Amerikiečių diplomatas Ričardas Hoglandas

Visi puikiai žinome: 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas per 44 dienas sugebėjo susigrąžinti didžiąją dalį 1988- 1994-aisiais prarastų teritorijų. Po šio sėkmingai unikalaus karinio žygio Azerbaidžanas atkūrė savo teritorinį vientisumą. Apie šią puikiai parengtą karinę operaciją artimiausiu metu savo skaitytojams papasakosime plačiau.

O dabar – apie tai, kad viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau pranešimų, demaskuojančių ESBO Minsko derybų grupės neveiklumą. Remiantis į dienos šviesą prasiveržiančiomis derybų smulkmenomis nekyla abejonių, jog Baku pasielgė ne tik teisingai, bet ir išmintingai, nebelaukęs Vakarų pagalbos atkuriant šalies teritorinį vientisumą. Jei azerbaidžaniečiai būtų trypčioję vietoje lūkuriuodami Minsko grupės paramos, armėnų separatistai iki šiol nebūtų iškrapštyti iš Kalnų Karabacho ir gretimų septynių rajonų.

Štai azerbaidžanietiškas portalas minval.az pasakoja apie kai kuriuos JAV diplomato Ričardo Hoglando, dalyvavusio ESBO Minsko grupės darbe, prisipažinimus. Šis amerikiečių diplomatas atsargiai prasitarė, jog darbas ESBO Minsko grupėje tarp rimtų diplomatų niekad nebuvo laikomas prestižiniu. Į šią grupę komandiruodavo dažniausiai tuos diplomatus, kuriems neatsirasdavę tuomet rimtesnių laisvų pareigų, arba diplomatus, kuriems būdavo belikęs trupučiukas iki pensijos. Šitaip tvirtindamas amerikiečių diplomatas norėjo pasakyti, jog Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu diplomatai iš Minsko grupės per daug niekad nesirūpindavo, per daug niekad nepergyvendavo. Nepaisant abejingumo Kalnų Karabacho likimui diplomatai apsistodavo pačiuose prabangiausių penkių žvaigždučių viešbučių vyriausybiniuose apartamentuose, kur veikdavo nemokamas alkoholinių gėrimų baras ir dirbdavo privati virtuvė, gaminusi pačius įmantriausius patiekalus. Žodžiu, nepaisant apvergtinų derybų rezultatų diplomatai gyvendavo tarsi karaliai.

Amerikiečių diplomatas taip pat yra užsiminęs, kokį klastingą planą dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo buvo sugalvojęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Visų detalių smulkiai nepasakosime. Tiesiog pabrėžiame, jog tas planas, pramintas „Lavrovo planu“, buvo – žymiai naudingesnis Jerevanui ir visiškai nepriimtinas Baku. Tačiau įdomiausia net ne tai, kuriai pusei jis buvo priimtinesnis. Šiandien aiškėja, kad S.Lavrovas stūmė sureguliavimo planą, kurio nė nesiruošė laikytis. Net jei armėnai ir azerbaidžaniečiai būtų sutikę su ten surašytomis formuluotėmis, Kremlius paskutinę minutę pats būtų atsisakęs savo paties plano ir tokiu būdu sužlugdęs derybas.  Štai kokia politinė intriga – apsimeta, jog rimtai ieškoma išeičių, o iš tikrųjų – derybos vilkinamos iki begalybės.

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Kita įdomi detalė. 2011-aisiais metais buvo rengiami pasirašymui vadinamieji Kazanės dokumentai. Tikrųjų dokumento versijų žiniasklaidai taip ir nepavykę gauti. Galima tik spėlioti, kodėl Azerbaidžanas jį kategoriškai atmetęs. Matyt, juo remiantis būtų įteisinta armėniškoji Kalnų Karabacho okupacija.

Kas taip leidžia manyti? Rusijos saugumo tarybos vienas iš vadovų Rašidas Nurgalijevas, duodamas interviu leidiniui „Rosijskaja gazeta“, prasitarė, jog nei 2016-aisiais parengtas konflikto sureguliavimo planas, nei jo pakoregavimai 2019-aisiais nenumatė, jog bus atsižvelgta į Azerbaidžano teritorinį vientsumą, jog į Kalnų Karabachą galės sugrįžti iš ten išvyti visi azerbaidžaniečių pabėgėliai. Žodžiu, Azerbaidžano lūkesčiai demonstratyviai ignoruoti. Tuo tarpu iš Azerbaidžano reikalauta, kad jis įstotų į visas Rusijos kontroliuojamas karines – ekonomines organizacijas. Pavyzdžiui, į Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją KSSO.

Tačiau Maskvai apgauti Baku nepavyko. Įsidėmėtina: net tuometinis Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas buvo atvažiavęs svečiuosna. Duodamas interviu leidiniui „Vest v subotu“ jis piršo mintį: nereikia nieko keisti, tereikia laukti, tegul prabėga keletas dešimtmečių, užauga naujos kartos, ir tada bus nuspręsta, kokio statuso vertas Kalnų Karabachas. Svarbiausia, kad būtų tylu – ramu, kad niekas nešaudytų.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ši detalė labai svarbi – ji paneigia apžvalgininkų, kurie įrodinėja, esą Maskva ketino pagelbėti Baku, pranešimus.

Beje, kai 2016-ųjų kovo 31-ąją – lanandžio 1-ąją Armėnijos ginkluotosios pajėgos ėmė masiškai šaudyti į Azerbaidžano kariškius ir sulaukė galingo atkirčio, nei Vakarai, nei Armėnija nesusimąstė – o juk Azerbaidžas jau pajėgus susigrąžinti iš jo atimtas žemes jėga.

Taigi dar 2016-ųjų balandį, lygiai prieš penkerius metus, Azerbaidžanas pademonstravo, jog siekia atkurti savo teritorinį vientisumą ne tik taikiai, derybų keliu, bet ir karinių priemonių pagalba. Deja, Vakarai ir Jerevanas neišmoko 2016-ųjų kovo 31-osios – balandžio 1-osios pamokų.

2021.03.31; 20:42