesnis už pirmadienio ryte Vilniaus centre atsiradusį maketą.
 
„Apie Mickevičiaus paminklą Vilniuje svajota dar nuo devyniolikto amžiaus, tačiau dėl tokios reikšmingos asmenybės miestui įamžinimo ilgai nesutarta“, – sako Rasa Antanavičiūtė, viena iš parodos kuratorių.
 
Paminklo A. Mickevičiui statymo komitetas ir Vilniaus valdžios atstovai nusprendė, kad Z. Pronaszko paminklas pernelyg modernus ir netinka miestui, tačiau iniciatyvos ėmėsi naujai susikūręs alternatyvus komitetas. Jo dėka originalaus dydžio paminklo maketas iškilo dešiniajame Neries krante, prie dabartinių Sporto rūmų.
 
Skulptoriaus eskizo pastatymą lydėjo audringos visuomenės diskusijos. Poeto paminklo maketas kurstė tarpukario Vilniaus visuomenę. Vieniems jis atrodė nepriimtinas, savo masteliu ir išvaizda gąsdinantis vilniečius, tuo tarpu kitiems modernios ir neįprastos paminklo formos liudijo poeto aktualumą „šiems laikams“.
 
Nors 1924 m. Vilniuje iškilo būtent Z. Pronaszko suprojektuoto paminklo A. Mickevičiui maketas, buvo surengti dar du konkursai, kuriuos nugalėjęs paminklas poetui būtų pastatytas mieste.
 
Konkursai dar labiau kaitino visuomenę ir polemika dėl poeto atminimo įamžinimo formos ir erdvės netilo dar ilgus metus. Nirtulingos diskusijos ir lėšų stygius užvilkino paminklo statymą – tarpukariu paminklas poetui mieste taip ir neatsirado.
 
„Kai kurios Vilniaus vietos ar objektai, pavyzdžiui, Lukiškių aikštė, stadionas ar išgriauta Raduškevičių rūmų dalis, yra tarsi užburti – jiems buvo sukurta ne po vieną viziją ir projektą, tačiau iki šiol jų nepavyksta įgyvendinti. Parodos lankytojai galės susipažinti ir su daugiau tokių intriguojančių Vilniaus vietų projektais“, – teigia parodos kuratorė Marija Drėmaitė.
 
Parodoje – nuo brėžinių iki videoprojekcijų
 
Minėtų konkursų projektai eksponuojami Vilniaus muziejaus parodoje, kartu su gausybe kitų miesto utopijų. Muziejaus salėse lankytojai išvys brėžinius, kai kurių pastatų 3D modelius Vilniaus žemėlapyje, foto,- ir videomanipuliacijas. Vaikai iš specialiai pagamintų kaladėlių galės pastatyti savo ateities Vilnių.
 
Rudenį parodos turinį papildys išsami neįgyvendinto Vilniaus knyga, paskaitų bei susitikimų ciklas bei virtualus maršrutas, kurį bus galima išbandyti ir tikrovėje. Paroda duris lankytojams atvers liepos 21 d., Vilniaus muziejuje, Vokiečių g. 6., ir veiks iki 2022-ųjų sausio 9 dienos.
 
Parodos kuratorės – architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė dr. Marija Drėmaitė ir menotyrininkė, Vilniaus muziejaus direktorė dr. Rasa Antanavičiūtė – ne vienerius metus tyrinėja sostinės bei kitų miestų viešąsias erdves ir urbanistiką.
 
Vilniaus muziejus – nauja sostinės pažinimo erdvė, miesto gyventojams ir svečiams pristatanti unikalius ir dar nežinomus, tačiau aktualius pasakojimus bei miesto istorijas.
 
Dinamiškas ir nuolat besikeičiantis, kaip ir pats miestas, muziejus kasmet planuoja pristatyti po 2–3 parodas, grįstas autentiškais miesto gyvenimo tyrimais. Išskirtinai Vilniui skirtas muziejus kviečia įdėmiau įsižiūrėti į mus nuolat supančią aplinką ir joje išvysti ką nors įdomaus ir netikėto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.19; 10:38

Arnoldas Piročkinas, kalbioninkas. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį, rugsėjo 15-ąją, netekome 90-uosius metus ėjusio buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros profesoriaus, žinomo kalbininko, plataus profilio humanitaro Arnoldo Piročkino. Apie netektį pranešė Vilniaus universitetas.
 
A. Piročkinas gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963-1991 m. buvo Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991-1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius.
 
Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai”.
 
1991 m. A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai”, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai”, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.
 
Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė knygas „Administracinės kalbos kultūra”, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys”, 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis”. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai”.
 
1971-1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos”.
 
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas”, „Gimtasis žodis”, „Voruta” ir kiti žurnalai bei laikraščiai.
Atsisveikinimas su A. Piročkinu vyks ketvirtadienį, rugsėjo 17 d., Vilniaus laidotuvių rūmų 9 salėje (Olandų g. 22) nuo 16 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 07:31

Vilniaus miesto Taryba pritarė Istorinės atminties komisijos siūlymui suteikti skverui sostinės Senamiestyje Lietuvos Laisvės Lygos vardą.
 
Vardas primins vietą prie Maironio gatvės ir Adomo Mickevičiaus paminklo, kur 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvyko istorinis Lietuvos laisvės lygos (LLL) surengtas mitingas – pirmas viešas protesto mitingas per SSRS okupacijos metus. Lietuvos laisvės lygos skveras šliesis prie Adomo Mickevičiaus skvero, kuris, nors taip vadintas ilgus dešimtmečius, įregistruotas buvo tik šį pavasarį.
 
1978 m. birželio 14 d. kaip pogrindinė organizacija įkurta Lietuvos Laisvės Lyga 1987 m., SSRS vykstant pertvarkai, suaktyvino veiklą.
 
Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms skirtas mitingas prie paminklo A. Mickevičiui buvo pirmasis sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas per visą sovietinę okupaciją ir pirmoji antisovietinė demonstracija po 1972-ųjų „Kauno pavasario”.
 
Sovietinės saugumo struktūros stengėsi sutrukdyti jį. Pirmiausia buvo įspėtas vienas jo organizatorių – LLL vadovas Antanas Terleckas, kuris buvo gąsdinamas ir baudžiamąja atsakomybe. Mitingas įvyko, bet daugybei jo dalyvių, pasirūpinus Komunistų partijai ir KGB, po to teko atlaikyti viešus svarstymus ir pasmerkimus. Rugpjūčio 23-iosios mitingas tapo simboline naujos epochos ir kelio į Nepriklausomybę pradžia.
 
LLL, tautinė, politinė organizacija, kovojusi už Lietuvos Nepriklausomybę nuo SSRS, siekusi ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę, platinusi antisovietinę literatūrą, 1990 m. Kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai reiškėsi šalies politiniame gyvenime. Lietuvos visuomenė LLL veiklą vertino įvairiai, dalis žmonių nepalaikė jos radikalumo, dauguma pritarė nuosaikesnei Sąjūdžio politikai dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1995 m. LLL buvo įregistruota kaip politinė partija, bet 2003 m. nutraukė veiklą.
 
Lietuvos Laisvės Lygos atminimo įamžinimą inicijavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis.
 
Žinios apie Lietuvos Laisvės Lygos vardu pavadintą skverą sulaukė ir vienas jos įkūrėjų, 92-ejų Antanas Terleckas. Kaip sakė jo sūnus, politikos apžvalgininkas Ramūnas Terleckas, tėvui tai pozityvi žinia.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.17; 14:00

Vladas Turčinavičius, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos likimas XVIII – XIX a. buvo sprendžiamas imperinio mąstymo ir elgesio kaimynių: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Europos Sąjunga sukurta sutarties pagrindu, kaip ir 1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga. Kaip ES, taip ir ATR buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sitemos, atskiri biudžetai, valstybių anspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar būdamos ES narėmis.

Abiejų Tautų Respublika – ar tikslus vertinys iš lenkiško pavadinimo: Rzeczpospolita obojga narodow? Kilo mintis diskusijai: slaviškai, rusiškai „Reč, riečė“ – kalba, taryba, kaip ir prancūziškai „la parle“ – kalba, iš čia kilo „parlamentas, taryba“, šiuo atveju Rzeczpospolita reikštų Lenkijos – Lietuvos Seimas – Taryba. Galima teigti, kad prie šaknies „Rzecz“ (lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“) pridėtos priesagos: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol ir -lita, reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendra nuosavybė – valstybė ir Taryba – Seimas, demokratinės valstybės valdymo pagrindas, tačiau ne iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“? Taip vėliau 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) ir buvo pavadinta Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita.

Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Žvelgiant į viduramžių istoriją, galima teigti, kad naujoves, atradimus jūrose (pvz.: Portugalija) buvo stengiamasi užmaskuoti pakeičiant ar perdirbant pavadinimus, kartografiją. Dar 1569 m. pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu ir vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.

Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie 200 metų gyvavusi Rzeczpospollita, paveikta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, 1791 m. ėmėsi reformų ir tų pačių metų gegužės 3 d. paskelbė naują Konstituciją, kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jau neminima. Visa tai sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą. LDK bajorijos savarankiškumas ir Lietuva žemėlapiuose gyvavo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ir vėl buvo atstatyta 1792 m. liepos 23 d., bet tai tęsėsi iki valstybės pabaigos, kai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorija palaipsniui buvo užgrobta ir teisiškai prievartinėmis sutartimis pasidalinta agresyvaus imperinio elgesio kaimynių. Apie Lietuvos didikų ir bajorų laisvę ir savarankiškumą byloja ir ano meto etmonų, bajorų, rašytojų ir net vyskupų mentalitetas, nors dauguma rašė lenkiškai, o kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, tačiau jie didžiavosi prieš karūniečius (koroniažus), kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikai, bajorai ir atstovauja savo didingą Tėvynę. Gražiausiai tai atsispindi poeto Adomo Mickevičiaus eilėse „Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko…“ („Ponas Tadas“).

Tad prabėgomis pažvelkime, kaip visa tai vyko, juolab istorijoje šis „teisinis“ procesas pavadintas „Trimis ATR padalijimais“ – labai švelniai, lyg tai suteikiant teisinį pagrindą, bet neatitinkantį ano meto tikrovės ir realaus teisingumo.

Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Jis ne tik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Tas stabdis buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė, kurios žemių grobimas prasidėjo valdant Rusijos imperiją Jekaterinai II-ajai. Čia verta paminėti, kad Petro I žmona buvo Jekaterina I-oji – tai Marta Elena Skavronaitė (Skavronskaitė), lietuvaitė kilusi nuo Rokiškio, ją į Petrapilį atsivežė Petras I Šiaurės karo metu, kai jis kariavo Livonijoje (dabar Latvija). O Jekaterina II buvo prūsaitė, princesė, nesantuokinė Prūsijos karaliaus Fridricho Didžiojo duktė, gimusi 1729 metais Štetine (dabar Lenkija) ir augusi Prūsijos generolo šeimoje. Likimo dėka po dešimties metų ji pateko į Rusijos carienės Elžbietos rūmus ir po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I ir lietuvaitės Martos Elenos, Jekaterinos I vaikaičio. 1762 m. Jekaterina II tapusi Rusijos imperatore, o vėliau ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ėmėsi vykdyti Petro I politiką – plėtė Rusijos įtaką ne tik Europoje.

Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus ATR, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą ir LDK valstybingumą, o Lenkijos bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospollitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu 1764 m. rugsėjo mėn. išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių giminietis – jie buvo Karijoto Algirdaičio palikuonys). Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas. Tačiau ne visi jo darbai patiko buvusiai meilužei Jekaterinai II ir jos aplinkai.

Patranka. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi LDK buvo įtakingų bajorų priklausiusių stačiatikiams (Gudijoje) ir liuteronams (Kurše), Jekaterina II pareikalavo suteikti bajorams stačiatikiams ir liuteronams lygias su katalikais politines teises valstybėje. Tačiau ATR Seimas 1766 m. atmetė šį Rusijos reikalavimą, tuomet ji religinių disidentų teisių gynimo pretekstu ir kurstant Rusijos ambasadoriui M. Repninui parėmė, nepatenkintųjų karaliaus Stanislovo Augusto ir Čartoriskių reformomis, bajorijos dalį susibūrusią į Radomo konfederaciją, kuriai vadovavo Karolis Stanislovas Radvila. Lietuvoje Radomo konfederacijos pusėje aktyviausiai veikė Simonas Martynas Kasakauskas, laimėjęs keletą susidūrimų su rusų kariuomene prie Deltuvos, ir  Lietuvos Didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Vėliau susikūrė Baro konfederacija priešinga Radomo ir prasidėjo Rzeczpospollitoje pilietinis karas, kuriame dalyvavo ir jį kurstė Rusija, jos paveikti Vakarų Ukrainoje prieš lenkų didikus sukilo kazokai. 1767 m. spalio mėn. Rusijos kariuomenės apsuptoje Varšuvoje susirinko Radomo konfederatų Seimas. Čia buvo atkurta senoji santvarka, reformos sustabdytos, o 1768 m. vasario 24 d. religiniams disidentams buvo suteiktos politinės teisės ir Jekaterina II pripažinta laiduojanti ATR vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Formaliai teisiškai buvo apribotas Rzeczpospollitos suverenitetas ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.

Prieš akis iškyla dabartinės Rusijos vadovų agresyvus imperinis elgesys, pažeidžiant 1975 m. Helsinkio tarptautinę sutartį dėl pokarinių sienų neliečiamumo, 2008 m. atplėšiant Gruzijos teritorijas ir 2014 m. Krymo pusiasalį bei sukeliant karą Rytų Ukrainoje, kuris tęsiasi jau penkerius metus.

Pasinaudodamos kilusios anarchijos, kuri buvo sukelta įtakojant Rusijai, sustabdymo pretekstu trys kaimyninės monarchijos Rusija, Prūsija ir Austrija nusprendė pasidalinti ATR žeme ir 1769 m. pradėjo derybas su Rusija. 1772 m. rugpjūčio buvo pasirašyta trišalė Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis, pagal kurią Rusijai atiteko 92 000 kv. km. Lietuvos teritorijos,  o ATR Seimas 1773 m. ratifikavo šią sutartį ir tokiu būdu buvo įteisintas Lietuvos ir Lenkijos sąjunginės valstybės žemių grobimas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje vėl prasidėjo ketverių metų ATR Seimo reformos ir 1791m. gegužės 3 d. buvo priimta Konstitucija, kurios tekste Lietuvos nėra. Ji netenkino LDK didikų ir bajorų, aukščiausia vertybe laikiusių senąją valdymo formą ir pasisakiusių prieš bet kokias reformas, naikinusias jų luomo privilegijas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teises. ATR stiprėjimas ir tapimas Lenkijos unitarine valstybe taip pat neatitiko Rusijos interesų. Stipri LDK elito opozicija reformoms, trijų kaimyninių valstybių kišimasis lėmė reformų nesėkmę bei agresyvių imperinių kaimynių palaipsninis žemių grobimas privedė prie  Lenkijos ir Lietuvos sąjunginės valstybės žlugimo.

1792 m. balandyje Gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkai Peterburge pasirašė prieš reformas nukreiptos konfederacijos aktą, kuris buvo paskelbtas Targovicos miestelyje jau po to, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir Lietuvą. Iki liepos mėn. Rusijos kariuomenė, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, okupavo visą ATR teritoriją. Anksčiau, 1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Generalinė konfederacija, kurios vadovais tapo  LDK lauko etmonas Simonas Martynas Kasakausas ir jo brolis Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kasakauskas, siekė pirmiausiai sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teises. 1792 m. liepos 23 d. prie Targovicos konfederacijos prisijungė karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas, tuo galutinai panaikindamas unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. Konstituciją. Žvelgiant istoriškai matome, kad LDK elito mentalitetas reiškėsi tikėjimo, tautos ir Tėvynės Lietuvos meilės motyvais, o ne baimės ar asmeniniais interesais.

Senoji Lietuvos kario uniforma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. Rusijai atiteko buvę istorinės LDK teritorijos: Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijų žemės, rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Lietuvos Brastos žemė ir rytinė Voluinės dalis. Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torūne, Poznane. 1793 m. birželio 17 d. Gardine sušauktas Rzeczpospollitos Seimas, Rusijos kariuomenės apsuptyje buvo priverstas patvirtinti pasidalijimą.  Lietuvos didysis iždininkas – ministras Mykolas Kleopas Oginskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, didysis etmonas S. M. Kasakauskas, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip ir dauguma Seimo narių, savo parašu patvirtino Abiejų Tautų Respublikos teritorijų atidavimo sutartis su Rusija ir su Prūsija.

Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. 1793 07 22 Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Žvelgiant į ateitį, tai 1920.07.12 Taikos sutartyje tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, Rusija, atsisakydama Lietuvos suvereno teisių, patvirtino tas pačias sienas. Deja, viską suteršė Kostiuška 2-asis – Juozapas Pilsudskis (Giniotas), užgrobęs Vilniaus kraštą stengėsi atkurti unitarinę Lenkiją be  Lietuvos valstybingumo.

Tačiau 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje prasidėjo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemių užgrobimą, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška.  Jis save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi LDK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valsybės sukūrimo idėja.

1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje  paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Inžinieriaus Jokūbo Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Tačiau tam pasipriešinęs T. Kostiuška  panaikino Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį atleido. 

Deja, karas prieš Rusijos okupaciją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kostiuškai teko kovoti už nepriklausomybę), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Suvalkiją. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kostiuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinamą taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl išaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo panaikinimu ir ATR sunaikinimu. 1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kad panaikinta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus institucija, kiti titulai ir valstybės pilietybė. Stanislovas Augustas atsisakė sosto, o LDK Didžiaja kunigaikštiene tapo Jekaterina II. Karalius ir LDK didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas kaip garbės kalinys išvežtas į Peterburgą, jam paskirta pensija. 1796 m. mirus Rusijos imperatorei, Lietuvos didžiajai kunigaikštienei Jekaterinai II, sostą paveldėjo jos ir kito meilužio, Sergejaus Saltykovo sūnus Pavelas I. Buvusio ATR karaliaus išlaikymui skirtos lėšos buvo sumažintos, 1798 m. vasario 12 d. Stanislovas Augustas mirė turėdamas daugybę skolų.

Galime pastebėti, kad LDK karo vadai, didikai ir bajorai ir net aukšti religijų vadovai puoselėjo viltis ir dėjo daug pastangų norėdami atstatyti Lietuvos valstybės – kunigaikštijos teises, net ir Rusijos imperijos sudėtyje. Šiam tikslui ir veiksmui paskata buvo Gegužės 3 d. konstitucijos LDK teisių ir valstybingumo panaikinimas. Stebėtina, kad istorijografijoje šie veiksmai vadinami prorusiškais ir net išdavikiškais, tai prolenkiškos istorijos traktavimas. Akivaizdu, kad Lietuvos patriotiškas elitas siekė, nors su autonominėmis Kunigaikštijos teisėmis, Lietuvos valstybės, išlikimo ir tęstinumo.

Keletas duomenų apie iškilųjį asmenį vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį, LDK didžiavyrį, Verkių rūmų  – būsimą Vilniaus Versalį statytoją, jo rūpesčiu rekonstruota Vilniaus katedra. Vilniaus vyskupas buvo labai išsilavinęs žmogus, bendravo su žymiais to meto meno ir mokslo žmonėmis, globojo architektus Martyną Knakfusą ir Lauryną Gucevičių.

1762 m. tapęs Vilniaus vyskupu, jis Vilniaus vyskupiją padalino į tris konsistorijas: Trakų, Gardino ir Slucko. Baro konfederacijos metu I. J. Masalskis, siekdamas taikos, tarpininkavo tarp įvairių politinių grupuočių, buvo Edukacinės komisijos įkūrėjas ir vadovas. Vyskupas nusipelnė, kurdamas Lietuvos parapinių mokyklų tinklą su lietuvių kalbos mokymusi. Tai buvo plataus užmojo projektas ir originalus lietuviškos Apšvietos manifestas. Greta parapijos bažnyčios – šioje uždaroje aplinkoje turėjo atsirasti ir parapijos mokykla. Tokia dvipolė „bažnyčios–mokyklos“ ašis turėjo ugdyti naują tautos atstovo tipą, pretenduojantį tapti  aktyviu valstybės piliečiu. Vyskupas pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją, įvedė Lietuvos istorijos, lenkų kalbos dėstymą. Kartu reikalavo, kad kaimo parapijose dirbantys kunigai mokėtų lietuviškai. Visa tai I. J. Masalskis subrandino 1778-1792 m. keliaudamas po Vakarų šalis Prūsiją, Prancūziją ir Italiją. 1788 m. dalyvavo Ketverių metų Seime, pasisakė prieš naikinančią Lietuvą Gegužės 3 d. konstituciją ir jos reformas, o 1793 m. Gardino Seime prisiekė imperatorei Jekaterinai II, turėdamas tikslą atkurti Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją Rusijos imperijos sudėtyje.

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

1794 metų sausį I. J. Masalskis atvyko į Varšuvą. Kaip Teisingumo departamento pirmininkas redagavo universalą, kuriuo pasmerkė Tado Kosciuškos sukilimą. Sukilėliai jį sučiupo ir apkaltino Lenkijos valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio  28 d. Lietuvos didžiavyrį be teismo paniekinamai pakorė Varšuvoje. 1795 m. vyskupo I. J. Masalskio palaikai pargabenti į Vilnių ir palaidoti katedros kriptoje.

„Simonas Kosakovskis (1741–1794) – vienas aktyviausių Švietimo epochos valstybininkų, priskirtinas prie ryškiausių Senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – istorinių asmenybių, lemtingai paveikusių visuomenės būvį ir valstybės raidą. Svarbiausios jo visuomeninės raiškos sferos buvo politika ir karyba, epizodiškai – diplomatija”. (Vydas Dolinskas „Simonas Kosakovskis. Politinė ir karinė veikla LDK 1763 – 1794).

Tai antrasis Lietuvos didžiavyris Simonas Mykolas Kasakauskas 1792 m. birželio 25 d. Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje vykusioje iškilmingoje sueigoje, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto profesoriai bei miesto amatininkų atstovai, jis buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju etmonu. Šv. Mišias aukojo Livonijos vyskupas jo brolis Juozapas Kazimieras Kasakauskas (1738–1794). 1793 metų Gardino seime, svarstant antrąjį ATR pasidalinimą, S. M. Kasakauskas siūlė Lietuvą prijungti prie Rusijos atskiros kunigaikštijos autonominėmis teisėmis, todėl karalius Stanislovas Augustas paskyrė jį į deputaciją, turėjusią derėtis su Rusijos pasiuntiniu Jokūbu Sieversu.

Deja, šiuos planus sužlugdė T. Kosciuškos sukilimas. T. Kostiuškos įsakymu 1794 m. balandžio 24 d. S. M. Kasakauskas buvo suimtas Vilniuje ir pasodintas Arsenalo rūsyje. Balandžio 25 dieną kriminalinis teismas nuteisė LDK Didyjį etmoną mirties bausme pakariant. Jis buvo pakartas priešais Vilniaus rotušę. Užveržiant paskutiniam LDK Didžiajam etmonui kilpą suskambo Šv. Kazimiero bažnyčios varpai, o minia pradėjo skanduoti: „Tegyvuoja Rzeczpospollita!“ Taip buvo paniekinančiai nužudytas Lietuvos didžiavyris, kuris veikė ir kovojo už LDK teisių atstatymą. Vėliau jo kūnas palaidotas Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios požemiuose.

Juozapas Kazimieras Kasakauskas gimė 1738.03.16  Šilų dvare Jonavos vlsč. 1765 m. Vilniaus katedros prelatas, o iki 1769 m. Vilniaus dvasininkų kolegijos vadovas. 1773 m. Volpoje pastatydino bažnyčią, Jonavos bažnyčios fundatorius, Volpoje ir Jonavoje įsteigė Marijonų vienuolynus. Vilniaus koadjutorius, poetas, dramaturgas, memuaristas, vertėjas. Nuo 1781m. Livonijos vyskupas. 1782–86 Nuolatinės Tarybos (ATR aukščiausia vykdomoji valdžia) narys, buvo Baro konfederacijos priešininkas. Ketverių metų seime (1788–92) laikėsi LDK teisių atstatymo pozicijos. Pasisakė prieš Gegužės 3 d. konstituciją, apie ją kūrė paskvilius. Kartu su broliu Simonu vadovavo Targovicos konfederacijai Lietuvoje ir siekė atstatyti LDK teises. Prasidėjus T. Kosciuškos sukilimui liko Varšuvoje. 1794.04.17 Kosciuškos įsakymu sukilėlių Varšuvoje suimtas ir įkalintas arsenale; nuteistas mirties bausme ir pakartas.

Išvardinti LDK patriotai didžiavyriai vyskupai – kankiniai ir paskutinis Lietuvos Didysis etmonas, paniekinamai nužudyti pakariant nėra pagerbti dabartinėje Lietuvoje. Priešingai, T. Kostiuška, dėl kurio organizuoto sukilimo buvo visiškai sunaikinta ATR, yra pagerbtas, jo vardu yra pavadinta gatvė Vilniuje ir Kaune. Valdovų rūmų muziejus galėtų imtis iniciatyvos šią skriaudą mūsų istorijai ir patriotams didžiavyriams atitaisyti.

Kita Lietuvos įžymi asmenybė grafas Mykolas Kleopas Oginskis ne tik kūrė muziką, bet atliko svarbų vaidmenį paskutiniu ATR gyvavimo laikotarpiu.

M. K. Oginskis buvo LDK politikas ir diplomatas, 1793 m. ministras – LDK Didysis iždininkas, vėliau – Rusijos imperijos senatorius, slaptasis imperatoriaus Aleksndro I patarėjas, Vilniaus universiteto garbės narys ir mecenatas.

Ketverių metų Seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1790 metų kovo 29 d. Abiejų Tautų Respublikai ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis buvo paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje, kur siekė ir gavo olandų prekybos namų paskolas ATR.

M. K. Oginskis pasisakė prieš 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją. Ši jo kritika pasiekė Stanislovo Augusto ausis, tad grafui teko aiškintis karaliui dėl savo elgesio bei įrodyti lojalumą, tuomet nedelsiant atvyko į Vilnių ir Rotušėje įsirašė į municipaliteto knygas. Todėl 1792 metų gegužės 3 d. dalyvavo pirmųjų Konstitucijos metinių minėjimo iškilmėse Varšuvoje kaip „Vilniaus municipaliteto delegatas“. Rusijos intervencijos akivaizdoje Gardino Seime, būdamas LDK Didžiuoju iždininku ir pasirašęs Antrojo pasidalijimo sutartį, skubiai išvyko į užsienį. Kai buvo sekvestruoti jo dvarai, sugrįžo ir prisiekė Torgovicos konfederacijai.

Prasidėjus 1794 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, buvo Lietuvos Tautinės Aukščiausiosios Tarybos narys. M. K. Oginskis organizavo savo kavalerijos diviziją. Po sukilimo ir trečiojo ATR pasidalijimo emigravo. Emigracijoje Konstantinopolyje ir Paryžiuje M. K. Oginskis laiškais kreipėsi į Napoleoną Bonapartą, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleonas pripažindamas, kad nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai pateko Rusijos valdžioje, bet jos kaip ir kitos tautos privalo ginklo pagalba atsikovoti savo valstybių teises.

1802 metais, gavęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I malonę, sugrįžo į Tėvynę ir 1803–1806 metais M. K. Oginskis įsijungė į Rusijos imperijos švietimo reformos, vykdomos pagal ATR Edukacinės komisijos modelį, įgyvendinimą. 1810 metais M. K. Oginskis tapo imperijos senatoriumi Lietuvai ir slaptuoju patarėju vakarinių Rusijos imperijos gubernijų klausimams. Rusijos ir Prancūzijos karo išvakarėse senatorius M. K. Oginskis imperatoriui Aleksandrui I pateikė autonominės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atkūrimo projektą. Nors imperatorius pradžioje buvo pritaręs, tačiau tarptautinė padėtis keitėsi ir projekto įgyvendinti nepavyko. Šią M. K. Oginskio veiklą reikėtų nuodugniai tyrinėti Rusijos imperijos archyvuose, kodėl nepavyko atkurti autonominės LDK Rusijos imperijos sudėtyje?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Nors istorijos tolimesnis vyksmas rodo, kad po 1808-09 m. karo tarp Rusijos ir Švedijos, Suomijos didžiajai kunigaikštijai pavyko tapti autonomine kunigaikštija Rusijos imperijoje, kuri gyvavo iki 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę. Juolab tyrinėti archyvus skatina tai, kad Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija ir jos sąjungininkais, T. Kosciuška 1814 m. Paryžiuje susitikęs su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, įtikinėjo jį grąžinti Lenkijai laisvę. Po to su imperatoriumi dar kartą susitikęs Vienos kongrese, gavo iš jo pažadą, kad bus įkurta Lenkijos karalystė. Taigi, Lietuvos elito idėja išlaikyti autonominę LDK Rusijos imperijos sudėtyje nebvo įgyvendinta, bet šia idėja pasinaudojo Suomija ir Lenkija. 1907 m. Napoleonui nugalėjus Prūsiją, Lenkijos dalis ir Lietuvos Užnemunės Dainava ir Suvalkija priklausiusios Prūsijai  tapo Varšuvos kunigaikštystės dalimi, kurioje veikė Napoleono kodeksas ir buvo panaikinta baudžiava. Po Napoleono pralaimėjimo Rusijai, 1915 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese buvo atkurta ir Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Galima prielaida, kad T. Kostiuška pasirūpino tik Lenkijos atkūrimu, o jo įsakymu nužudžius LDK vadovus, buvusius savo bendrapiliečius ir nujautęs, jog gali būti nuteistas, todėl manytina, kad pokalbiuose su Aleksandru I stengėsi, jog Lietuvos DK nebūtų atkurta. Ši prielaida dar kartą veda prie minties ir galimos priežasties, kodėl imperijos senatoriui M. K. Oginskiui, turėjusiam imperatoriaus pasitikėjimą, nepavyko įgyvendinti Aleksandro I pažado atkurti Lietuvos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Priešingai, T. Kostiuškai, sukilimui pralaimėjus ir patekusiam į Rusijos nelaisvę bei du metus kalėjusiam Petropavlovsko kalėjime, pasisekė įtikinti imperatorių, o Rusijos senatoriui grafui M. K. Oginskiui nepavyko, tai kur čia „šuo pakastas”?

Po LDK didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto visų titulų panaikinmo, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės titulas atiteko Rusijos imperatorei Jekaterina II, o Rusija tapo LDK suvereniteto teisių perėmėja. Galima teigti, kad 1815 m. Vienos kongrese vadovaujantis tarptautine teise buvo atstatytos Lenkijos karalystės valstybingumo teisės, o LDK suvereno teisės atiteko Rusijos imperijai.

Šį Lietuvos istorijos laikmetį vertinau iš Lietuvos intersų, todėl kai kurios įžvalgos nepatiks istorikams prisitaikėliškai kalbantiems ar rašantiems pagal kaimynų istorinius pasakojimus (naratyvus).

2020.05.11; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2017.02.12; 09:05

Įdėmiai perskaičiau Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį "Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis", paskelbtą šių metų rugpjūčio 18 dieną. Džiugu, kad korespondentas absoliučiai atvirai prabilo apie tikruosius dabartinės Lenkijos tikslus. Ne pavardės lenkiškais rašmenimis, ne palengvintų egzaminų lenkų tautybės asmenims reikalai rūpi Varšuvai. Lenkija labai rimtai ruošiasi naujai ekspansijai, artimiausiu metu mes itin skaudžiai patirsime, kas yra šių dienų polonizacija.

Tad apie Lenkijos ekspansinius tikslus būtina kuo atviriau kalbėti. Ir ne tik lietuviškai. Gal žurnalisto G.Visocko straipsnį derėtų išversti į lenkų kalbą? Juk būtų šaunu, jei apie šiuos skaudulius kalbėtume ne tik lietuviškoje, bet ir lenkiškoje erdvėje. Gal tokiu būdu lietuviškus skaudulius pavyktų parodyti konstruktyviai, draugiškai, partneriškai mąstantiems lenkams, gal taip Lenkijoje atrastume daugiau bendraminčių ir rėmėjų?

O dabar – apie istoriko Algirdo Grigaravičiaus publikaciją "Jono Basanavičiaus pažiūros į lenkus ir polonizaciją" , paskelbtą žurnale "Krantai" (2013 metų Nr. 2). 

Continue reading „Kaip polonizaciją vertino dr. Jonas Basanavičius?”

lukasenka_piktas

„Vietiniai Žečpospolitos gerbėjai neturi nei išteklių, nei smegenų, užtat turi didžiulį norą tapti vartojimo visuomenės dalimi. Niekinga. Išsaugant urvinę vadybą ir samtelio mentalitetą. Jiems atrodo, kad jie gali tam panaudoti Lenkiją ir Lietuvą taip pat, kaip tai daro su Rusija – mainant į žodį „brolybė“, – pareiškė liepos 24-ąją IA Regnum baltarusių politologas Nikolajus Mališevskis.

Jis komentavo ypatingą dėmesį, kurį demonstruoja Baltarusijos aukščiausioji vadovybė Žečpospolitos palikimui. Priminsime, kad 2012 metais sausio 6 dieną Baltarusijos Ministrų Tarybos patvirtintos valstybinės programos „Baltarusijos pilys“ rėmuose planuojama atstatyti keletą Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos magnatų, kurių dauguma buvo istoriniai Rusijos priešai, pilių.

Continue reading „Ekspertas: „Baltarusijos polonizuotojai“ prognozuojamai pavojingi neprognozuojamu bukumu”

Saulius-Stoma

Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.

Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma. 

Continue reading „Tėvynės ieškojimas Vilnijoje”