Iš knygos „Didžiosios tremtys”

Minint pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo 80-etį  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fundamentalią 608 psl. knygą „Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija. 1941 m.“. Tai antroji serijos „Didžiosios tremtys“ knyga: 2018 m. išleista pirmoji knyga buvo skirta tremtims į Buriatiją. 

1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Altajaus krašto stepes ir kalnus ištremti 7278 žmonės, beveik pusė jų – 3217 – vaikai ir paaugliai. 1942 m. vasarą 2850 tremtinių iš Altajaus perkelti į Jakutiją, daugelis atsidūrė Lenos ir Janos upių deltose, Laptevų jūros pakrantėse – tolimiausiose ir atšiauriausiose tremties vietose.

Daugiausia buvo ištremta iš Kauno (1024 asmenys), Šiaulių (878), Rokiškio (618), Utenos (542) apskričių. Tarp 1941 m. ištremtų į Altajaus kraštą 5767 lietuviai (79,2 proc.), 945 žydai (12,9 proc.), 368 lenkai (5 proc.), 88 rusai, 8 vokiečiai, 2 baltarusiai, 76 asmenų tautybė nežinoma. Daugiausiai ištremta valstiečių – 1189, 405 mokytojai, 305 tarnautojai, 88 darbininkai, 76 kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnai, 57 gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai, 49 studentai, 43 amatininkai, 42 prekybininkai, 30 dvarininkų, po 10 karininkų, miškininkų, teisininkų, pašto tarnautojų ir menininkų, 8 agronomai, 6 dvasininkai (2 Romos katalikų kunigai, 4 rabinai), 6 inžinieriai, 5 žurnalistai, 2 geležinkelio tarnautojai ir veterinarai.

Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija

1941 m. birželio trėmimas buvo daugiausia gyvybių nusinešusi Lietuvos gyventojų deportacija. Iš 12 tūkst. ištremtų žmonių tremties vietose žuvo daugiau nei 2,1 tūkst., apie 4 tūkst. žmonių likimas nežinomas.

Knygoje aprašyta daugiau kaip 200 nustatytų Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų, tremtinių kapinių Altajaus krašte ir Jakutijoje. Gausiai naudojami pirmą kartą publikuoti tremtinių ir politinių kalinių liudijimai, autentiškos tremtinių ir ekspedicijų į buvusias tremties vietas dalyvių nuotraukos, pateikiami tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose Altajaus krašte bei Jakutijoje žuvusių Lietuvos gyventojų sąrašai. Knygos sudarytojas – LGGRTC istorikas Benas Navakauskas, knygos kaina 15 Eur, ją galima įsigyti LGGRTC elektroniniame knygynėlyje.

Keletas knygoje spausdinamų tremtinių prisiminimų:

„Tai buvo 1942 m. rugpjūčio pabaiga, pavakarys. Pradėjo snigti. Laukas. Baisus vėjas. Pakrantėje truputis plytų, lentų ir tuščių statinių silkei. Mama pavertė ant šono dvi statines, į vieną įkišo brolį, į kitą mane, o pati apsisupusi škurliais, susiėmusi galvą balsu verkė. Mudviem buvo labai baisu, bet nei vienas neaimanavom, tik išsigandę žiūrėjom į mamytę ir ją raminom. Taip praėjo pirmoji naktis Bykov Myse. […] Žiemą – poliarinė naktis. Įsimerkę siūlą į žuvies taukus apsišviesdavom, bet kiek tada būdavo suodžių, koks blogas jurtoje oras. Čia esu bejėgė viską aprašyti, vis tiek bus labai sunku suprasti kitiems, kaip žmogus gali tiek iškentėti, kaip gali taip gyventi. […] Žmonės apsiskarmalavę, alkani, purvini, baisūs. Prasidėjo ligos, mirtys. Išmirė pirmiausia vaikai, vyrai, išmirė tiesiog šeimomis. Čia niekas neaugo, 7 metus nematėm nei bulvės, nei morkos, nei kopūsto. Atrodo keista, bet taip buvo.“ (Aldona Trečiokaitė-Gedvilienė)

Didžiosios tremtys

„Po mėnesio atvažiavimo sudarė ir vaikų brigadą, tai ir aš pradėjau dirbti, nors mano kojų blauzdos – vienos žaizdos. Iš žaizdų sunkiasi skystis, kuris džiūsta, limpa prie kelnių, pasiūtų iš maišų, trina man odą ir žaizdas. Niekam nesakau, lyg gėda skųstis. Dirbam prie lentų nešiojimo nuo pakrantės į mūsų gyvenvietę ant kalnelio. Nešiojame ir duris, kitas statybines medžiagas. Kai pakyla pūga, mes užsislepiam kur nors į užuovėją, pritupiam ir dainuojam.“ (Danutė Adelė Markevičiūtė)

 „Mes karo nematėm, jutome badą, ligas, šaltį ir beprasmį gyvenimą nuo pasaulio atskirtose salose, kur du mėnesius nematydavome saulės, o vasarą nebūdavo nakties. Tremtinių nepalikdavo mintis grįžti į Tėviškę, išsivaduoti iš poliarinių naktų. Naktimis gulint ant gultų ledo vaikus kankino įvairios mintys. Pabandyk miegoti, kai norisi valgyti, o tamsoj tenka gulėti 12−14 valandų, kai už sienų 40−50 laipsnių šalčio ir siaučia pūga.“ (dr. Jonas Rytis Puodžius).

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.10.23; 15:48

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyriausybės 100-ečio proga pirmadienį, lapkričio 12 d., 16 val. Vilniaus Rotušėje atidaroma  paroda, skirta sovietinės ir nacistinės okupacijos laikotarpiu represuotiems Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariams.

Parodoje dalyvaus Prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos faktinis vadovas Vytautas Landsbergis, represuotų ministrų giminės, kiti garbūs svečiai.Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Per 22 nepriklausomybės metus buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Beveik pusė jų tapo sovietų ir nacių okupacijų aukomis: 16 sušaudyta, 10 mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 mirė tremtyje, 11 sugrįžo iš lagerio ar tremties, 5 kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, bet buvo išlaisvinti per 1941 m. Birželio sukilimą. Simboliškai vertinant pagal pirmosios Vyriausybės narių skaičių, dvi Vyriausybės buvo sušaudytos, dvi nukankintos nelaisvėje, dar dvi buvo kalintos, bet išgyveno. 

Taip pat žiauriai nukentėjo ir ministrų šeimos: buvo tremiamos į Komiją, Altajaus kraštą, Tomsko ir Novosibirsko sritis, vėliau dauguma šeimų iš Altajaus krašto perkeltos į Jakutijos šiaurę prie Laptevų jūros.

Parodoje panaudota daug naujos, iki šiol niekur neeksponuotos vaizdinės medžiagos: represuotų asmenų biografijos, fotografijos, dokumentai, įvairaus laikotarpio laiškai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2018.11.12; 09:00