Visuomenės pasipriešinimas alkoholio ribojimo priemonėms jau atsispindi ir politikų reitinguose: nepatenkintų sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga per pastarąjį mėnesį padaugėjo 11 procentinių punktų, rodo „Baltijos tyrimų“ apklausa. 

Alkoholio draudimas. Romos Balsienės (ELTA) nuotr.

Socialinis psichologas Visvaldas Legkauskas visuomenės nepasitenkinimą siūlymais aiškina trimis veiksniais: dalies visuomenės finansine priklausomybe nuo alkoholio pramonės, alkoholį vartojančių asmenų nenoru, kad jiems atsirastų kliūčių jį toliau vartoti ir nesupratimu, kokią žalą daro alkoholis.

„Nors iš teiginio, kad alkoholio ekonomikos atstovai aktyviai investuoja į pasipriešinimą alkoholio ribojimams ir į juos palaikančių asmenų diskreditavimą, dalis nuomonės formuotojų mėgsta pasišaipyti kaip iš paranojos, tačiau faktas nuo to nesikeičia. Alkoholio pramonėje yra dideli pinigai, kurie būtų prarasti, jeigu tie pasiūlymai įsigaliotų. Tam tikrą tų pinigų dalį tikrai verta investuoti į pasipriešinimo organizavimą“, – Eltai sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Bendrosios psichologijos katedros docentas V. Legkauskas.

Jis patikslino, kad šiame kontekste kalbant apie alkoholio pramonės interesus turimos minty ne tik konkrečios įmonės, kurioms priklauso alkoholio gamybos fabrikai, bet ir reklamos verslas, kuris iš tų įmonių gauna pinigus už reklamą, restoranų-kavinių verslas, alkoholio mažmenininkai, festivalių organizatoriai, kurių pagrindinės pajamos sukasi aplink alkoholio prekybą.

„Žiniasklaida taip pat gauna ženklias pajamas iš alkoholio, viską tą sudėjus mes turime daug žmonių, finansine prasme suinteresuotų, kad to nebūtų“, – sakė V. Legkauskas.

Pasak jo, susumavus šias grupes ir su jais finansiniais ryšiais susijusius asmenis, atsiranda masė žmonių, turinčių tiesioginių finansinių interesų šiuo klausimu.

„Šito veiksnio nereikėtų nuvertinti kaip kažkokio sąmokslo teorijos ir politinės paranojos, čia yra gyvi žmonės, realūs pinigai jų kišenėse, ir tai yra labai svarbus veiksnys, kuris valdo žmogaus elgesį“, – sakė V. Legkauskas.

Pasak socialinio psichologo, kitą dalį besipriešinančių sudaro alkoholio vartotojai. Reikia atkreipti dėmesį, kad tik labai maža dalis mūsų visuomenės alkoholio nevartoja visiškai.

„Kiekvienas žmogus, kuris geria, nenori būti apsunkintas, ar jis geria daugiau ar mažiau, jis nenori, kad jam alkoholis brangtų, kad jam būtų komplikuočiau to alkoholio įsigyti“, – sakė V. Legkauskas.

Jo teigimu, net neverta šiuo klausimu leistis į diskusijas apie atsakingą alkoholio vartojimą, nes toks paprasčiausiai neegzistuoja.

„Visas kalbėjimas apie gėrimus – atsakingai ar neatsakingai – iš esmės yra vėjai, nes šiuo atveju mokslas kalba labai aiškiai – jokio saugaus vartojimo kalbant apie alkoholį nėra. Pagal poveikį sveikatai jis ne mažiau pavojingas už bet kurį narkotiką. Svarbiausia priežastis, kodėl narkotikai yra uždrausti, o alkoholis neuždraustas yra ta, kad alkoholio vartojimas istoriškai įsitvirtinęs mūsų kultūroje“, – teigė V. Legkauskas.

Pasak VDU mokslininko, tai yra tiesiog istorinis atsitiktinumas, kad Vakarų kultūroje alkoholis yra legalus, o, pavyzdžiui, hašišas yra uždraustas.

„Pagal žalą alkoholis nė vienam narkotikui nenusileidžia. Gal negeneruoja tokios greitos priklausomybės, kaip, pavyzdžiui, uostomi narkotikai, bet pagal žalą organizmui niekam nenusileidžia. Dalis žmonių yra priklausomi nuo alkoholio, daliai tai yra tiesiog įprotis, kuris nėra tapęs žalingu. Bet faktas yra tas, kad įprotis niekam naudos neduoda, nėra jokio alkoholio kiekio, kurį būtų galima vartoti saugiai. Kad ir kiek mes jo vartotume, jis vis tiek daro žalą – daug vartojant daro didelę žalą ir labai greitai, mažiau vartojant daro mažesnę žalą ir ne taip greitai, bet saugaus kiekio nėra“, – kalbėjo V. Legkauskas.

Pasak psichologo, diskusijos apie pasirinkimo laisvę baigiasi ir Baudžiamojo kodekso taikymas prasideda tada, kai visuomenė pasiekia tam tikrą kritinį susitarimo tašką ir nusprendžia, kad tam tikras elgesys yra absoliučiai žalingas.

„Visuomenėje yra dominuojantis sutarimas, kad marihuana yra blogai ir viskas, – nuo tos vietos prasideda Baudžiamasis kodeksas.

Niekas rimtai nekalba apie pasirinkimo laisvę marihuanos atžvilgiu, nors realiai alkoholis yra stipriai didesnę ir greitesnę žalą daranti medžiaga negu marihuana“, – sakė V. Legkauskas.

Kaip naujausią tokio pasikeitusio visuomenės susitarimo pavyzdį psichologas nurodo vaikų mušimą. Istoriškai mušimas buvo laikomas įprasta ir normalia vaikų auklėjimo praktika, tačiau susikaupus mokslu grįstiems duomenims apie tai, kad tokia auklėjimo praktika jokios naudos neduoda, o tik daro žalą, susitarimas pasikeitė ir dabar diskusijos apie pasirinkimo laisvę mušti savo vaiką baigėsi – naudojantiems tokią praktiką imtas taikyti Baudžiamasis kodeksas.

Trečia priežastis, kurią išryškina pasipriešinimas ribojimams, pasak psichologo, yra ta, kad žmonėms trūksta mokslu pagrįstų žinių apie alkoholio žalą, priklausomybes, kas keičia alkoholio vartojimą.

„Jei tu priešiniesi dėl savo nuoširdaus įsitikinimo, kad ribojimai nieko nepakeis, tu tiesiog nelabai daug apie tai žinai. Tu tiesiog nelabai rimtai tuo domėjaisi. Iš anksto tendencingai renkiesi faktus, kurie galėtų patvirtinti tavo nuomonę. Tokie argumentai, kad „kas norės ras“, yra juokingi, nes moksle yra labai aišku, kad žmogaus elgesį valdo du dalykai – nauda ir patogumas. Kuo žmogui tampa sunkiau praktikuoti bet kokį elgesį, kuo mažiau patogu yra nusipirkti alkoholio, tuo populiacijoje yra mažesnis alkoholio vartojimas. Abejojantiems siūlau prisiminti neseną patirtį su tabako reklamos ir jo prieinamumo ribojimu, aršias diskusijas dėl draudimo rūkyti kavinėse ir viešose vietose“, – sakė V. Legkauskas.

Pasak jo, šiuo atveju reikia galvoti ne apie konkretų asmenį, bet bendrai apie statistiką ir tai, kiek patogu tai padaryti.

„Kuo mažiau patogu tai padaryti, tuo mažesnis suminis suvartojimas per visą šalį, tuo mažiau žmonių geria, tuo mažiau žmonių geria daug, ir tuo mažiau žmonių nuo to miršta. Jeigu tai keičia suvartojimą, o tai keičia suvartojimą, tokius apribojimus verta įvesti“, – įsitikinęs V. Legkauskas.

Psichologo nuomone visada verta savikritiškai pamąstyti, ar tikrai žmogus supranta, apie ką kalba.

„Žmonės šneka iš savo patirties, iš savo supratimo, dažniausiai supratimas traktojamas „kaip yra man ir kaip buvo mano pažįstamam“, daro iš vieno atvejo apibendrinimus, kaip elgsis visi žmonės ir nereaguoja į mokslo jau seniai atskleistą realybę“, – sakė V. Legkauskas, primindamas sėkmės istoriją, kuri taip pat buvo sulaukusi didžiulio pasipriešinimo dėl draudimo rūkyti kavinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.19; 02:02

Gegužės mėnesį žurnalas „IQ“ paskelbė Eglės Murauskaitės – Merilendo universiteto vyr. mokslininkės, dirbančios prie ICONS projekto (atsakinga už krizių simuliacijas Europoje) – straipsnį „Sprintą pakeisti maratonu“.

Ji rašo: „Norint išlaikyti visuomenės dėmesį krašto apsaugai, laikas pakreipti diskusiją saugumo linkme, ne vien akcentuoti išorės grėsmes“. Vertas dėmesio straipsnis, nors ko nors labai naujo ir netikėto jame neradau. Mes jau puikiai suprantame, kad vien karinėmis priemonėmis nuo Rusijos neapsiginsime, ši valstybė hibridiniame kare vartoja įvairiausius „ginklus“. Autorė ragina daugiau dėmesio skirti vidaus problemoms. Skurdas, socialinė atskirtis, tautinių mažumų nepasitenkinimas silpnina valstybę, visuomenę daro mažiau atsparią poveikiui iš išorės. Pastebimai gerėjanti gyvenimo kokybė „yra rimta paskata kovoti už jos tęstinumą“ .

Atkreipiau dėmesį į ilgo sakinio pradžią: „Jei vengiame atvirų diskusijų apie vietos lenkus ar totorius…“ Būtų įdomu sužinoti autorės nuomonę apie pastaruoju metu kaip tik paaštrėjusias diskusijas, susijusias su vietos lenkais; totoriai čia, žinoma, ne prie ko, su jais mes neturime jokių problemų. Ar autorė mato, kad problema – ne vietos lenkai, o Lenkija, kuri niekaip nesusitaiko su Vilniaus krašto netekimu ir puoselėja vėl jį iš mūsų ilgainiui atimti bent jau autonomijos pavidalu? Vargu.

Didžioji Lietuvos visuomenės dalis būtent taip mato šią dirbtinai sukeltą trijų raidžių problemą. Tačiau politikai gali nepaisyti ilgalaikių mūsų valstybės interesų. Bėda ta, kad Lenkija visokiais būdai siekia Lietuvos lenkus paversti lenkais Lietuvoje.

XXX

Daug žmonių žūsta keliuose. Daug daroma, kad eismo nelaimių būtų kuo mažiau. Platinami keliai, statomos dviejų lygių sankryžos… Greičio ribojimai. Pabandyk gyvenvietėje lėkti greičiau nei leidžia kelių eismo taisyklės ir ženklai! Didelės baudos, atimamos vairuotojo teisės. Ką jau kalbėti apie vairavimą išgėrus. Žodžiu – žiauri prievarta, įvairiausi draudimai. Dažnai jų nepaisoma, labai dažnai, tačiau niekas viešai nesipiktina tokiais mano laisvės ribojimais, neina prie Seimo ir nešaukia: draudimai tik padidins nelaimių, žūčių keliuose statistiką!

Visai kitaip reaguojama į ketinimus riboti alkoholio vartojimą. Pripažįstama, kad 16 litrų šimtaprocentinio alkoholio kiekvienam Lietuvos gyventojui daugoka, bet  draudimai – ne išeitis. Už laisvę rinktis, prisiimti atsakomybę ir spręsti patiems! Skęstančiųjų reikalas – pačių skęstančiųjų reikalas, ir jokių draudimų gaminti alkoholį, jį pardavinėti ir reklamuoti mes neleisime! Jie – festivalių, koncertų organizatoriai – nieko nesiūlo, tik neleidžia riboti, drausti, o juk alkoholizmas nepalyginamai skaudesnis už nelaimes, žūtis keliuose, kur ir ribojama, ir draudžiama, ir baudžiama. Įsivaizduokime, kad gatvėse ir keliuose vairuotojai elgiai kaip kas išmano!

Bijau, kad jie laimės. Gėrė vyrai ir dar gers, kol žemelė apsivers, kai žemelė apsivers, ant griuvėsių vyrai gers. Jie – jėga, ir žaliesiems valstiečiams blogai baigsis, nes vien draudimais išties problemos neišspręsime.

Vis dėlto koncertas prie Seimo – gėdingas faktas mūsų kultūros istorijoje. Laisvės sąvoka buvo suprimityvinta iki žemės graibymo.

XXX

Nesu Eurovizijos gerbėjas ir žiūrovas. Vieną kitą pasirodymą esu matęs. Nepatinka dainos, klyksmai, šviesų triukai. Visko perdaug. Žiūrėjau mūsų dainininkų atrankos į Euroviziją koncertą. Norėjau pamatyti, kokie vėjai pučia mūsų padangėje. Tiesiog nesusipratimas, kad laimėjo dainininkė, kuri triuškinamai pralaimėjo Ukrainoje. Kitaip ir būti negalėjo. Mes niekada nelaimėsime Eurovizijoje, nebent mūsų dainininkas (dar geriau – dainininkė) scenoje nusimautų kelnes, kaip jau beveik atsitiko, kai dainavo Mamontovas ir Mikutavičius. Man iki šiol gėda dėl to trečiojo jų partnerio, nors būtent jis atkreipė sergančios Europos dėmesį.

Jeigu būtų mano valia, Eurovizijoje privalomai būtų dainuojama tos ar kitos šalies valstybine kalba. Bloga darosi nuo visuotinio suanglėjimo. Save gerbianti tauta, ypač maža, be jokios prievartos turėtų pasauliui demonstruoti savitumą ir nesigėdyti nei savo kalbos, nei savo kultūros. Mums reikėtų mažiau kliedėti apie pergales, tada gal jos mus ir aplankytų. Tačiau šiuo atveju svarbiau ne pergalė, o tautinė savigarba, kurios mums trūksta kaip oro.

Kas gali būti gražiau už lietuvių liaudies dainas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-05-18