Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

 Būna, kad auditoriją bandau sudrausminti ir komplimentais, ypač tada, kai kažko nerimauja moteriškoji pusė.

– Jūsų šypsena, – sakau aš išsišiepusiai studentei, jau praradusiai dėmesio koncentraciją į paskaitos temą ir besižvalgančiai aplinkui, – yra verta milijono dolerių. – Tačiau, – priduriu, – problema ta, kad mes, labai pigūs šio universiteto dėstytojai, nesame verti tokios prašmatnios šypsenos, mums – per brangu.

Dabar toji holivudinė šypsena, dar akimirką iš inercijos švietusi, gęsta, po minutės kitos studentė, demonstratyviai trinktelėjusi duris, išeina iš auditorijos. Kai ji po gero pusvalandžio grįžta jau be šypsenos likučių, pagaunu save galvojant, kad ryškiausią kurso gražuolę, staiga virtusią pilka pelyte, sunku bus toliau atpažinti, identifikuoti, panašiai kaip, regis,  neatpažintume nusiskutusio barzdą Karlo Marxo, net jeigu jis į auditoriją įeitų deklamuodamas Komunistų partijos manifestą. Sakykite, ką norite,  bet net ir dirbtinė šypsena puošia merginą ar moterį.

Nesunku nuspėti, kur mieloji studentė buvo dingusi, užtruko. Labiausiai tikėtina, kad skuodė į Dekanatą, įsikūrusiame kitame pastate, pasiskųsti,  bet, kaip atrodo, ten buvo įtikinta,  jog tokių, be aiškesnio konteksto, truputėlį pasiklydusių dėstytojo žodžių apie šypsenos vertę, dar kol kas neįmanoma, net ir labai norint, pripažinti už seksualinio priekabiavimo faktą. Man buvo gaila šios studentės labiausiai dėl tos aplinkybės, kad andai ant šypsenos formos tirštai teptas pomados sluoksnis, dabar ant subliuškusių jos lūpų gailiai kabėjo kaip sprogęs balionas arba…

Universitetas – darbuotojui, čia dirbančiam žmogui – tai prisitaikėliškumo ir savigarbos atpiginimo vieta, klientelizmo pagal feodalinės teisės papročius mokykla. O pigiais dėstytojais mes esame vadintini ne tik dėl to, kad gauname labai menkus, netelpančius į jokius vartus atlyginimus, bet tikriausiai dar labiau todėl, jog nuskurdinimo našta su mumis nė iš tolo nesidalija rektoriai ir jų artimiausieji pakalikai, užsimokantys sau atlyginimus su priedais,  žymiai viršijančius tarifinę ministro algą. Žinia, tokios disproporcijos be visa ko kito rodo baisų institucijos, kuri iškilmingomis progomis save iš inercijos dar vis vadina bendruomene, moralinį nususimą ir socialinį išsigimimą.

Lotynų kalbos žodis universitas tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda arba, kaip skelbiama senuose analuose,  dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia  dar anksčiau „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams ar vadybinei kategorijai prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o turėtų būti visų pirma bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, tai pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip kažkam keistai nuskambėtų, reikia garsiai priminti, kad universitetų autonomija ir profsąjungų veikla yra to paties principo parafrazės, tai modernioje epochoje išlikusios viduramžių korporatyvinės teisės reliktinės apraiškos. Viduramžiais atsiradusio universiteto autonomijos idėja, iš pradžių pasitarnavusi įtvirtinant didesnį ar mažesnį universiteto savarankiškumą Bažnyčios atžvilgiu, mūsų laikais turėtų būti godotina kaip labai pozityvi feodalinės teisės liekana (priešingai nei klientelizmas), tokia autonomija yra tikrai ne mažiau, o gal dar labiau svarbi moderniaisiais laikais, nes tik studijų laisvės imperatyvas leidžia  naujųjų laikų bėgyje apsaugoti universitetą nuo šios institucijos pavertimo paprasčiausiu gamybos priedėliu, neturinčio jokio savarankiško turinio.

Tačiau šiandien posūkis į radikalią žinių komercializaciją lėmė, kad universitetas jau tampa kažkuo panašiu į universalinės parduotuvės padalinį, o iš per amžius puoselėtos universiteto autonomijos idėjos lieka tik kažkokia karikatūra su priešingu ženklu, dabar geriausiai išnaudojama pridengiant universiteto gudručių finansinį savanaudiškumą ir elementarią begėdystę. Taigi didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginama nebent įpareigojimui našlaitei parnešti žibučių iš žiemos speigo sukaustyto miško.            

Bažnyčia, universitetas ir, kaip sakoma, didžiosios profesijos Europos istorijoje buvo visuomenės stabilumo garantai, svarbiausieji galimų neramumų bangolaužiai. Kokia dar prasme universitetas gali būti vadinamas visuomenės stabilumo forpostu, jeigu dabar vadinamame universitete lektoriaus ir rektoriaus atlyginimai skiriasi dešimtimis kartų? Tokioje situacijoje kokia nors lokalinė Kultūrinė revoliucija praverstų mums visiems, padėtų atstatyti smegenis į vietą. Tiesa sakant, kartu su visa  civilizuota pasaulio žmonija žengiame į neišvengiamą socialinį sprogimą, o universitetui, kaip atrodo, yra skirtas tokio socialinio susisprogdinimo detonatoriaus vaidmuo. Kas be ko, vartotojiškumas sulėtina tokio sprogimo akumuliacijos seką, bet jokiu būdu nesumažins griaunamosios galios. Greičiau – atvirkščiai! Taip pat nesunku nuspėti, kad universiteto susisprogdinimas bus ypač nešvarus, užterštas, su nuodingomis atliekomis procesas.

Taigi, jeigu norite, vadinkite mane pogrindininku. Tokiu neišvengiamai tampama dėl susidvigubinimo, savotiškos dvisklaidos. Jeigu čia dirbi, kažkokia savo dalimi privalai įsijungti į paviršiaus santykius, žaisti arba apsimesti žaidžiančiu pagal priimtas žaidimo taisykles, įgyti to paties žaidimo dalyvio atpažinimo kodą, pernelyg neišsišokti, tačiau drauge visa tai, kas čia dedasi, taip pat ir savojo „aš“ socialinio roboto nušlifuotus veiksmus, susvetimėjęs pats sau, stebiu iš gilaus ir šalto rūsio, į viską žiūrėdamas iš padilbų arba, dar tiksliau būtų pasakyti, taip, tarsi viską matyčiau pro prasikalusį paviršiuje periskopą. Norėtųsi sakyti, kad tas „rūsio žmogus“ ir yra tavojo „aš“ autentiškoji dalis, tačiau reikalas tas, jog net tu pats nežinai anojo tikrojo veido, daugmaž įsivaizduodamas tik tai, kad jeigu toks tavo apipelijęs antrininkas, išlindęs iš rūsio, visu gražumu pasirodytų universiteto koridoriuose arba laboratorijose, baisiai išgąsdintų laborantes ir bandymams auginamas narveliuose peles (įsivaizduokite, kad tarp tirtančių pelių jau nuvilnijo gandas, kad „rūsio žmogus“ maitinasi tik gyvais graužikais). O tai reiškia, kad nežiūrint asmenybės pasidalijimo, susiskaidymo ir dvilypumo niekas neturi teisės tave apkaltinti dviveidyste. Kad ir kaip žiūrėsime, „rūsio žmogus“ yra kliuvinys tobulam funkcionavimui, kažkas panašaus į uodegą, kurią bandai nuslėpti nuo padorių žmonių.

Vytauto Didžiojo universitetas. Slaptai.lt nuotr.

Žmonės laikosi kvailo įsivaizdavimo, kad pasibaigus paskaitoms ir užstojus giliam vakarui, kai gyvenimo alpulys persikelia į naktinius barus ir kitas linksmybėms pritaikytas patalpas, universitetas neva ištuštėja, nurimsta,  nugrimzta į išdidų vienatvės snaudulį. Tačiau praverkime uždangą ir  greitai įsitikinsime, kad naktiniame universitete verda ne mažiau intensyvus nei dieną, nors iš tiesų truputėlį kitokio pobūdžio gyvenimas. Universitetas čia toliau funkcionuoja pilnutiniu tempu su ta išlyga, kad dabar jau labiau matosi universiteto funkcionavimo išvirkščioji pusė. Dar daugiau, – žiūrint iš tam tikro taško nesunku bus pastebėti, kad tikrasis gyvenimas universitete kaip tik prasideda naktimis, kai išjungiamos pagrindinės šviesos ir užrakinamos auditorijų durys. Naktis – tai didžiųjų misterijų ir orgijų metas, o užtemęs universitetas yra labai paranki terpė paslaptingų būtybių pasidauginimui.  

Dar prieš dvyliktą koridoriuose pasirodo, šen bei ten jau šmėžuoja pirmasis į trasą išėję Universiteto autonomijos vaiduoklis, čia kiekvieną naktį duodasi Amžinojo studento, niekados neatvykusio į paskaitas, dvasia, savo  gūžta susisuko Visatos nakties sargas. Neužmirškime ir to, kad naktiniame universitete, užstojus šaltesniems orams, prieglobstį kartas nuo karto randa kokia nors įsimylėjėlių porelė, per visą naktį tikrinanti minkštasuolių, išstatytų koridoriuose po pastatų renovacijos pagal ES fondų lėšas, spyruoklių kokybę. Beveik kiekvieną naktį daugmaž tuo pačiu laiku koridoriais triukšmingai nubilda, nuošia susierzinusiais balsais kažką šūkaliodama pasiklydusių universiteto labirinte ir nerandančių išėjimo žmonių minia. Kiekvienas iš tų žmogeliukų, ieškodamas kabineto, pasiklysta dar dieną, dažniausiai po vieną, o į krūvą jie susirenka kažkur labirinto viduryje, nudžiugdami sutikę tokius pat nelaimėlius, dar tebetikintys sena kaip pasaulis iliuzija, kad išsigelbėti bendromis pastangomis, stumiantis į priekį didžiule minia, yra daugiau šansų nei pavieniui. Nakties paslapties sargas šitokiomis haliucinaciją primenančiomis instaliacijomis užmina mįslę apie tai, kad bendrų išsigelbėjimo receptų nėra, tačiau tai nereikia, jog kažkokiam transcendentaliniam stebėtojui tokiu būdu yra bandoma įpiršti nuomonę, kad išsigelbėti (kaip ir pražūti) galima tik rizikuojant savo individualia esme. Naktis jokių garantijų neduoda niekam!

Tačiau jeigu tokie įtartini dalykai kiekvieną naktį dedasi mokslo šventovėje  pačiame Lietuvos viduryje, kyla klausimas – ką čia veikia naktinis sargas (nemaišykime su Visatos nakties sargu), universiteto administracijos pasamdytas prižiūrėti universiteto turtą nakties valandomis, kodėl jis neužkerta kelio tokiai betvarkei staiga užplūdusioje pasaulį tamsoje? Jeigu kažkam nerūpi  metafizinė klausimo pusė, pagailėkite bent minkštasuolio spyruoklių!

Pabandykite iškart, vienu ypu suprasti, kad savo ruožtu Nakties sargas saugo nakties diskretiškumą nuo tokių naktinių sargų ir kitų prašalaičių, taigi ten, kur nužengia Nakties sargas, iš naktinių sargų lieka tik paribio butaforija, kažkas panašaus į žmogaus muliažą, nesugebantį nei matyti, nei girdėti tikrųjų dalykų – toks nemato net to, kas tamsoje bado akis, o užgultomis ausimis tikriausiai jau nebeišgirstų net ataidinčių trimitų, pučiamų angelų lūpomis.

Štai porelė nuo kušetė koridoriuje, keisdama pozas, transformerių judesiais, vedančiais į priekį arba, paprasčiau tariant, riedėdama akrobatiniais kūliais, jau persikėlė į amfiteatrinę auditoriją ant tribūnos (aukščiau kilti  būtų galima tik pasikabinant ant lempos), ten nežmogišku balsu paeiliui dejuoja į mikrofoną, – taip baisiai, kad net Vaiduoklis už kampo stovi užsikimšęs ausis, demonstratyviai parodydamas, kad buvo peržengta toleruotina decibelų riba, – o naktinis sargas tarsi niekas niekur, giliai nusirąžęs, atidaro duris į lauką, kad paganytų nuo monotonijos įskaudusias akis ir išgirstų išopėjusia nuo tylos klausa bent praskrendančio paukščio krentančios plunksnos plazdenimą. Žiūrint iš kosmoso aukštybių, jis dabar atrodo kaip figūrėlė tarp dviejų stichijų, t. y. už jo nugaros kilnojasi pastato stogas, o prieš akis – nejuda net ant takelio nukritęs plunksnos pūkelis, ten – siautėja audra, čia – didinga nakties ramybė su mirtinai užmigusiais pakeleiviais. Po to naktinis sargas apsisuka ir tylos takeliais, tarsi niekas niekur,  grįžta į savo kamarėlę naktiniuose universiteto rūmuose.

Lietuvos edukologijos universitetas

Didesnis nei įprasta klyksmas užtemusiais universiteto koridoriais nuaidėjo tik tą kartą, kai žavinga Gamtos mokslų fakulteto profesorė A. to fakulteto priestate įsikūrusiame Žiemos sode naktį ryžosi pasimylėti su pražydusiu kaktusu Gymnocalycium mihanovichii. Nieko nepadarysi, Amūras šaudo išaštrintomis strėlėmis, o meilė kartais primena vaikščiojimą skustuvo ašmenimis.

O kokia publika čia renkasi dienomis, kas įsisuka dienos darbų smagratį? Iš visų pašalių traukia, prasidedant dienai į krūvą renkasi labai šviesių, dar iki galo nesusiformavusių, vaikiškų, pažymėtų ankstyvos ryto žaros veidų publika, – vadinamieji studentai pirmieji praveria mokslų šventovės duris. Žinoma, didžiausias universiteto turtas visokeriopa to žodžio reikšme, lobių lobis yra studentai. Kyla tik toks klausimas – ar tą lobį sugebės atkasti labai pigūs dėstytojai, kaip išvis jį būtų galima kapitalizuoti visos visuomenė naudai?

Vienas senas išmintingas mokytojas neseniai man prasitarė, kad vis  sunkiau pavyksta nuslėpti net nuo savęs skandalingą faktą, kad antroji  mokinių karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (nei jų tėvai). Žmogus prasiplepėjo, pasakė visiems nepatogius žodžius taip staiga, kad išgirdęs tai, kaip neįtikėtinai jie skamba įgarsinti, pats susigėdo. Tačiau, tiesą sakant, nieko tokio jis nepasakė, ko mes nebūtume žinoję ar bent nujautę. Ką tik žinoma politikė, anksčiau daugelį metų dirbusi prestižiniuose universitetuose, tą patį persakė dar aiškiau, pastebėdama, kad dabartinio universiteto „aukso fondą“, t. y. studentus pirmūnus pagal jų intelektinio išsivystymo lygį ir kūrybinių sugebėjimų laipsnį dar prie dešimtmetį universitetinėse studijose būtume laikę užuojautos vertais atsilikėliais, apgailėtinais mulkiais.

Būtų lengviau ant širdies, jeigu viską būtų galima taip paprastai paaiškinti, nustatant skirtingų kartų kvailumo lygį. Tačiau dabar svarbesnis dalykas už ginčą dėl degradacijos laipsnio nustatymo (pernelyg sutirštinome spalvas, kalbėdami apie liūdną dalykų padėtį, ar galbūt nesugebėjome įvertinti tikrojo grėsmės lygio) yra rimtas pasiryžimas iškelti klausimą – kodėl taip atsitiko, kad informacinių technologijų audringo suklestėjimo metu įžengėme į niekados anksčiau nematyto sąmonės nususinimo epochą? Tai tik laike atsitiktinai sutapę įvykiai, ar tarp jų yra kažkoks priežastinis ryšys, sąlygotumas, kauzalinė seka arba, tarkime, bendras genetinis kodas, kai išryškėjusios tendencijos nurodo į tą patį subendravardiklinimo principą? Kad ir kaip butų, ieškant dabar atsakymo, verta prisiminti, kad universitetas visais laikai puoselėjo savo autonomijos idėją  kaip vienaip ar kitaip apipavidalintą teisę nesutapti su laiku (būti prasikišusiam laike!), o tokia įteisinta privilegija leido universitetui tapti pažangos varikliu, stumiančiu patį laikmetį į priekį, universitetu, siekiančiu priauginti prasmę net plyname lauke, kartais net bandančiu įveikti būties deficitą laiko viražuose. Turint prieš akis šį istorinį precedentą, galima pasakyti, kad savo ruožtu šiandien pagal naujosios vadybos principus vykstantis universiteto pertvarkymas labai primena kastracijos procedūras, kai drauge laiko kapsulėse įkalinto universiteto neįgalumą bandoma iškišti už sugebėjimą žengti koja kojon su laiku, kuriant kvazi-pasakojimą apie pavykusį optimizacijos ir pastangų atpiginimo pavyzdį. Dialogo naikinimas ir jo pakeitimas nuotoliniu mokymu, lietuvių kalbos išstūmimas už mokslinio diskurso ribų, mokslines \konferencijas organizuojant išimtinai anglų kalba (suanglėjęs universitetas pažodžiui yra ne kas kita kaip gaisravietės liekana, sudegęs teatras), taip pat ir humanitarijos raiška, kai būties intuiciją pakeičia kasdieninis pašlemėkų lalėjimas apie vertybes, rodo, kad iš universiteto tradicine to žodžio prasme lieka tik kažkas panašaus į gelžbetoninį kupolą, didingai pridengiantį žemiausiojo lygio subkultūros šiltadaržį.

Jaunoji karta nėra kažkuo ypatingai kvailesnė už buvusiąsias, net ir labiausiai nuskurdę dėstytojai neturi teisės savo nesugebėjimo atkasti jaunosios kartos lobius dangstytis po tokiu pigiu išsigalvojimu. Greičiau yra taip, kad internetas, į kurį įjunksta jaunas žmogus,  sukuria dar palankesnes sąlygas asmens išsibarstymui nei natūralioji gyvenimo ritmika su kasdieniniu dėmesio išsiblaškymu, gilėjančia užmarštimi ir, bėgant laikui, pametamais plaukais, prarandamais draugais, iškrentančiais dantimis ir išbarstoma sveikata. Kaip atrodo, didžiausia problema net ne ta, kad internetas suteikia niekados anksčiau neturėtų galimybių manipuliuoti žmonių nuomonėmis, farširuoti pageidaujama kryptimi žmogaus sąmonę, o ta, jog pasaulinis tinklas yra išankstinio išsibarstymo stichija, kur mirties lauke klaidžioja radikaliai padalinto į informacinius vienetus pasaulio ir žmogaus dalelės. Internetas – tai pratinimas numirti dar nepradėjus gyventi.

Kompiuteris? Slaptai.lt nuotr.

Niekas nenori pasakyti, kad  reikėtų stengtis vienaip ar kitaip užblokuoti internetą, kovoti prieš informacinių technologijų pažangą, pakartojant tą precedentą, kaip kadaise buvo laužomos ir gadinamos mašinos, pakeitusios darbo vietose rankinį žmogaus darbą. Visa, kas palengvina žmogaus gyvenimą, savaime pateisina savo buvimą! Tačiau, kaip atrodo, universitetas turėtų padėti jaunam žmogui, įžengusiam į mokslo šventovę, sugrįžti prie savo esmės, grįžti į pažadėtąją (visiems!) žemę, užuot toliau  skatinęs deportaciją už būties ribų forsuoto pavidalo nuotoliniu mokymu,  be jokios abejonės atpiginančiu universiteto veiklą ir dėstytojo darbą… Nuotolinis mokymas internetu – tai kažkas panašaus į seksą telefonu arba, rimčiau tariant, yra toks vadybinis sprendimas, lemiantis universiteto funkcionavimo atpiginimą, už kurį pernelyg brangiai užmokame mąstymo nususinimu ir būties intuicijos  visišku nunykimu.

Grįžimo į žemę imperatyvas, įpareigojantis išbandyti gyvenimą neprisijungus, neturi nieko bendro su kvietimu išlipti iš dangaus, nusileisti į papėdę, tūpti žemyn, net jeigu čia tokį imperatyvą bandytume sustiprinti grįžimo prie šaknų motyvu. Žemė – tai ir yra mūsų dangus, formų formos fiesta, jeigu norite, topos noeta, t. y. protinga vieta. O „virtualioji erdvė“ savo ruožtu yra toks figūrinis išsireiškimas, kuris nurodo į utopiją (gr. u – ne + topos – vieta), t. y.  į vietą be vietos (į ištrintą, išskustą, nebefunkcionuojančią vietą), neatsitiktinai viduramžių mąstytojai, kalbėdami apie internetą, skelbė, kad čia ant adatos smaigalio telpa nesuskaičiuojama begalybė velnių. Be to, kas uždraus dabar autoriui iškelti net tokią hipotezę, kad, galimas daiktas, visa eilė mums nežinomų civilizacijų kažkada ėmė ir suvis persikėlė į internetą, nuo to laiko kaip visiškai savipakankamos civilizacijos jau nebeužimdamos niekur jokios vietos, taigi nepalikdamos nė mažiausio pėdsako, jokios užuominos nei laike, nei erdvėje.

Daug yra prikalbėta apie tai, kad be saiko naudojantis mobiliaisiais telefonais, tokiu būdu neva galima užsiauginti smegenų vėžį? Tai neįrodyti dalykai, todėl mūsų tokie hiperbolizuoti perspėjimai neveikia, numojame ranka. Vis tik nesusilaikysiu neperspėjęs dėl to, kad, kaip atrodo bent man, nieko nesugebėjusiam čia įrodyti, internetas ypač kenkia nėščioms  moterims. Tik taip galiu paaiškinti faktą, kad vis dažniau mūsų laikais užgimsta žmonės (būsimieji studentai) vidujai  pasenę dar motinos įsčiose.

O gal šių kolizijų būtų galima išvengti įsisąmoninus faktą, kad informacinės technologijos mums yra reikalingos kaip priemonės, o ne kaip tikslas savaime? Tačiau tokiu atveju būtina daugiau ar mažiau pradėti nutuokti tai, kokiems tikslams gali būti subordinuotos vienokios ar kitokios priemonės.  Trūkstant nuovokos, išsirinktos priemonės gali būti pradėtos taikyti visiškai neadekvačiai, tarkime, įsivaizduokime situaciją, kad pasaulio lengvosios atletikos čempionate 100 metrų bėgimo rungties finalininkams kažkas ima ir prieš startą išdalina ramentus, linkėdamas su tokiomis pagalbinėmis priemonėmis pagerinti ankstesnius rekordus. Tačiau, tiesą sakant, žmogui su sveikomis kojomis tokios priemonės nepadėtų net ir ilgose distancijoje.

Ar sakote, kad  XXI a. universitetui svarbūs yra taip pat ir tarptautiškumo  reikalavimai, universiteto sėkmė šiandien jau neįsivaizduojama be jo atvirumo kitų šalių, o ypač Afrikos kontinento studentams?

Tačiau, kaip atrodo, norint, nesunku būtų įveikti šį laiko iššūkį, numatant universiteto pasidalijimą į išorinį universitetą, universitetą – kišenę ir vidinį universitetą, puoselėjantį klasikinio išsilavinimo idealus ir Tėvynės idėją.

Katedroje sveikinant konkursą užimti pareigas laimėjusius kolegas, kalbą pasakė ir centrinės universiteto atestacinės komisijos atsiųstas atstovas, ne kartą raginęs į iškilmingą posėdį susirinkusius mokslo darbuotojus neužmiršti to, kad mokslo kalba yra anglų kalba (net ne „skaičių“ kalba, kaip būdavo sakoma anksčiau, idealizuojant matematikos pavyzdį, o anglų kalbos žodynas ir leksika, a?). Tačiau ar vis dar mename tai, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Atėnės galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti.

Dar labiau nei besidulkinančių porelių klykavimai, pasiklydusių labirinte žmonių šūkaliojimai ar apdergti tualetai (valytojos tik anksti ryte puls į darbus, naikindamos vakarykštės dienos pėdsakus), prasidėjus nakčiai universiteto autonomijos vaiduoklį erzindavo mentalinės šiukšlės, užsilikusios nuo kelių užsiciklinusių profesorių veidmainingų pokalbių apie vertybes, aniems demonstruojant niekam nereikalingas pozas. Žodžių išnaros apie vertybes, greitai kaip oro burbulai greitai sproginėjančių vertybių ištiškę pėdsakai Vaiduokliui kėlė baisiausią alerginę reakciją, jis bandė juos apeiti net dar didesniu lanku nei kartais su atsarga yra apeinama mėšlo krūva, stengiantis neįmaklinti. Kas ne kas, o Vaiduoklis gerai žinojo, kad tikrosios vertybės yra išauginamos tylos žemėje, o vertybinę pasaulio sąrangą  sparčiausiai naikina verbalinė profanacija, ypač kai apie tiesą, gėrį ir grožį pradeda taukšti smulkūs niekšeliai, bandydami savo kiaurymes pridengti lengva ranka dauginamais  patetiškais užkeikimais, žodžių tryda. „Žmogaus gyvenimas į priekį yra vedamas didžiųjų vertybių“, – dažnai sakydavo vienas tauriai pražilęs padalinio vadovas, kuris čia pat apsisukęs ragindavo pavaldinius įskundinėti vienas kitą, teikti jam reikalinga informaciją apie kolegų nusižengimus, pats rodymas koktaus  įskundinėjimo pavyzdį, t. y. nepraleisdamas nė mažiausios progos kiekvienam papasakoti apie tai, ką  blogo apie jį kalbėjo, pamanė, padarė šiaip jau labai mieli bendradarbiai.

studencioke_2
Studentai. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu Amžino studento dvasią, kaip nesunku nuspėti, į pasiutimą varė užsilikęs iki gilios nakties kalbų apie dvasingumą tvaikas. Tie patys dienos kuiliai, kurie nesustodami pliaukšdavo apie nelygstamas vertybes, retai užbaigdavo pokalbį nepaminėję užstojusios būtinybės ugdyti žmonių dvasingumą, Taigi, galima pabandyti įsivaizduoti bent iš tolo, net jeigu žinai, kad nepavyks priartėti prie pačios tiesos, tai, kaip šių mažadvasių būtybių plepalai apie dvasingumą ardė Amžinojo studento dvasios tapatumą. Naktimis neapykantos atmosfera čia kartais sutirštėdavo iki tokios konsistencijos, kad, kaip sakoma, būtų  išlaikiusi pakabintą net budelio kirvį.

Nenoriu gilintis į smulkmenas, galinčias suvimdyti jautresnės prigimties žmogų, prabėgomis paminėsiu tik tai, kad Vaiduoklis, Dvasia ir Nakties sargas nusprendė, jog būtų pernelyg didelė garbė čia plepiams pritaikyti rž (ritualinės žmogžudystės) procedūras – žmogaus sielos sudeginimo ant laužo, kalavijo pasotinimo eretiko krauju ar rožės kūno ketvirčiavimo apeigas. Visi trys nubalsavo už tai, kad šventvagius būtina nubausti perskrodžiant jų pilvus mėsininko peiliu, skirtu kiaulei skersti, išvirtusias žarnas paliekant sulesti nakties paukščiams. Kaip nutarė, taip ir padarė.

Tačiau niekas čia tavęs pririšęs nelaiko, gali išeiti trinktelėjęs duris, ar ne? Jeigu jau labai viskas įgriso, gali  tiesiog pabėgti, dumti neatsigręždamas.  Tačiau štai garsus pastarųjų dešimtmečių sociologas sako, kad vartotojų visuomenėje net pabėgimo iš vartotojų visuomenės galimybė yra numatoma ir įgyvendinama kaip plačiai siūlomas vartojimo paketas. Kas čia turima galvoje? Vis gi žinomas sociologas šios mįslingai skambančios frazės nepatikslino, nesukonkretino, nepateikė pavyzdžių. Tarkime, užsimenama čia visų pirma apie tai, kad išvargintas miesto gyvenimo ritmikos, persivartojęs, kitaip tariant, visokeriopai persisotinęs žmogus turi galimybę laisvalaikio minutėmis pabėgti į gamtos prieglobstį, pasitraukti į užmiestį, kur daug erdvės, tyras oras, žaluma ir vandens telkiniai. Iš tiesų, kaimo turizmo siūlomas paslaugų paketas tampa vis didesnio populiarumo susilaukiantis vartojimo produktas. Yra toks posakis, kad geras verslininkas sugeba uždirbti net iš mėšlo, tačiau šiandien, kaip matome, su dar didesne sėkmė galima bandyti parduoti orą, tyras oras tampa prabangos preke.

Vienas literatūrinis personažas elgiasi kiek gudriau, skelbdamas, kad jis neva palauks, kol visuomenė pati jį išmes, darbdavys atleis iš darbo. Taip užgimsta nemarus posakis, kad bedarbio pašalpa yra laisvės vardas. Tai vis tik vadinu gudravimu, nes čia svajojama apie  pernelyg lengvabūdišką pabėgimą, kažkokį pasitraukimą į užribį, neįdedant daug pastangų. Dar daugiau abejonių kelia tai, ar įsiliejimas į užklasio gretas gali būti apskritai vertinamas kaip pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdys. Paprastai užklasio žmogus yra vadinamas nevykusiu vartotoju, tačiau įsigilinę į klausimo esmę galėtume pastebėti, kad vartotojų visuomenės vėliavnešiu ir simboline figūra kaip tik yra užklasio personažas, t. y.  gausėjantis sluoksnis žmonių, kurie išgyvena iš šiukšliadėžėse randamų resursų. Iš tiesų, šiukšliadėžės sureikšminimas yra labiausiai akivaizdus vartotojų visuomenės kokybinės brandos indikatorius, jeigu norite, yra toks rodiklis, kuris byloja apie vartotojų visuomenės įžengimą į aukštąją išsivystymo fazę net labiau akivaizdžiai nei viso gyvenimo koncentracija didžiuosiuose prekybos centruose.

Net mirtis negali būti pripažįstama už pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdį, mums visiems gerai suprantant, kad lavonas neretai patenka į tokią vartojimo mėsmalę, kurios būdamas gyvas ir turėdamas iliuzinę teisę rintis anksčiau žmogus gal net nebuvo patyręs. Laidotuvių apeigos yra vienas iš labiausiai krintančių į akis, užburiančių vaizduotę vartotojiškumo paūmėjimų žmogaus kaip vartotojo istorijoje. Pabėgti iš vartotojų visuomenės tau nepavyks net ir su didžiausia palyda nugabentam į kapines, pakištam po sunkiu paminklu, kuris savo ruožtu dalyvauja vartotojiškumo fiestoje pačiu intensyviausiu pavidalu.

Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau štai aš sugalvojau tobulo pabėgimo planą (nesumaišykite su genialiu banko apiplėšimo planu), leidžiančiu išvengti ką tik aptartų pabėgimo kolizijų, apeiti neišvengiamus prieštaravimus. Taigi – kodėl dar lūkuriuoju? Nesakau, kad nežinau ką veikti su tokiu planu, greičiau yra taip, kad laukiu tinkamo momento, bijodamas perskubėti. Anksčiau ar vėliau jūs viską sužinosite, su dideliu trenksmu išgirsite apie pranokstantį vaizduotės ribas, tobulo pabėgimo įgyvendinimą. Nakties sargui nesu įsipareigojęs išlikti diskretišku iki galo…

2019.02.18; 06:00