Blogos nuojautos apėmusios Vakarų pasaulį. Ir ne vien dėl Rusijos žygio į Europos Sąjungą. Ir ne vien dėl JAV milijardieriaus, kuriam prezidentu tapti padėjo Rusija. Ir ne vien dėl milijonų karo ir ekonominių pabėgėlių, užplūdusių ir plūstančių į Europą. Ir ne vien dėl tuštėjančios Lietuvos… 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Būtų galima dosniai sumokėti išminčiui, kuris šiandien pasakytų, kas mūsų visų – viso pasaulio – laukia 2017-ųjų metų pabaigoje. Kur būsime nuėję ekonominių ir politinių perversmų, gal net pasaulinio karo link. Kad netrukus ateisiančiais metais gyvensime geriau ir saugiau – vargu ar kas nuoširdžiai gali apie tai kalbėti, to tikėtis.

Štai žurnalas „IQ“ jau skambina pavojaus varpais liberalizmui. „IQ“ dar nežino – liberalizmas jau mirė ar dar tik miršta. Asmens žodžio, tikėjimo, judėjimo laisves ir kitas demokratines vertybes jau stelbia „paprasto žmogaus triumfas“. Veidmainiškas rūpinimasis paprastu žmogumi „pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje“, – minėtame žurnale rašo jo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Nuo paprastumo iki prastumo – labai netoli.

Noras išsaugoti tautas ir jų kalbas, papročius, tradicijas, religijas, teritorijas, nepriklausomas valstybes – paprasta ar prasta? Nei paprasta, nei prasta. Liberalizmas sako, kad prasta, bet paprasti žmonės mano kitaip – ir rengiasi laidoti liberalizmą. „Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo“, – žurnale „IQ“ rašo Lietuvos laisvosios rinkos intituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Kas dėl to kaltas, kad neatėjo? Pagal mirštantį (?) liberalizmą – paprasti ir prasti žmonės, kurie, kvailiai, nesupranta, kad neria sau kilpą ant kaklo, nes leidžia išsikeroti diktatūroms. O štai filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomonė: „Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti. Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems“ (Tomas Janeliūnas. „Individai prieš visuomenę“, „IQ“).  

Tiems, kuriems rūpi lietuvių tauta, jos kalba, papročiai ir tradicijos, Lietuvos valstybė, turėtų džiaugtis matydami, kaip paprasti ir prasti (pagal O.Lukošių) žmonės karste neša liberalizmą. Juk skaudžiai nuo jo nukentėjome. Ištuštėjo mūsų miestai, miesteliai ir kaimai. Didžiulis skurdas, nepaisant milijardų, gautų iš Europos Sąjungos ir sukištų į sporto sales, kuriose nėra kam sportuoti, nes jaunimas „sportuoja“ anglijose, dviračių takus, kuriais niekas nevažinėja, tiltus, kurie nieko nejungia… Mūsų vaikai jau nemoka rašyti lietuviškai, nežino Lietuvos istorijos… Mūsų turtuoliai gyvena Vijūnėlės dvaruose, pastatytuose draustiniuose, parkuose pagal tik jiems galiojančius įstatymus… Mūsų istorikai niekina mūsų didvyrius (Henrikas Šadžius. „Tautos drama“). Mums neleidžiama Lukiškėse pastatyti paminklo Laisvei. Mums nurodinėjama, kokiais vardais negalima pavadinti gatvių ir aikščių. Mes pravardžiuojami žydšaudžiais, nors milijonas Afrikos žydų siekia antrosios – Lietuvos – pilietybės…

Turėtume džiaugtis matydami, kad didžiosios Europos Sąjungos tautos (vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai) irgi nenori prarasti savo tapatybės, ištirpti milijonų pabėgėlių jūroje.

Bet džiaugsmas neima, nes artimiausiais metais gali subyrėti ir Europos Sąjunga, ir NATO – vieninteliai mūsų ribotos laisvės garantai. Jau kitais metais ir Vokietija, ir Prancūzija, ir Italija, o svarbiausia – JAV gali mus palikti vienų vienus likimo valiai, atiduoti kaip duoklę Rusijai už jų ramybę ir naudą, kai bus panaikintos ekonominės sankcijos.

Prieštaringas, nesaugus, įvairiausių interesų draskomas pasaulis. Ir dėl to didžiausia dalimi kaltas ne paprastas  žmogus, o liberalizmas ir globalizmas.

Neseniai perskaičiau Mykolo Romerio universiteto išleistą knygą „Lietuvos visuomenės mąstymo kaita europiniame akiratyje“. Čia norėčiau pateikti kai kurias Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, minėtoje knygoje paskelbtos  studijos „Lietuva ir globalizacija“ ištraukas.

x  x  x

Tokios retorinės sąvokos kaip „laisvoji rinka“ yra sukurtos tam, kad būtų sudarytas žmogaus laisvės įvaizdis; esą tai nuo jo priklauso, kokią vietą jis užima visuomenėje […] Kaip vieną iš tokios retorikos pavyzdžių galime nurodyti nutikimą, įvykusį tuoj po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. JAV laisvosios rinkos misijonieriai, Harvardo universiteto ekonomikos profesoriai, atvyko į Maskvą teikti vadinamosios „sukrėtimo terapijos“, kurios tikslas – greitai pereiti nuo komunistinės centralizuotos ekonomikos į laisvąją rinką. Paskui šiuos profesorius atvyko pulkas žurnalistų, kurie džiaugsmingai klausinėjo kiek apstulbusių praeivių: „Dabar, kai turite laisvą rinką, kaip jums patinka demokratija?“ Reikia arba labai bukos sąmonės, arba lakios vaizduotės, norint sutapatinti demokratiją ir laisvąją rinką.

x  x  x

Globalizacija, kaip įrankis ir pažangos centras, siūloma visiems ir eksportuojama visur. Jis pasirodo laimingo gyvenimo įvaizdžiuose: pavyzdžiui, visos mergaitės taps laimingos, pasidabinusios tam tikromis pigiomis Hon Konge pagamintomis kelnaitėmis. Mergina taps prieinama, nes ji juk turi „laisvę“ patirti malonumą, džiaugdamasi vyrų dėmesiu. Visi laimingi ir nuolat džiaugiasi; net nejauku matyti televizijos reklamoje taip žiauriai nusižeminusį žmogų ar visą grupę; jie išsišiepę, šokinėja, trypčioja iš absoliutaus džiaugsmo, rodydami tobulai apkeptą bulvės žievę. Jei norite gyventi taip džiaugsmingai, raitytis, cypti, žvengti, tai skubėkite nusipirkti patobulintą tokių žievių maišelį ir – valio!

Išvados aiškios pilietinė sąmonė yra nereikalinga, nes, turėdamas milijardus, gali gyventi kur tik nori, be atsakomybės visuomenei ir naudodamasis galimybėmis daryti įtaką išrinktiems valstybių tarnautojams. Kitaip sakant, atsiranda galimybė paversti politinę erdvę privačia sistema, kurioje žlunga žmogaus – autonomiško ir lygaus su kitais – esminė išraiška.

x  x  x

Nors ekonomika atsigauna, ji reikalauja jaunų, baigusių doktorantūras technologijų srityje specialistų. Žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių nebereiks. Juk nuo 2009 m. iki 2012 m. 1 proc. „dirbančiųjų“ gavo 95 proc. pajamų. Vadinasi, bendruomenei tapti ekonomiškai „judriai“ trūksta kitos dimencijos (o ji yra pedagogika) […] Nelygybė didėja visame pasaulyje, net ir „turtingose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, Švedija, Britanija ir ypač JAV. Pats didžiausias butas (šeimos namas) pasaulyje, vieno indo Mukesho Ambani pastatytas Mumbai mieste, užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, apsuptą badaujančių žmonių lūšnelių.

x  x  x

Taigi mąstytojai jau negali apsimesti, kad dar ieško lietuviškosios tapatybės. Nauja mada turi būti demonstruojama: esi „postmodernus“, taigi nešioji džinsus, neklausai autoritetų. Viskas grindžiama šia idėja: atgavę nepriklausomybę, mes gavome demokratiją, todėl mums nėra reikalo kištis į viešus reikalus – turime laisvę siekti pasirinktos karjeros, vedančios į malonų gyvenimą. O kurgi tikslas tapti atsakingu politinės bendruomenės nariu, tapti pilietišku piliečiu? Viso to nereikia.

x  x  x

Visiems peršama „filosofija“ teigia, kad nei pasaulis, nei žmogus neturi vertės, jei netampa darbo jėga, o pagrindinis darbo jėgos tikslas yra sukurti perteklių, iš kurio bus kuriamas vis didesnis perteklius, visuomet prisimenant beždžionės pasidarytą kuoką, nes tam, kad žmogus galėtų sukurti vis daugiau pertekliaus ir jį apsaugoti nuo konkurentų, jis turi pasigaminti vis didesnes kuokas, kuriomis įmanoma apsaugoti savo perteklių ir pasitaikius progai aptvatinti kitus bei atimti iš jų perteklių, kurį jiems pavyko sukurti.

x  x  x

Minėtoje studijoje apmąstomi Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Žymūs filosofai – Jūratė Morkūnienė, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, Algis Mickūnas, Rūta Marija Vabalaitė, Povilas Aleksandravičius ir kt. – gvildena aštrias problemas ir egzistencinius klausimus, kuriuos kelia lietuviškosios tapatybės santykio su europietiškąja tapatybe bei globalizuotu pasauliu ypatumai.

2016.12.13; 07:13

Kai prieš dvylika metų pradėjau kalbėti apie dalies lietuvių sovietinę nostalgiją, buvo gudragalvių, kurie man aiškino, kad aš nieko nesuprantu, blogos apklausos, blogi sociologai ir blogi komentatoriai.

Tokie išminčiai galėjo bent jau iš reportažų apie Olego Gazmanovo koncertą Vilniuje spręsti, kad buvo visiškai neteisūs. Skandalingą dainą „Pagamintas SSSR“ atliko ne iš karto, o reikalaujant publikai. Žodžiu, elitinės Rusijos pajėgos ir dar kartą pasityčiojo iš mūsų – po audringų protestų patys Lietuvos piliečiai reikalauja sovietmetį šlovinančios dainos.

Continue reading „Kodėl dainelės apie sovietmetį mums tampa tokios pavojingos?”