v.visockas_slaptai.lt

Daugiau kaip dvidešimt metų šalia mažo upeliuko, šalia dulkėto keliuko, žemė ilsėjosi – be plūgo ir be dalgio.

Negerai, žemė turi dirbti, nešti naudą, pasakė žemės ūkio ministras, ūkininkas. Ir žmogaus ūgio žolė, kurioje gyveno, slėpėsi paukščiai, žvėreliai, vabalai vabalėliai, išnyko.

Liko tik galingo traktoriaus ratų pėdsakai, apibarstyti smulkiais šiaudeliais. Varlės ir varlytės, gandrų džiaugsmui, blaškėsi likusios be namų. Toje žemėje nei rudenį, nei pavasarį nebus sodinama, sėjama. Kai žolės žolelės vėl sužaliuos ir stiebsis į saulę, atvažiuos tas pats galingas traktorius… Žemės savininkas su traktorininku jau iš anksto susitarė.

Continue reading „Mintys, kilusios liepos karščių išvargintoje galvoje”